„Maždaug prieš penkiolika metų bendradarbiavome su norvegais. Pastebėję, kad vaikai, išeinantys iš globos namų, negauna socialinio būsto ir neturi kur gyventi, jie nupirko mums Šiauliuose trijų kambarių butą. Kurį laiką mūsų teikiama paslauga neturėjo pavadinimo – tiesiog apgyvendindavome jaunuolius bute, teikdavome reikalingas paslaugas, o kai jie galėdavo gyventi savarankiškai, išleisdavome ir pakeisdavome kitais gyventojais“, – pasakoja D. Akaveckienė.
Pamatę, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė konkursą apsaugoto būsto paslaugoms teikti, šiauliečiai nedvejojo, nusprendė pasinaudoti jau sukaupta patirtimi. „Žinoma, prieš tai paklausinėjome socialinio būsto laukiančių žmonių, ar jiems pravartu būtų kurį laiką pagyventi savarankiškai, padedamiems specialistų. Atsirado septyni pageidaujantys panašių paslaugų“, – kalba pašnekovė.
Atrinkti keturi žmonės – du iš globos įstaigos ir du prieš tai gyvenę šeimose. D. Akaveckienė neslepia – didžiausia problema buvo rasti nuomojamą būstą: „Savininkai visada užduodavo klausimą: kas gyvens? Sulaukęs atsakymo, kad psichikos negalią turintys žmonės, dažnas teigdavo pagalvosiąs, bet vėliau taip ir nebeatsišaukdavo.“
Vis dėlto po ilgų paieškų būstą rasti pavyko. Dar daugiau – butą nuomai, sužinojęs apie apsaugoto būsto programą, pasiūlė pats nuomotojas. „Nustebome, kai pas mus atėjo moteris ir pasiūlė išnuomoti savo motinos butą. Ji pati buvo susidūrusi su psichikos negalia, todėl jai norėjosi šiems žmonėms padėti. Taip mūsiškiai galėjo įsikurti trijų kambarių bute“, – pasakoja įstaigos vadovė.
Tėvams būta nerimo
Pasak D. Akaveckienės, didelio nerimo pradedant įgyvendinti projektą neturėjo nei būsimieji gyventojai, nei darbuotojai, tik kai kuriems tėvams nebuvo lengva atsiskirti nuo savo vaikų.
Vienos iš gyventojų – 32-ejų Editos – mama Sigita sako, kad iš pradžių išleisti dukrą į savarankišką gyvenimą buvo sunku. Iki tol kaime gyvenanti šeima dukrą kasryt palydėdavo iki autobuso, kuriuo ji važiuodavo į dienos centrą Šiauliuose, vėliau vakare merginą pasitikdavo. Taip visiems tekdavo derintis prie Editos gyvenimo ritmo.
„Dukrai diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas, psichikos negalia. Iš pradžių būgštavome, kad Edita negalės gyventi savarankiškai, jai bus per sunku. Bet labai greitai baimės išsisklaidė. Dukra susidraugavo su būsto kaimynėmis, visos jos draugiškos, gyvena tarsi šeima, padeda vienos kitoms“, – pasakoja Sigita.
Editos šeima sako atsigavusi psichologiškai, gali daugiau laiko skirti sau, tėvams tai didelė atgaiva. „Puiku ir tai, kad visada galime pasitikėti darbuotojomis, prižiūrinčiomis apsaugoto būsto gyventojas. Jos dirba neskaičiuodamos valandų, visada prireikus atskuba į pagalbą. Dabar dukra namuose – tik svečias. Apsilankiusi savaitgaliui visada skuba namo – taip ji vadina apsaugotą būstą“, – kalba mama.
Ji pasidžiaugia, kad dukra išmoko daug naujų dalykų, tapo gerokai savarankiškesnė. Pati su kitomis gyventojomis tvarko namus, gaminasi valgį, plauna indus, skalbiasi. Sigitai patinka ir tai, kad į svečius pas apsaugoto būsto gyventojas negali užsukti bet kas, tik artimieji, dar ir iš anksto apie vizitą pranešę. Tokios taisyklės mamai atrodo labai priimtinos.
Tiesa, Sigita mano, kad metai – per trumpas laikotarpis apsaugotame būste. Reikėtų ilgesnio laiko, kad dukra galėtų išeiti į savarankišką gyvenimą, kad įgūdžiai būtų įtvirtinti. „Vis dėlto visus tėvus norėčiau paraginti nebijoti paleisti savo vaikų. Ir aš iš pradžių verkiau, bet dabar matau, kad mano dukrai gyventi atskirai gerai. Mes, tėvai, negyvensime su saule, vaikai turi išmokti būti savarankiški. Esame labai patenkinti tokia paslauga, matome jos prasmę ir poreikį“, – sako Sigita.
Sudėliojo taisykles
D. Akaveckienė pasakoja, kad, pradėjus įgyvendinti projektą, ne viskas ėjosi it sviestu patepta, pasitaikė ir nedidelių nesusipratimų ar nesutarimų, nors prieš apsigyvenant apsaugotame būste su būsimosiomis gyventojomis daug bendravo Šiaulių miesto savivaldybės globos namų psichologė. Darbuotojoms kartu su gyventojomis teko sudaryti gyvenimo bute taisykles, mokytis prie jų prisitaikyti.
Dabar visos moterys kartu gaminasi maistą, sprendžia, ką tądien valgys, kartu eina į parduotuvę. Nors apsaugoto būsto gyventojams nereikia mokėti nei už gyvenimą jame, nei komunalinių mokesčių, daug dėmesio skiriama finansiniams įgūdžiams. Moterys stebi, kiek vandens, elektros sunaudojo, mokosi fiksuoti skaitiklių parodymus. Atvejo vadybininkė Sandra Valčiukienė sako, kad šios žinios labai pravers, kai moterys apsigyvens savarankiškai.
„Labai svarbu, kad psichikos negalią turintys žmonės išmoktų valdyti turimas pajamas, išlaidas. Apsaugoto būsto gyventojos girdi greitųjų kreditų kompanijų reklamas, žavisi jomis. Aiškiname, kad tai nėra gerai, pinigus reikės grąžinti, ir gerokai didesnes sumas. Mokome taupyti, aiškiname, kaip daiktą įsigyti pigiau. Mūsų žmonių išmokos labai nedidelės, nes nė vienas neturi darbo stažo. Bet moterims norisi įsigyti ir gražesnį megztuką, ir batelius ar telefoną. Mokome, kaip pataupyti, kur rasti pigiau ar patobulinti seną daiktą“, – pasakoja S. Valčiukienė.
Daug pastangų dedama, kad žmonės galėtų įsidarbinti – moterys buvo įregistruotos Darbo biržoje, bet darbo rasti nepavyksta. „Žmonės, sergantys psichikos ligomis, pažymėti ypač didele stigma, darbdaviai jų nenori. Bet moterys verčiasi kaip išmanydamos. Štai viena grybauja, uogauja, turguje parduoda surinktas gėrybes, taip prisiduria prie gaunamos pašalpos. Moteris labai taupo – ji laukia socialinio būsto, tikisi jame apsigyventi savarankiškai“, – kalba atvejo vadybininkė.
Jos teigimu, labai svarbu stebėti ir tai, kaip gyventojos laikosi gydytojų rekomendacijų, ar laiku geria vaistus. Prireikus darbuotojos nuveda moteris pas gydytoją, kuris pakonsultuoja, įvertina sveikatos būklę. Vis dėlto, gyvendamos savarankiškai, apsaugoto būsto gyventojos neturi kada liūdėti, o turėdami prasmingos veiklos žmonės serga rečiau. „Viena iš institucijos atvykusi moteris anksčiau po du kartus per metus gulėdavo psichiatrijos klinikoje. Jau metai, kai ligos atkryčio nebuvo. Gydytojai mažina vaistų dozes, kai kurioms vaistų ir visai nebereikia. Tai mums – didžiulis pasiekimas“, – sako atvejo vadybininkė.
Kasdien apsaugoto būsto gyventojos kaip į darbą važiuoja į dienos centrą, kur įvairios veiklos – apstu. Čia galima dainuoti, sportuoti, muzikuoti, gaminti dailiuosius darbelius. Vakare, grįžusios iš dienos centro, visos džiaugiasi vėl susitikusios, kartu eina į kiną, koncertą ar kavinę. „Jei kuriai norisi vienatvės, privatumo, yra ir tokia galimybė. Mokome gerbti kito poreikius, netrukdyti, išlaikyti privatumą“, – pasakoja S. Valčiukienė.
Darbuotojos stengiasi kuo mažiau kištis į apsaugoto būsto gyventojų kasdienybę. Jos tik padeda, pamoko. „Stengiamės, kad tiek gyventojos, tiek tėvai mumis pasitikėtų, kad būtume tos, į kurias visada galima kreiptis. Tada visi jaučiasi tvirčiau“, – tvirtina S. Valčiukienė.
Savarankiškumas – svarbiausia
D. Akaveckienė pabrėžia, kad darbuotojos dirba itin nuoširdžiai, visada atskuba į pagalbą, jei jos apsaugoto būsto gyventojams prireikia. „Gera stebėti, kaip apsaugoto būsto gyventojos tampa drąsesnės, savarankiškesnės. Joms jau nebesinori sėdėti namuose, norisi dažniau išeiti į miestą, bendrauti su kitais žmonėmis“, – kalba Šiaulių miesto savivaldybės globos namų vadovė.
Jai pritaria iš globos namų atvykusi Iveta. Ji neslepia, kad iš pradžių išeiti į gatvę būdavo sunku, ji jautėsi suvaržyta. Dabar Iveta gerokai drąsesnė, jai patinka nauja aplinka, naujos galimybės. „Gyvenimas apsaugotame būste labai skiriasi nuo gyvenimo globos namuose. Labiausiai patinka tai, kad pačios galime gamintis maistą, valgome tai, ko norime. Kai pats pasigamini, tai ir valgis gardesnis“, – šypsosi Iveta.
Ji sako, kad nuobodžiauti gyvenant kartu su trimis draugėmis nėra kada. Namuose jos užsiima įvairiais rankdarbiais, gamina žvakes, Velykoms margino kiaušinius. Vakarais visos kartu eina pažaisti boulingo, pačios tvarkosi kambarius – kad nekiltų ginčų, tam sudarytas grafikas. „Nebeliko baimės išeiti iš namų. Iš pradžių eidavome su darbuotojomis, dabar – ir pačios, atskirai. Laukiu eilėje socialinio būsto, labai norisi gyventi savarankiškai. Tikiuosi, kad man pavyks“, – kalba Iveta.
D. Akaveckienė pasidžiaugia ir tuo, kad apsaugoto būsto gyventojos nesusiduria su namo kaimynų priešiškumu. „Dažnai girdime, kad psichikos negalią turintys žmonės negali įsilieti į bendruomenę. Mūsų atsakas – gali, tai parodo mūsiškių savarankiškas gyvenimas apsaugotame būste.“
Šiaulių miesto savivaldybės globos namų vadovei rūpi ir apsaugoto būsto gyventojų ateitis. Ji pasidžiaugia, kad vienai iš merginų tėvai jau nupirkę atskirą būstą, kitos trys įrašytos į eilę socialiniam būstui gauti. „Jei pastebėsime, kad kuriai nors įgūdžių vis dar trūksta, ji galės kurį laiką dar pagyventi ir savarankiško gyvenimo namuose. Vis dėlto galiu teigti – visos keturios apsaugotame būste įsikūrusios moterys anksčiau ar vėliau galės gyventi savarankiškai“, –įsitikinusi įstaigos vadovė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Taip, slaugos paslaugos turi būti užtikrintos.
Priklauso nuo galimybių.
Neturiu nuomonės.
