Jos atomazga širdį suvirpino ne vienam, net ir visai su įvykiais nesusijusiam žmogui: dviejų Rokiškio rajono policijos komisariato pareigūnų dėka, po 17 metų nežinios, į šeimą buvo grąžintas po pasaulį klajojęs sūnus, brolis, dėdė.
Blaškėsi po rajoną
Rokiškio rajono policijos komisariato (PK) Reagavimo skyriaus pareigūnai Agnė Macijauskaitė ir Julius Burokas spalio 26-ąją pradėję naktinę pamainą gavo pranešimą iš Aleksandravėlės kaimo gyventojo apie ant žemės gulintį jam nepažįstamą vyrą. Į nurodytą vietą nuvykę pareigūnai pastarąjį atpažino, nes vyras anksčiau buvo pastebėtas kitoje vietovėje – sėdintis autobusų stotelėje. Tąkart pareigūnai nuvežė jį į savarankiško gyvenimo namus, deja, po kurio laiko vyras vėl atsidūrė gatvėje.
Šį kartą pas nelaimėlį atskubėję pareigūnai suprato, jog dar kartą nuvežti vyrą į savarankiško gyvenimo namus gali nepakakti – po kurio laiko, greičiausiai, jis vėl liks gatvėje. Paklaustas apie artimuosius, vyras pareigūnams sakė jų neturintis, kaip ir neturintis kur gyventi.
„Iniciatyvos ėmėsi pareigūnė Agnė, kuri nusprendė išsiaiškinti, ar tikrai nėra artimųjų, kuriems būtų galima pranešti apie vyro situaciją.
Nepažįstamasis turėjo laikiną asmens dokumentą, tad pagal jame nurodytus duomenis pareigūnei pavyko rasti jo šeimos narių kontaktus. Tąkart prisiskambinti broliams nepavyko, tačiau atsiliepė sesuo“, – istorija dalijosi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Odeta Jukniūtė.
Netikėti žodžiai
Anot pašnekovės, skambindama artimiesiems pareigūnė tikėjosi išgirsti, jog su jų automobilyje sėdinčiu Rolandu giminaičiai, tiesiog, nebendrauja arba, kad jis pats pasirinko tokį gyvenimo kelią, tačiau išgirdo visai kitokius žodžius: „Nepalikite brolio vieno, mes atvažiuojame!“.
Anot telefonu kalbėjusios sesers, šeima vyro ieško ir laukia beveik du dešimtmečius: Rolandas buvo išvykęs į užsienį ir su jais nepalaikė ryšio. Artimieji nebežinojo, ar jis apskritai dar gyvas.
Rokiškio PK pareigūnai atsivežė Rolandą į komisariatą, pasirūpino, kad vyras sušiltų, o paaiškėjus, kad jis kelias dienas nevalgęs, pasidalijo savo naktipiečiais.
Artimieji – mama – pas surastą vyrą atvyko net iš Tauragės. Įvykio liudininkais tapę A. Macijauskaitė ir J. Burokas pasakojo, kad šis susitikimas buvo ypač jautrus ir jų atmintyje išliks ilgam. O kalbėdami apie patį iškvietimą teigė, jog reaguodami į jį nė nenumanę, kokią šeimos istoriją jis atvers.
Išėjo ir dingo
Kalbinta surastojo vyro sesuo Jolanta sako, kad kartais gyvenimas parašo tokias istorijas, kuriomis sunku patikėti: „Tai istorija apie žmogų, kuris pasirinko laisvę, tačiau per ilgus klajonių metus, regis, prarado kur kas daugiau, nei namus. Rolandas – žmogus, visada mėgęs laisvą gyvenimą. Vieną dieną jis, tiesiog, išėjo iš namų. Niekas tuomet negalėjo įsivaizduoti, kad jo kelionė truks net 17 metų“.
Būtent tiek laiko, anot pašnekovės, jos brolis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, pastovių pajamų ir, kas šiandien šeimai sunkiausiai suvokiama – gyveno be galiojančio asmens tapatybės dokumento.
„Kaip jam pavyko keliauti po skirtingas Europos valstybes? Kur nakvodavo? Ką valgydavo ir kaip išgyveno? Nepatvirtintais duomenimis, Rolandui teko pabuvoti ir įkalinimo įstaigose dėl įvairių teisės pažeidimų.
Žinoma apie jo sulaikymą Vokietijoje, kai policijos pareigūnų dėmesio sulaukė, nes miegojo ant suoliuko. Tačiau kaip žmogus be galiojančių dokumentų galėjo tiek metų keliauti, būti sulaikytas, bet ir vėl tęsti savo klajones?
Šiandien turime daugiau klausimų, nei atsakymų. Deja, pats Rolandas negali nuosekliai papasakoti neįtikėtinos savo gyvenimo istorijos. Iš jo lūpų išgirstame tik pavienes prisiminimų nuotrupas“, – sakė brolį susigrąžinusi Jolanta.
Ieškojo ir laukė
Anot pašnekovės, visą tą laiką Lietuvoje jo laukė šeima. Artimieji ne kartą kreipėsi į policijos pareigūnus dėl dingusiojo paieškos, tačiau sulaukdavo atsakymo, kad žmogus yra gyvas ir pats nenori palaikyti ryšių su šeima.
Šiandien, pasak Jolantos, žinant tikrąją Rolando situaciją, kyla skaudžių klausimų: ar tikrai jis sąmoningai nenorėjo grįžti? Ar buvo tinkamai įvertinta jo būklė? Ar buvo padaryta viskas, kad žmogus, galbūt jau tuomet stokojęs gebėjimo pasirūpinti savimi, sulauktų pagalbos?
„Galbūt laiku priimti sprendimai ir tinkami atsakingų institucijų veiksmai būtų leidę Rolandui sugrįžti namo kur kas anksčiau. Galbūt jo gyvenimas šiandien būtų visai kitoks.
2026 m. rugsėjo 15 d. Rolandas buvo deportuotas iš Nyderlandų į Lietuvą ir po 17 m. pagaliau atsidūrė gimtojoje šalyje. Tačiau sugrįžimas į Lietuvą dar nereiškė grįžimo namo.
Rolandas nebežinojo, kur jo namai. Nežinojo, kur eiti, į ką kreiptis ir kaip susirasti artimuosius, tad, tiesiog, klajojo po Lietuvą, kaip prieš tai daugelį metų klajojo po svetimas šalis“, – istorijos detalėmis dalinosi moteris, 2026 m. spalio 26 d. pavadindama lemtingu atsitiktinumu, o gal net stebuklu.
Nenusakomas dėkingumas
Jolanta džiaugėsi, kad jos brolio Rolandos kelyje pagaliau pasitaikė policijos pareigūnai, kuriems jis nebuvo tik dar vienas besišlaistantis benamis, dar vienas rūpestis ar formalus tarnybinis iškvietimas – jie pamatė žmogų, kuriam reikia pagalbos.
Visa Rolando šeima neabejoja – pareigūnų žmogiškumas, atsakingumas, pareigingumas ir neabejingumas tapo lemtingu žingsniu, padėjusiu vyrui grįžti pas artimuosius.
Deja, sugrįžimo džiaugsmą temdo skaudi realybė – Rolando sveikatos būklė yra sudėtinga: „Patvirtinta onkologinė liga. Kiek dar laiko jam skirta būti šiame pasaulyje, žino tik Dievas. Sunku susitaikyti su mintimi, kad po 17 m. laukimo, nežinios ir vilties pagaliau susigrąžinome artimą žmogų, tačiau dabar turime kovoti su laiku ir sunkia jo liga.
Bet sudėtingiausia šioje situacijoje tai, kad Rolando slaugos našta guls ant mamos ir patėvio pečių. Nors tėvai yra pagyvenę, patys turi sveikatos problemų, tačiau yra pasiryžę slaugyti sūnų. Mama sako negalinti jo atiduoti į „slaugą“. Laukiantis slaugymo kelias nebus lengvas tiek finansiškai, tiek emociškai, tiek fiziškai, nes Rolandas yra gan principingas, reiklus, nepaklusnus“.
Siekia pilnavertės pilietybės
Pasak pašnekovės, tam, kad Rolandas vėl taptų pilnaverčiu Lietuvos gyventoju, teko įveikti ne vieną biurokratinę kliūtį ir dar nemažai jų laukia.
„Kadangi asmuo oficialiai neturi neįgalumo, nėra pripažintas neveiksniu, norint tvarkytis įvairius dokumentus tenka jį gabenti fiziškai į įstaigas, ko šiuo metu dėl jo sveikatos būklės nėra galimybių padaryti. Susitvarkyti įgaliojimą galimybės nėra, nes yra psichiatro įrašas, kad asmuo – neadekvatus.
Reikia pasidžiaugti bent tuo, kad šeimai susivienijus pavyko padaryti asmens tapatybės kortelę ir apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, kas suteikia teisę gauti nemokamą gydymą.
Vis dėlto šioje istorijoje yra ir šviesos – Rolandas pagaliau namuose. Jis nebėra vienas svetimoje šalyje, ant nežinomo miesto suoliuko ar kelyje, kurio pabaigos pats nežino. Šalia jo dabar yra artimieji, žmonės, kuriems jis rūpi“, – kalbėjo Jolanta, nuoširdžiai dėkodama visiems, kurie prisidėjo prie brolio sugrįžimo ir pagalbos jam: Sauliui Sinkevičiui už žmogiškumą, atjautą – jo dėka šeima gali papasakoti šią istoriją, Migracijos departamento, „Sodros“, kitų valstybinių institucijų specialistams, gydymo įstaigų darbuotojams ir visiems, kurie šioje sudėtingoje situacijoje parodė supratingumą, geranoriškumą bei besąlygišką žmogiškumą.
Skirtingų pamokų istorija
Anot Jolantos, ši istorija nėra vien apie 17 m. trukusias klajones. Ji – apie šeimos laukimą, institucijų atsakomybę, prarastą laiką ir žmogiškumą:
„Ji primena, kad ne kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus yra ten savo noru. Ne kiekvienas, kuris negrįžta namo, nenori grįžti. Kartais žmogus tiesiog nebežino kelio atgal.
O kartais tam, kad žmogus pagaliau sugrįžtų namo, tereikia kito žmogaus, kuris nepasakytų „tai ne mano problema“. Po septyniolikos metų Rolando kelionė pagaliau baigėsi. Jis grįžo namo. Galbūt per vėlai, galbūt kitaip nei kiti, bet grįžo“.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
