Šios organizacijos vadovė Rasa Dičpetrienė pastebi, kad ne visose šeimose susiduriama su alkoholio problema ar socialinių įgūdžių stoka. Bene pusė šeimų, su kuriomis jai teko bendrauti, neturi tokių problemų – jos tiesiog skursta. Negali dalyvauti net mokyklos išvykose „Spinter tyrimai“ šiemet atliktos apklausos duomenimis, net 10 proc. Lietuvos vaikų per pastarąjį semestrą negalėjo dalyvauti mokyklos išvykoje, nes tėvai tiesiog neturėjo pinigų padengti kelionės išlaidas, toks pat procentas vaikų dėl pinigų stygiaus nedalyvavo mokyklos organizuojamuose renginiuose. Prisidėti prie šios problemos sprendimo šiemet ryžosi „BENU vaistinė“. Siekiant, kad kuo daugiau vaikų gautų galimybę keliauti ir pažinti pasaulį už namų ribų, organizuojamas projektas „Pasaulio tyrinėtojai“, vykdomas kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“. Nuo lapkričio mėnesio visi Lietuvos gyventojai kviečiami prisidėti prie iniciatyvos – aukoti lėšas, kurios bus skirtos „Gelbėkit vaikus“ globojamų sunkiau gyvenančių šeimų vaikų edukacinėms kelionėms organizuoti.
Aukoti žmonės kviečiami pasinaudodami vaistinės lojalumo kortele, įsigydami specialius ženklelius arba projekto interneto svetainėje www.benuvaikai.lt. „Atskirtis ypač matyti, kai išvažiuojame iš didžiųjų miestų į mažesnius ar į kaimo vietoves. Dar dabar randame šeimas, kurios net neturi vandens, gyvena su išdžiūvusiais šuliniais.
Kartais tenka ir šulinius kasti, ar dengti stogus, kad sumažintume tą baisų skurdą“, – pasakoja R. Dičpetrienė. Jos teigimu, palyginti su Vilniaus miestu, kaimo vietovėse ekonominė atskirtis yra gerokai didesnė. Finansiškai sunkiau gyvenančių šeimų vaikams tenka atsisakyti paprasčiausių klasės ekskursijų, jie niekada nematė jūros, nesilankė sostinėje, nebuvo kine – nepatyrė jokių naujų įspūdžių, nepažino pasaulio. Dažnai net būrelius mokykloje jiems tenka praleisti, nes su mokykliniu autobusu nespėtų grįžti namo.
Organizacijos vadovė sako pamenanti atvejį, kai mama rinkdavo metalo laužą, vien tam, kad galėtų vaikus išleisti į ekskursiją. Svarbiausia – suaugusiųjų reakcija Pasiteiravus su kokiu psichologiniu spaudimu ir nepatogumais mokykloje susiduria nepasiturinčių šeimų vaikai, psichologė, Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja Silvestra Markuckienė pabrėžia, jog daug kas priklauso nuo suaugusiųjų – tėvų ar mokytojų – reakcijos.
Vaiko savivertė nuo mažumės formuojasi iš to, ką jis suvokia, supranta, girdi apie save iš suaugusiųjų. Pavyzdžiui, bendraklasis po žiemos atostogų dalijasi įspūdžiais apie slidinėjimą užsienio kurorte, o mokytoja jį giria.
Vaikas iš socialiai remtinos šeimos tai mato ir girdi, tačiau paklausęs tėvų, ar ir jo šeima galėtų išvažiuoti slidinėti, gauna šaltą dušą ir gali suvokti, kad jis toks niekada nebus ir niekada nesulauks tokio mokytojų dėmesio, pripažinimo, vertinimo. Visa tai turi įtakos ir jo savivertei. „Kita vertus, jei tėvai sugeba savo vaikams parodyti džiaugsmą ir pasitikėjimą, ir sugeba įrodyti, kad myli juos už tai, kad šie yra, o ne už tai, kad kažką padaro, tada atskirtis gali būti daug mažiau skausminga. Visiems vaikams reikia tėvų pritarimo. Ne piniguose laimė.
Ir net ne jų kiekyje. Svarbiausia – koks yra tarpusavio ryšys. Jeigu mama tiki ir pasitiki vaiku, jei vaikas jaučiasi reikalingas, jis gali nuversti kalnus“, – aiškina psichologė. Anot jos, visi vaikai, nepriklausomai nuo ekonominio statuso, nori patikti savo tėvams – tai vienintelis būdas suformuoti tvirtą savivertę.
Kuo mažesnis vaikas, tuo aktyviau jis ieško būdų, kaip įtikti, patikti, kaip užsitarnauti tėvų prielankumą ir meilę. Jeigu suaugusysis vaikui pačiam pasako, kaip išradingai, gerai, su didele kantrybe ar pastangomis jam kažkas pavyko, kaip juo džiaugiasi ar didžiuojasi, tada ir pats vaikas apie save gerai galvoja. „Net jei kažko neturi, bet suaugusieji sugeba pastebėti vaiką, juo pasidžiaugti ir padrąsinti, ypač kai kažkas nepavyksta, tada vaikui formuojasi vidinė motyvacija daryti net ir tai, kas kol kas neišeina“, – sako S. Markuckienė. Svarbu ir tai, kad socialiai remtinų šeimų tėvai ne tik patys gebėtų planuoti finansus, bet kad į šį procesą įtrauktų ir vaikus: paaiškintų, kam ir kiek pinigų galima skirti, kokius poreikius turi kiekvienas šeimos narys ir visi tartųsi, kaip juos patenkinti. Taip vaikui susiformuos suvokimas, kad kartais tenka palaukti, suplanuoti norint kažką gauti. „Svarbu, kad vaikai negalvotų, jog jų gyvenimą sprendžia tik suaugusieji, o jie patys nieko negali padaryti.
Vaikai atitinkamai pagal savo amžių tikrai gali prisidėti prie visos šeimos gerovės – per pagalbą, bendrą veiklą, įsipareigojimus, dalijimąsi, sprendimų ieškojimą. Per tai vaikas patiria, jog jis yra svarbus, į jo poreikius ir nuomonę atsižvelgia, jis ne tuščia vieta ar našta“, – tvirtina S. Markuckienė. Svarbu išbandyti įvairius būrelius Kitas teigiamas postūmis – skatinti domėtis, suteikti galimybę pabandyti tą sritį, kuria vaikas domisi. To reikia tam, kad jis galiausiai galėtų atsirinkti, kas tinka ir patinka.
„Žinoma, vaikas gali ir prarasti susidomėjimą, veikla gali pabosti. Dažnai tokiu atveju tėvams net atrodo, kad laikas ir investicijos eina šuniui ant uodegos.
Bet iš tiesų yra priešingai. Ieškodamas ir bandydamas vaikas pats suranda tai, kas jam geriausiai sekasi“, – pabrėžia psichologė. Tai pabrėžia ir R. Dičpetrienė: sunkiau gyvenantiems vaikams būtina išeiti iš ribų „namai – mokykla“, kitaip savo galimybes jie vertins matydami tik vieną ateities perspektyvą. „Kritiškai svarbu ištrūkti iš kasdienės aplinkos – patirti naujų įspūdžių, atradimų, keliauti, sutikti įvairių žmonių. Tik taip šie vaikai patikės, kad jų gyvenimas irgi gali būti kitoks – šviesesnis ir laimingesnis“, – apibendrina „Gelbėkit vaikus“ vadovė.
