Praėjusioje pasakojimo dalyje skaitytoja Stanislava papasakojo, kaip pasiruošti savarankiškai kelionei, ar verta apsistoti “Hotel Goya 2*” viešbutyje ir, kokių orų galima tikėtis nuvykus į Alikantę spalio mėnesį ir dar daug naudingų patarimų. Šį kartą apie tai, ką būtina ir ko geriau nereikia pamatyti lankantis šiame Ispanijos regione. Lankytini objektai. Jų tiek daug, kad per 6 dienas, fiziškai neįmanoma aplankyti. Regis, gana mažai nuveikėme. Alikantei rekomenduojame skirti 10 dienų. Žinome kryptis, kas kur yra ir kaip pasiekti, rašo kelionių tinklalapis makalius.lt.
Kaip jau minėjau, išvykau “neparuošusi namų darbų”, turėjau daug informacijos, tačiau nebuvau suplanavusi maršrutų, tad pirmą nuskuodėme į turizmo informacijos centrą prie Plaza Puerta del Mar. Neįtikėtina, tačiau dar nebuvo 10 val. ryto, o jau dirbo!
Tačiau darbuotojas ne ką tegalėjo patarti. Bet gavome labai smulkų Alikantės žemėlapį (A3 formato, tačiau tokį smulkų, kad gatvių pavadinimus ir puikiai matant sunku įžiūrėti), o kadangi norėjome keliauti po visą regioną, tai dar ir Valensijos regiono žemėlapį pridėjo. Pirmąją dieną nusprendėme pasinaudoti infoturo paslaugomis. Atviras autobusas išvažiuoja 10 val. iš Plaza Puerta del Mar stotelės ir važiuoja kas valandą. Pasirenkamos kalbos – anglų ir vokiečių. Bilietas – 10 eurų. Galioja visai dienai. Išlipti gali bet kuriame objekte, jį apžiūrėti, sulaukti kito, ar dar kito autobuso. Ko tikėjausi – negavau (kitose šalyse šie infoturai daug informatyvesni). Na bent jau pasisekė, kad nereikėjo kopti į Santa Barbara pilį. Kelionių aprašymuose minimas keltuvas remontuojamas, o pėdinti pėstute į kalną, po to apžiūrėti didžiulę pilį užtruktų. Buvo pateikta labai minimali informacija, bet pirmai pažinčiai su miestu pravertė. Daugiau apie infoturą rasite tinklalapyje http://www.discover-alicante.com/alicante-city/alicante-tour-bus.html, šiame tinklalapyje rasite traukinių bei autobusų tvarkaraščius. Santa Barbara pilis. Tai miesto simbolis. Jei nebuvai šioje pilyje, negali sakyti, jog buvai Alikantėje. Pilis labai gražiai apšviesta naktį. Tad jau važiuojant iš oro uosto atpažinome nuotraukose matytą vaizdą. Ji stūgso aukštai, ant į dangų net 166 metrus iškilusio uolėto Benacantil kalno, ant jūros kranto. Tai viena geriausiai iki mūsų dienų išlikusių gynybinių viduramžių pilių ir viena didžiausių Europoje. Pradėta statyti 14 amžiuje, o pabaigta 18 amžiuje. Pilies lankymas nemokamas. Galima iki pat viršaus užvažiuoti automobiliu. Iš viešbučio balkono mačiau, kad automobiliais į pilį važiuoja ir naktį, nors visur rašo, jog atidaryta iki 22 val. Pilyje veikia įvairios parodos, muziejus, ką pasižiūrėti – atras kiekvienas, tačiau dėl ko labiausiai verta apsilankyti – tai nuo pilies bokštų atsiveriančios panoramos. Neapsakomo grožio vaizdai… Pilyje yra kavinukių, suvenyrų kioskelių.
Keliaujant (ypač pakrante) pilių ar jų liekanų labai daug. Tikriausiai didesnė ar mažesnė gynybinė pilis stovėjusi kieviename miestelyje, kad iš pilies bokštų žvalgytų, ar neruošiamos Šiaurės Afrikos piratų atakos.
San Fernando pilis. Antroji išlikusi gynybinė pilis Alikantėje. Statyta 19 amžiuje, tačiau “neprigijusi” ir buvo apleista. Pilis gana gerai išlikusi, tačiau… visai neprižiūrima. Kadangi buvo visai šalia viešbučio, kelionės pabaigoje nusprendėme neaplenkti ir jos. Ir visai be reikalo. Kopiant į pilį laiptais teko ne panoramomis grožėtis, o atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neįliptum į “kakutį”. Apšnerkšta ir pilies teritorija. Pilies bokštas užstatytas mobiliojo ryšio ar kitokiomis antenomis (beje, ir Santa Barbara pilies bokštuose styro antenos). Mūsų paveldosaugininkus nuo tokio vaizdelio infarktas ištiktų.
Beje, bent jau Alikantės regione visai kitokie paveldosaugos standartai negu pas mus. Pas mus dieną-naktį atvirų vartų niekas nelaikytų, Santa Barbaros pilies gynybinė siena tikra ta žodžio prasme remiasi į kalno papėdėje esančius daugiabučius. Ir nieko…) Pagal primėtytų alaus skardinių ir butelių kiekį buvo matyti, kad jaunimas audringai leido penktadienio naktį. Pilies prieigose su visa manta, ir net lovos čiužinį atsitempęs, įsikūręs benamis. Pileis sienos apipaišytos “graffiti meistrų”. Reziumuojant – pora valandų sugaišta veltui. Senamiestis, arba Santa Cruz rajonas. Jaukus, bet nedidelis. Santa Barbara pilies papėdėje. Siauros gatvelės, namai nukabinėti gėlių vazonėliais. Mažutėse kavinukėse tingūs vietiniai gyventojai. Senamiestyje yra seniausia Alikantėje veikianti Santa Maria bazilika. Seniausia bazilikos dalis statyta 13 a. ir pradžioje buvo mečetė. 14-16 a. perstatyta gotikiniu stiliumi. 1653 m. datuojami bazilikos vargonai. Paklaidžiojus šalia senamiesčio, centrinės miesto dalies gatvėmis rasime ir San Nicolas katedrą, ir miesto rotušę… Kiekvieną kartą vaikščiodami Alikantės gatvėmis, stengdavomės pasukti ten, kur dar neita, kur laukdavo nauji atradimai.
Tabarkos sala. Tai viena įspūdingiausių vietų regione. Sienos aplink salos miestą buvo oficialiai paskelbtos istorine ir menine sritimi, bei didžiausiu kultūrinės svarbos turtu. Salos vandenys 1986 m. buvo oficialiai paskelbti Viduržemio jūros draustiniu. Vanduo čia aukštos kokybės ir pasižymi floros bei faunos biologine įvairove. Miestelyje, regis, gyvenimas sustojo prieš kelerius šimtmečius. Siauros autentiškos gatvelės, nedideli namukai… Apie 1800 m ilgio ir 400 m pločio vienintelėje apgyvendintoje Valensijos regiono saloje miestelyje gyvena apie 50 vietinių gyventojų (tikriausiai prie vietinių gyventojų priskaičiuojama ir armija išbadėjusių katinų), nei vieno automobilio, tik pora mini autokrautuvų teko matyti. Salos viduryje yra nedidelis paplūdimys, kitoje pusėje – uolėtomis pakrantėmis dykynė. Miestelio prieigose – prieplauka ir maitinimo įstaigos, kurios nelabai dera prie miestelio sienų ir 18 a. pastatų. Sala ilgą laiką buvo Šiaurės Afrikos piratų atokvėpio vietą prieš puolant Ispanijos miestus. 18 a. į šią salą buvo ištremti kaliniai iš Genujos, kurie ir buvo pirmieji salos gyventojai. Vėliau juos kalino Tuniso sultonas. 1768 m. Ispanijos karalius Carlos III sumokėjo išpirką ir išlaisvimo Tabarkos gyventojus. Gyventojai liko, o sala buvo žvalgybinės paskirties objektas. Spalio viduryje į Tabarką iš Alikantės jachtų prieplaukos prie Plaza Canalejas laiveliai plaukia tik du kartus. Iš salos išplaukia tik kartą – 17.30, iš Santa Pola miestelio į salą yra perpus arčiau ir laiveliai plaukia gana dažnai, tačiau mes nusprendėme, kad ko gero laiko sąnaudos kol pasiektume Santa Pola būtų tos pačios, plaukėme iš Alikantės). Kelionė trunka apie valandą. Kainuoja 18 eurų vienam į abi puses. Diena saloje neprailgo. Išvaikščiojome skersai-išilgai besigrožėdami nepakartojamais vaizdais. Tik štai stebėti jūros faunos ir floros nepavyko. Pūtė labai stiprus vėjas, buvo didžiulės bangos. Salos miestelis prieš keletą metų sutvarkytas už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas. Tik šalia bažnyčios esantis pastatas apgriuvęs. Labai puikios panoramos atsiveria išplaukus į jūrą. Vienoje pusėje – Alikantė, kitoje – Tabarkos sala. Kainos Tabarkoje, panašiai kaip Alikantės paplūdimyje. Salotos, paelija ir litras sangrijos (daugelyje vietų kitaip nepatiekia – tik litrinį ąsotį) apie 20 eurų.
Altea. Tai dar vienas pasakiško grožio miestelis. Mums patogiausia buvo vykti iš Luceros Tram (tram – pas juos vadinami metro, nors, tiesa sakant, tai daugiau elektriniai traukiniai, panašiai, kaip pas mus tarp Vilniaus ir Kauno). Vykti reikia 1 linija iki Benidormo, paskui persėsti į 9 linijos traukinuką. Kursuoja gana dažnai. Bilietas kainuoja 8,25 euro į abi puses. Perkant bilietą Luceros kasoje, gestais, ar kaip kitaip, reikia išaiškinti, kad nori į abi puses, pigiau kainuoja, ir galioja toks bilietas visą dieną. Beje, gali išlipti bet kurioje stotelėje (žinoma, jei mašinistas sureguos į tavo spaudžiamą signalą ir sustos),ir įlipti bet kada. Kontrolierių gana daug ir bilietus tikrina gana dažnai. Tik visiškai geranoriški ir nepikti, radę keleivį be bilieto, pasiūlo nusipirkti traukinyje esančiame automate.
Vos išlipus iš traukinio, akį patraukia ant kalvos tarp baltų namų mėlynuojantys Nuestra Senora del Consuelo bažnyčios bokštai. Kokios jaukios, siauros, tai į įkalnę kylančios, tai vėl nusileidžiančios gatvelės. Kai kurios tokios siauros, kad du žmonės sunkiai prasilenkia. Ilgai užtrukome bažnyčioje, nes sutuoktinį labai sudomino netradicinis Kryžiaus stočių meninis sprendimas. Teko duoti kelis eurus, nes bažnyčios prižiūrėtoja labai nelaimingu balseliu bandė kažką sakyti, kai purtėme galvas, kad nesuprantame, tai rankomis rodė, kad jai laikas miegoti. Juk buvo patys pietūs!
Paskui išvaikščiojome ištuštėjusias miestelio gatveles. Nedirbo nei viena suvenyrų ar kitokia parduotuvėlė – juk siesta! Tad beliko miesto aikštėje restorane pasimėgauti skaniai pagaminta žuvimi (Altėja – juk buvęs žvejų kaimelis) ir puikiu vynu. Tada vėl pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, pasigrožėjome nuo aukštutinių gatvių atsiveriančiomis panoramomis.
