Iki XIX a. ketvirtojo dešimtmečio, kol nutiestas naujas plentas į Tilžę, Ragainė buvo artimiausias Tauragei užsienio miestas. Ragainiškiai irgi dažnai lankydavosi Tauragėje – greičiausiai pasiekiamame LDK miestelyje – prekybos ir kitais reikalais. Nuo XVI a. iki XIX a. pradžios, bent tris šimtmečius, Tauragę ir Ragainę jungė išties glaudūs ryšiai. To pakaktų teiginiui, kad prisiminti šio miesto istoriją verta. Tačiau jo praeityje yra faktų, kurie išryškina Ragainę kaip ypač reikšmingą Lietuvos istorijai vietovę. Tad kuo mums svarbi ir brangi Ragainė?
Ragainė (vok. Ragnit, rus. Neman), anot kronikininko Petro Dusburgiečio, taip „visų vadinama nuo šalimais tekančio upelio Raganita“. Kalbininkų teigimu, šis upokšnis iš tikrųjų turėjo vadintis Rangyte, Ragnyte ar panašiai. Tyrinėtojo Viliaus Pėteraičio nuomone, vietovardis galėjo atsirasti ir kitaip: iš žodžio ragas – žemės kyšulys. Tokių ragų, įsiterpusių į Nemuno slėnį ir apsuptų raguvų, ties Ragaine išties daug. Ant vieno iš jų senieji krašto gyventojai skalviai buvo pasistatydinę bene svarbiausią savo pilį – Skalvos žemės gynybinį ir valdymo centrą. Manoma, kad ji stūksojo 2 km į pietryčius nuo vėlesnės mūrinės pilies griuvėsių (žr. žemiau), kur, anot Jono Basanavičiaus, „senlietuviškasis pilkalnis gul“. Deja, po karo jis gerokai apnaikintas, ant jo įrengiant kapines. Tad sunku patikrinti, ar piliakalnio aikštelėje tebėra skylė, į kurią „akmenėlį įmetęs ir ausį prikišęs dyvnojo nusiskambėjimo“ galėdavai pasiklausyti.
Anot legendos, pilį statę „dangiškos kilmės“ milžinai. Paskutinioji iš jų – kunigaikštytė Ragaina – tėvo valia ištekėjusi už nekilmingo jaunikaičio, kuris atspėjęs jos vardą. Tuomet pilyje apsigyvenę paprasti žmonės, kurie ilgai džiaugęsi „gerove ir palaima“, nepažinę „neteisybės ir vaidų“. Tačiau ramūs laikai baigėsi, kai čia pasirodė kryžiuočiai ir, anot kronikininko P.Dusburgiečio, „nukreipė savo ginklus prieš skalvius“. 1275 m. (kitų nuomone – 1276 ar 1277 m.) iš Sembos laivais atplaukusi vokiečių kariuomenė puolė Ragainės pilį. Ir nors „skalviai ryžosi priešintis“, nors „galybė“ gynėjų žuvo, Vokiečių ordino kariuomenė pilį užėmė, sudegino, o joje buvusias moteris ir vaikus išsivarė į nelaisvę. 1289 m. toje pačioje vietoje ar šalia jos kryžiuočiai pastatydino savo tvirtovę, kuri tapo komtūro rezidencija. Iki pat XV a. pradžios pilis buvo šnipinėjimo centras ir svarbiausia kryžiuočių atremties vieta, rengiant karo žygius į pietvakarių Žemaitiją bei centrinę Lietuvą. Pavyzdžiui, 1317, 1324 ir 1330 m. iš Ragainės išžygiavę daliniai puolė Gedimino pilį, stovėjusią ant Padievaičio (prie Kvėdarnos) piliakalnio. 1292, 1302 ir 1328 m. Ragainės „broliai“ dalyvavo karo žygiuose į Aukaimį (dabartinius Batakius).
Lietuviai, ypač žemaičiai, ne kartą bandė jiems grasiusią vokiečių tvirtovę sunaikinti, puolė ją 1295, 1315 m. ir vėliau. Tačiau tik 1365 m. kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio vedama jungtinė LDK kariuomenė – kaip rašoma, net 4000 vyrų – užėmė ir Ragainę, ir kelias gretimas pilis. Anot kronikininkų, dėkodami Dievams už tokią pergalę, lietuviai aukojo tauro kraujo ir sudegino vieną kryžiuotį. Beje, tuokart lietuviams pasidavė ir gyventi į pietines Lietuvos žemes (greičiausiai – Rodūnios ir Pelesos apylinkes) išsikraustė apie 800 vietos skalvių.
Paramos iš vakarų tuomet nestokoję kryžiuočiai pilį netrukus atstatė. Lietuviai ją toliau puldinėjo, todėl 1397 m. vokiečiai netoli senosios pradėjo mūryti naują tvirtovę. Tai vienas iš didžiausių gynybinių pastatų buvusioje Ordino valstybėje. Jos griuvėsiai iki šiol ryškūs Ragainės panoramoje, žvelgiant į ją pro žiūronus ar net plika akimi. Šie raudoni mūrai irgi mena lietuvių puolimus. 1402 m. jie sudegino pilies plytinę, o 1403-aisiais statomą pilį nesėkmingai bandė užimti paties Vytauto Didžiojo vedama kariuomenė. 1409 m. statybos buvo baigtos, tačiau po 1422-ųjų, sudarius Melno taiką, pilis savo strateginę reikšmę prarado. Kartkartėmis perstatoma, ji šimtus metų tarnavo kaip valdžios atstovų rezidencija, teismo pastatas, kalėjimas. Gerokai nukentėjusi II pasaulinio karo metais, pilis dar stipriau buvo apgriauta sovietmečiu, kai valdžios leidimu čia statytas filmas apie karą ir vykdyti „natūriniai“ sprogdinimai.
Šalia pilies kūrėsi Ragainės miestas. XV a. pradžioje jis dar buvo mažas ir menkai apsaugotas – apsuptas medine siena. Oficialias miesto teises Ragainė gavo tik 1722 m. Vis dėlto ilgainiui ji išaugo į administracinį (apskrities), prekybos ir pramonės centrą. Čia buvo parapinė bažnyčia, telkėsi švietimo ir kultūros įstaigos. Nebandant perteikti miesto istorijos nuosekliai, verta atkreipti dėmesį bent į keletą faktų.
Ragainės mieste nuo pat jo įkūrimo šalia vokiečių gyveno nemažai skalvių ir lietuvių. 1540 m. prie pilies buvo 45 Schalmen und Littawenn ūkiai, priklausę Jurgiui Semeliui, Staniui Bemiškei, Jurgiui Tomisančiui, Pauliui Ruklaičiui, Kasparui Fišmeisteriui, Staniui Kubrui, Hansui Burkšui, Klementui Austinaičiui, Jokūbui Višgailai ir kitiems. Kai kurie prie vokiečių pritapę lietuviai bei skalviai užėmė pakankamai aukštą visuomeninę padėtį. Pavyzdžiui, Johanas Bukneris (Buchner) buvo smuklininkas, kartu ėjo raštininko pareigas. Matyt, lietuviakalbiai telkėsi rytiniame ir pietiniame priemiesčiuose, kurie 1665 m. žemėlapyje vadinami Mažaisiais ir Didžiaisiais Prūsais. Miesto apylinkių kaimuose iki XVIII a. gyveno kone vien tik lietuvininkai. Taigi dauguma Ragainės parapijiečių iki to laiko šnekėjo lietuviškai. Tad ne atsitiktinumas, kad nuo 1549-ųjų iki 1563-ųjų Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčioje kunigavo lietuvis – Martynas Mažvydas. Tuo metu jis jau buvo parengęs 1547 m. išėjusią pirmąją lietuvišką knygą „Catechismvsa Prasty Szadei“, tačiau tęsė kitus reikšmingus darbus. Gyvendamas Ragainėje, M.Mažvydas išvertė į lietuvių kalbą knygelę apie krikšto apeigas „Forma chrikstima“ (išleista 1559 m.), rengė didžiausią savo veikalą – „Gesmes Chriksczoniskas“, kurį po jo mirties užbaigė ir išleido pusbrolis Baltramiejus Vilentas. Paskirtas į Ragainę, M. Mažvydas metai iš metų rašė laiškus Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. 1551 m. išsiųstame laiške jis pastebi, kad Ragainės parapijiečiai (tuomet jau evangelikai liuteronai) tebeturi „didelę ydą: žinodami, jog pagal labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir Žemaitijos parapijose [...] švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, šventosios Onos Batakių (Botoki) miestelyje, šv. Jokūbo Švėkšnoje, garbingosios mergelės Marijos Šiluvoje, kryžiaus Jurbarke ir Kristaus kūno Tauragėje (Tauroga), dangun žengimo Veliuonoje [...], ten keliauja ir nusikalsta bjauriausia stabmeldyste“.
1735 ir 1772 m. Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčia perstatyta, tačiau, rodos, vis toje pačioje M.Mažvydą menančioje vietoje. Šventovėje ir toliau, iki pat 1944 m., vyko ne tik vokiškos, bet ir lietuviškos pamaldos. Karo metu apgriauta bažnyčia 1967–1968 m. perstatyta, pritaikyta kitoms reikmėms. 1993 m. leista joje įrengti stačiatikių maldos namus, vėliau ir katalikų (daugiausia – lietuvių) koplyčią. 1998 m. prie pastato, ant mažiau matomos šoninės sienos, pritvirtinta M.Mažvydo atminimui skirta lenta. Vis dėlto 2011 m. bažnyčia tebeatrodė liūdnai: didžiojoje pastato dalyje gyveno žmonės, pirmajame aukšte veikė baldų parduotuvė, buvusį šventorių, kuriame, tikėtina, palaidotas M.Mažvydas, dengė asfaltas.
Ragainės vystymuisi nemenkos įtakos turėjo minėtas kelias, kuriuo iš LDK, iš Žemaitijos vykta į Prūsiją. Per Tauragę, Kalėnus, Vilkyškius atvingiavęs vieškelis kirsdavo Šereiklaukio mišką, užliejamą Ragainės vingio vietovę ir atsiremdavo į Nemuną. Ten dar nuo kryžiuočių laikų būta perkėlos. Kelto, vėliau ir garlaivių prieplaukos vieta Ragainėje lengvai atsekama – Nemuno pakrantė ties ja tebėra sutvirtinta mediniais poliais, šalia iš vandens kyšo švartavimuisi naudotas betono luitas. Dešiniajame upės krante buvo kita, matyt, paprasčiau įrengta prieplauka. Jos svarbą liudija faktas, kad 1705 m. žemėlapyje šalia pažymėti „šancai“ – gynybiniai įtvirtinimai. Įdomu, kad šioje kasmet užliejamoje vietoje, ilgą laiką veikė smuklė. Nūnai statinių žymių prieplaukos vietoje nelikę, tačiau aišku, jog jos būta maždaug 200 m aukščiau Lietuvos pasieniečių bokštelio.
XIX a. pabaigoje Ragainė tapo vienu svarbiausių lietuviškos spaudos leidimo centrų, viena iš vietų, kurioje, apsirūpinę leidiniais, savo kelią pradėdavo knygnešiai. 1880–1884 m. čia veikė žydui J.Albanui ir lietuviui Kristupui Kybelkai priklausiusi spaustuvė (kartu – knygynas). Be kelių kitų lietuviškų leidinių, joje 1883 m. išspausdinti penki pirmieji „Aušros“ numeriai. Su jų pasirodymu prasidėjo tikrasis lietuvių tautinis Atgimimas – nauja epocha tautos gyvenime. Nors pagrindiniu „Aušros“ leidimo iniciatoriumi pagrįstai laikomas Jonas Basanavičius, jį redagavo ir lietuvininkai – Ragainėje kurį laiką gyvenęs Jurgis Mikšas ir Martynas Jankus iš Bitėnų. Spausdinant „Aušrą“ talkino ir Frydrichas Storostas. Jis laikraščių parūpindavo savo broliui Vilhelmui. Paveiktas „Aušros“, šis įsitraukė į lietuvininkų tautinį sąjūdį, tapo vienu jo lyderių, 1907 m. pasivadino Vydūnu. Kaip žinia, „Aušra“ pažadino ir kitą didį lietuvį – Vincą Kudirką. 1884 m. spaustuvę perpirko Julius Zybertas (Siebert), be kita ko, leidęs savaitraštį „Niamuno sargas“, skirtą mažlietuviams. 1889–1890 m. spaustuvę valdė Kristupas Voska ir Martynas Jankus. Nuo ketvirtojo numerio joje spausdintas kitas ypatingą reikšmę tautinės sąvimonės formavimuisi turėjęs leidinys – „Varpas“. 1890 m. ten gimdavo ir žurnalas „Ūkininkas“.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Ragainė tapo svarbiu Vokietijos imperijos pramonės centru. 1910–1912 m. ten, Nemuno pakrantėje, pastatytas celiuliozės fabrikas – didžiausia miesto įmonė. 1926 m. joje dirbo 1000 žmonių, per metus būdavo pagaminama apie 40 000 t celiuliozės. Popieriaus mase virsdavo ir dalis Jūros upe atplukdytų popiermalkių. Sovietmečiu įmonė veikė toliau, tačiau technologijoms senstant tapo viena didžiausių Nemuno bei Kuršių marių teršėjų. Jos aukšti, iš Lietuvos pusės gerai matomi kaminai, iki šiol atrodo grėsmingai. Vis dėlto netoli Ragainės neseniai prasidėjusių atominės jėgainės statybų fone jie lieka beveik smulkmena.
1944 m. spalį per Ragainę paupiais nusidriekė fronto linija. Įsitvirtinusi dešiniajame Nemuno krante, SSRS kariuomenė pradėjo Ragainės ir jos apylinkių bombardavimą. Panaudodama natūralią kliūtį – upę – ir gynybinėms pozicijoms tinkamas aukštumas, Vokietijos kariuomenė Raudonosios armijos puolimą bandė pristabdyti. Todėl Nemuno šlaitai Ragainės apylinkėse išvagoti apkasų, jose gausu kulkosvaidininkams skirtų betoninių „lizdų“. Tačiau šie įtvirtinimai nepadėjo – vokiečių daliniai turėjo trauktis, ir 1945 m. sausio 17 d. sovietinė kariuomenė užėmė Ragainę be mūšio. Dauguma iš 10 000 miesto gyventojų spėjo pasitraukti. Išdrįsusieji likti turėjo patirti užkariautojų žiaurumus, pergyventi daug gyvybių nusinešusį badmetį. 1947–1951 m. visi likusieji ragainiškiai, nepaisant tautybės, buvo išvežti į Rytų Vokietiją.
1946 m. Ragainė virto Nemanu, miestą palaipsniui užpildė iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų atsikraustę žmonės. Dauguma jų buvo rusakalbiai, tačiau įsikūrė ir nemažai likimo nublokštų lietuvių. Ilgus dešimtmečius jie buvo ištirpę „tarybinės liaudies“ masėje, tačiau Lietuvoje prasidėjęs Atgimimas įkvėpė ir juos. Lietuviai pradėjo burtis į bendruomenę ir ginti savo teises. 1989 m. pasisekė išsireikauti, kad vietos darželyje atsirastų lietuvių vaikų grupė, kad mokykloje būtų mokoma ir lietuvių kalbos. Nemažai kitų sumanymų nebuvo įgyvendinta dėl vietinės valdžios varžymų ir trukdymų. 2011 m. Ragainėje tarp 12 000 miestiečių tebegyveno nemažai lietuvių. Gimtosios kalbos, lietuvių etninės kultūros ir muzikos pamokas 2-oje vidurinėje mokykloje 2010 m. lankė 123 moksleiviai, juos mokė penki mokytojai, kuriems atlyginimus mokėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. 2011 m. vienas ilgiausiai Ragainėje dirbusių mokytojų – Jonas Glinskis – deja, tapo nepageidaujamu Rusijos Federacijoje asmeniu. Dėl šios ir kitų priežasčių šiemet Ragainėje dirba tik trys iš Lietuvos atvykstantys mokytojai, jų pamokas lanko 86 mokiniai. Vilties teikia tai, kad beveik pusė 2-osios vidurinės pirmaklasių – net 23 vaikai – be kitų dalykų, rugsėjį pradėjo mokytis ir lietuvių kalbos.
Vytenis Almonaitis
