Tai problema, kuri ypač aktuali regionų gyventojams, gyvenantiems senesniuose namuose, ūkinėse sodybose, vienkiemiuose ar dar nerenovuotuose daugiabučiuose.
Drėgmė nėra vien estetinė bėda. Ji tyliai veikia žmogaus sveikatą, pastato ilgaamžiškumą, ūkininko kasdienybę ir net šeimos santykius, kai nuolatinis slogus kvapas, rasojantys langai ar pajuodę kampai ima slėgti psichologiškai.
Drėgmė – iš visur
Lietuvos klimatas – drėgnas, su dažnais temperatūrų svyravimais rudenį ir pavasarį, o žiemą – su ilgais laikotarpiais, kai namai intensyviai šildomi, tačiau vėdinami labai saikingai. Būtent šiame uždarumo ir šilumos fone drėgmė ir randa sau palankią terpę. Ypač jei namai statyti prieš kelis dešimtmečius, be šiuolaikinių šilumos ir garo izoliacijos sprendimų, o šildymas priklauso nuo krosnies ar katilo darbo ritmo.
Kai šiluma pasiskirsto netolygiai, o oras namuose stovi, drėgmė ima kauptis ten, kur mažiausiai tikimasi – kampuose, už baldų, sandėliukuose, prie langų.
Drėgmės kilmė namuose dažniausiai yra visai kasdieniška. Ji kyla iš mūsų pačių veiklos: gaminant maistą, džiovinant skalbinius, maudantis, prausiantis, net tiesiog kvėpuojant. Vien žmogaus buvimas patalpoje didina oro drėgnumą, o kai šeima gyvena ankštai, ypač žiemą, kai langai beveik neatidaromi, drėgmė neturi kur pasišalinti.
Prie to prisideda ir ūkinė veikla – į namus parnešami drėgni drabužiai po darbų lauke, batai, sniegu ar purvu aplipę rūbai, gyvulių priežiūros metu sudrėkę viršutiniai drabužiai. Prieškambaris tokiuose namuose dažnai tampa pirmąja drėgmės stotele.
Pasekmė – pelėsis
Pelėsis, kuris dažniausiai pasirodo kaip tamsios ar žalsvos dėmės kampuose, prie langų, už spintų ar po palangėmis, nėra atsitiktinis svečias. Jis visuomet seka paskui drėgmę. Ten, kur šilta ir drėgna, kur oras nejuda, pelėsio sporos randa idealias sąlygas daugintis.
Senose sodybose, kur storos mūro ar rąstų sienos „kvėpuoja“ kitaip nei šiuolaikiniai pastatai, dažnai pastebima, kad pelėsis atsiranda ne iš karto, o pamažu, tarsi iš pasalų. Iš pradžių juntamas tik sunkiai nusakomas kvapas, vėliau – nedidelės dėmelės, galiausiai – akivaizdus patalpų pažeidimas ir pablogėjusi savijauta.
Pelėsis pavojingas ne tik alergiškiems ar vyresnio amžiaus žmonėms. Ilgalaikis buvimas drėgnose patalpose gali lemti kvėpavimo takų ligas, nuolatinį kosulį, nuovargį, galvos ir sąnarių skausmus. Vaikams tai ypač pavojinga, nes jų imuninė sistema dar tik formuojasi. Ne mažiau svarbu ir tai, kad pelėsis silpnina pačią pastato konstrukciją.
Medinės sijos, grindys, langų rėmai, net mūro siūlės ilgainiui ima irti, praranda tvirtumą, o remontas tampa neišvengiamas ir brangus. Ūkininkui tai reiškia papildomas išlaidas, kurios dažnai užklumpa netikėtai, pačiame darbymetyje.
Vėdinimas – svarbu
Norint išvengti drėgmės ir pelėsio, pirmiausia reikia suprasti, kad tai nėra vienkartinis veiksmas ar stebuklinga priemonė. Tai kasdienės buities kultūros dalis, panaši į tvarką kieme ar gyvulių priežiūrą ūkyje. Kaip ir darže ar sode, čia svarbus nuoseklumas, stebėjimas ir pagarba gamtos dėsniams. Namas – tarsi gyvas organizmas, kuris reaguoja į tai, kaip su juo elgiamasi kasdien.
Tinkamas vėdinimas – vienas svarbiausių ginklų kovoje su drėgme. Dažnai atrodo, kad atidaryti langą žiemą yra šilumos švaistymas. Tačiau trumpas, intensyvus vėdinimas, kai langai atveriami kelioms minutėms, leidžia pakeisti drėgną orą sausu, beveik neprarandant sienų ir baldų sukauptos šilumos.
Tokį vėdinimą pravartu atlikti ryte ir vakare, ypač po maisto gaminimo, maudynių ar skalbimo. Net ir esant didesniam šalčiui, kelios minutės gryno oro namams yra tarsi gilaus įkvėpimo akimirka.
Rizikos zonos
Didelį dėmesį verta skirti rizikos zonoms namuose. Virtuvė – viena drėgniausių patalpų, ypač jei gaminamas maistas ant krosnies ar viryklės be gartraukio. Garai kyla, nusėda ant sienų ir lubų, o jei nėra pakankamo vėdinimo, drėgmė lieka patalpoje. Vonia ir prausykla taip pat reikalauja nuolatinės priežiūros – po maudynių pravartu palikti duris praviras, leisti drėgmei pasišalinti.
Sandėliukai, ūkinės patalpos ir katilinės dažnai pamirštamos, tačiau būtent jos neretai tampa pelėsio židiniais. Čia oras beveik nejuda, durys laikomos uždarytos, o temperatūra būna žemesnė nei gyvenamosiose patalpose. Jei sandėliuke laikomos daržovės, konservai, grūdai ar pašarai, drėgmės lygis dar labiau kyla. Reguliarus vėdinimas, net ir trumpas, gali iš esmės pakeisti situaciją.
Langai taip pat viena jautriausių vietų namuose. Rasojantys langai rytais – ne tik nepatogumas, bet ir aiškus signalas, kad patalpoje per daug drėgmės. Mediniuose languose drėgmė kaupiasi dar greičiau, ypač jei dažai ar glaistas seniai atnaujinti. Palangės, sunkios užuolaidos, gėlių vazonai sukuria papildomas kliūtis oro cirkuliacijai. Čia pelėsis gali atsirasti nepastebimai, ypač žiemą.
Prieškambaris kaimo namuose dažnai yra silpnoji grandis. Čia nešami sniegu ar lietumi permirkę batai, paltai, darbo drabužiai. Jei prieškambaris mažas, prastai šildomas ir beveik nevėdinamas, drėgmė jame nuolatinė. Iš čia ji pamažu sklinda į kitas patalpas. Paprasti sprendimai – kilimėlių džiovinimas, drėgnų drabužių nelaikymas spintose, reguliarus vėdinimas – gali turėti didelę reikšmę.
Miegamieji taip pat reikalauja dėmesio. Naktį, kai durys ir langai uždaryti, iškvepiamas oras smarkiai padidina drėgmės kiekį. Jei miegamasis šildomas minimaliai, o lova pristumta prie išorinės sienos, kondensatas ir pelėsis tampa labai tikėtini. Nedidelis atstumas tarp lovos ir sienos, trumpas vėdinimas ryte padeda išvengti šios problemos.
Ūkinėse sodybose ypač svarbios patalpos virš rūsio. Jei rūsys drėgnas, nepakankamai vėdinamas, drėgmė kyla aukštyn ir pasiekia gyvenamąsias patalpas. Tai gali pasireikšti šaltomis grindimis, pelėsiu kampuose ar nemaloniu kvapu. Rūsio vėdinimas, sausas laikymas, periodinis patikrinimas – būtinos priemonės, kurios dažnai pamirštamos.
Atskiras dėmesys turėtų būti skiriamas vienkiemiuose stovintiems namams. Čia dažnai nėra centrinio šildymo, patalpos šildomos nevienodai, o namai nuolat veikiami vėjo, drėgmės ir šalčio. Vienkiemio gyventojams ypač svarbu pasirūpinti pastoviu, nors ir ne itin intensyviu šildymu visose patalpose, stebėti stogo, pamatų būklę, neleisti vandeniui kauptis prie namo.
Kai pelėsis – kasdienybė
Jeigu pelėsis jau tapo kasdienybe, svarbu nepasiduoti ir neapsiriboti tik paviršiniu valymu. Pirmiausia reikia nustatyti drėgmės šaltinį – ar tai prastas vėdinimas, ar šilumos trūkumas, ar vandens patekimas iš išorės.
Tik pašalinus priežastį galima tikėtis ilgalaikio rezultato. Kartais pakanka pakeisti kasdienius įpročius, o kartais prireikia didesnių sprendimų.
Veiksmingi mišiniai
Pelėsio šalinimo metodas priklausys nuo to, kokioje vietoje jis susiformavo. Norint pašalinti grybelį nuo plytelių skiedinio, reikėtų patrinti baliklyje pamirkytu dantų šepetėliu. Viena iš natūralių priemonių pelėsiui naikinti – atskiestas actas. Taip pat labai veiksmingas vandens ir sodos mišinys. Juo reikėtų sudrėkinti pelėsio apniktą vietą ir leisti jai pamirkti 15 minučių. Tuomet stipriai ištrinti.
Prekyboje galima rasti specialių tirpalų, pašalinančių net įsisenėjusį pelėsį. Naudojant profesionalų baliklį, kuriame yra chloro, pirmiausia jį derėtų išbandyti ant mažiau matomos vietos. Chloras gali išblukinti paviršiaus spalvą. Pašalinti pelėsį gali būti sudėtinga nuo hermetiko. Jei baliklis jo neveikia, gali tekti jį pakeisti.
Ant dušo užuolaidų susidariusį pelėsį galima nuvalyti vandens ir baliklio tirpalu. Ekologiškesnis metodas – į vonią pripilti skalbiamosios sodos ir užuolaidą pamerkti nakčiai. Skalbiamąją sodą galima pakeisti ekologiškais skalbimo milteliais.
Pelėsį ant sienų ir lubų padės įveikti specialus pelėsio valiklis. Paveiktą pelėsio plotą patartina išpurkšti, palaukti instrukcijoje nurodytą laiką ir viską nuvalyti kempinėle. Šios priemonės, sudėtyje turinčios galingų fungicidų, ne tik žudo esamą pelėsį, bet ir užkerta kelia jam atsinaujinti.
Padeda pasiruošimas žiemai
Labai svarbus etapas – pasiruošimas žiemai dar rudenį. Prieš prasidedant šalčiams verta patikrinti stogą, lietvamzdžius, pamatus, užtaisyti plyšius, langus ir duris. Rudenį atlikti darbai žiemą leidžia išvengti didelių problemų, kai drėgmė jau būna įsigėrusi į sienas.
Liaudiški patarimai ir senosios kaimo praktikos taip pat turi savo vertę. Senoliai dažnai laikydavo namuose dubenėlius su druska ar pelenais, kurie sugerdavo drėgmę. Krosnis kūrendavo ne tik šilumai, bet ir namams „išdžiovinti“. Pavasarį ir rudenį būdavo daromas didysis namų vėdinimas, kai atveriamos visos durys ir langai. Šie paprasti, bet išmintingi sprendimai gali būti pritaikomi ir šiandien.
Drėgmės kontrolė namuose – investicija į sveikatą, pastato ilgaamžiškumą ir ramybę. Kaip ūkininkas rūpinasi dirvos būkle, taip ir namų šeimininkas turi rūpintis vidaus oru. Tai ne mada ir ne miesto problema – tai kasdienė realybė, ypač regionuose, kur namai yra ir darbo, ir poilsio vieta.
Šaltuoju metų laiku namai tampa mūsų tvirtove. Juose praleidžiame daugiausia laiko, ilsimės po sunkių darbų, auginame vaikus, planuojame ateinančius sezonus. Todėl verta skirti dėmesio tam, kas nematoma iš pirmo žvilgsnio. Sausas, švarus oras kuria ne tik komfortą, bet ir ramybę.
Pelėsio atsiradimo priežastys
Pelėsis vidinių sienų kampuose. Dažniausia to priežastis – nepakankamas buto vėdinimas. Neturėdami savo namuose vėdinimo ar rekuperacinės sistemos arba kitos papildomos įrangos, patalpas galite išvėdinti tiesiog pravėrę langus. Tačiau tai būtina daryti reguliariai. Efektyviausią rezultatą pasieksite, jei langus atidarysite keletą kartų per dieną ir padarysite skersvėjį – taip užtikrinsite didesnę oro cirkuliaciją.
Vėdinimas labai svarbus, kai orai lauke pradeda drėkti, yra vėsoka, o šildymas dar neįjungtas – tai puikios sąlygos veistis pelėsiui. Tačiau išvėdinti patalpas reikėtų nepamiršti ir žiemą. Jei namie nuolat būna šeimos nariai, minimaliam vėdinimui užteks bent kelis langus palikti mikroventiliacijos padėtyje.
Už baldų besikaupiantis pelėsis. Labai dažnai senesniuose, prastai apšiltintuose pastatuose pelėsis kaupiasi už baldų, kurie pastatyti prie išorinių namo sienų. Ypač kai šie maksimaliai pristumti prie sienos, nepaliekant nė kelių centimetrų tarpo.
Nepalikus tarpo tarp spintos ir galinių namo sienų, ten nevyks oro judėjimas. Viduje esanti drėgmė kondensuojasi ant šalčiausių paviršių, todėl prie užstatytų išorinių namo sienų susidaro palanki vieta kauptis drėgmei bei augti pelėsiui. Norėdami šito išvengti, nežymiai atitraukite spintas, palikdami bent 2–3 cm tarpą, kad vyktų ventiliacija.
Vonios ir virtuvės patalpų pelėsis. Virtuvė, tualetas, vonia – patalpos, kuriose drėgmės būna daugiau nei kituose buto kambariuose. Šiose patalpose būtina ventiliacijos sistema. Jeigu pelėsis vis tiek kaupiasi, patikrinkite, ar ventiliacijos angos ir grotelės yra švarios. Mat ilgainiui jos pasidengia dulkėmis ir voratinkliais, o dėl nepriežiūros tampa nepralaidžios orui. Dar dažnesnis valymas reikalingas, jeigu angose yra įmontuoti tankūs sieteliai nuo uodų.
Vonios, tualeto ir virtuvės patalpose apskritai vertėtų turėti įrengtus ventiliatorius. Nemaža dalis daugiabučių gyventojų virtuvėse turi įrengtus garų rinkiklius, kurie pajungti į vėdinimo kanalą. Daugumoje jų konstrukcijų įmontuotas atbulinis vožtuvas, kuris atsidaro tik gartraukiui veikiant. Tai reiškia, kad visą laiką, kai jis išjungtas, patalpa lieka be natūralaus vėdinimo.
Vonios kambariui geriausias sprendimas – ventiliatorius su drėgmės davikliu ir laiko matuokliu. Kai tik patalpoje bus per daug drėgna, tokia sistema įsijungs automatiškai.
Užtikrinant oro ir drėgmės ištraukimą ventiliatoriumi ar gartraukiu, reikia pasirūpinti ir šviežio oro padavimu į butą, pavyzdžiui, bent kuriam laikui palikti mikroventiliacinį vėdinimą.
Pelėsis ant langų, balkono durų angokraščių. Pelėsis kaupiasi dėl nepakankamai apšiltintos angos tarp staktos ir sienos, langų montavimo metu. Tokiu atveju, šioje vietoje atsiranda šilumos nuotėkis, padidėja drėgmė. To padariniai: irimo požymiai aplink langus ir duris arba pelėsio atsiradimas.
Nereikėtų pamiršti, jog nedideli tarpai tarp sienų ir langų staktos turėtų būti, nes dėl šilumos ar kitokių veiksnių metalinės konstrukcijos plečiasi, traukiasi ir langas „juda“. Tačiau svarbus kokybiškas jų apšiltinimas.
Apipeliję išorinių sienų kampai. Dažniausiai su šia problema susiduria blokinių daugiabučių namų gyventojai, nes siūlės tarp blokų tampa nesandarios, ilgainiui nusidėvi ir apdailos sluoksnis. Dėl šių priežasčių pro kiauras ertmes prarandama šiluma, gyventojas gali netgi pajusti į namus pučiantį vėją – tai pirmiausia paveikia kampinius butus žiemą.
Pastebėjus apipelijusius išorinių sienų kampus patartina kreiptis į būsto administratorių, nes siūlių problema trumpuoju periodu sprendžiama jų sandarinimu, bet iš principo ji signalizuoja, kad reikėtų atlikti kokybišką fasado remontą.
Jeigu pelėsio problema fiksuojama tik daugiabučio viršutinių aukštų patalpose, ji gali būti susijusi su stogo konstrukcijos pralaidumu. Tokiam įvertinimui jau reikia specialistų pagalbos.
Dėmesį reikėtų atkreipti ir į tai, kaip sumontuoti namo parapetai (stogo kraštų skardinė apdaila). Jei ne pagal visus reikalavimus, yra kiaurymių – atradote pelėsio plitimo priežastį. Teisingai atlikus stogą atitveriančios sienelės apšiltinimo darbus, naudojant efektyvias medžiagas, galima sumažinti šilumos tiltą, per kurį iš pastato vidaus šiluma išeina į išorę, o drėgmė patenka į vidų. Tai ypač aktualu prasidėjus lietingajam ar šaltajam sezonams.
Be to, plokštiems stogams būtina funkcionali lietaus ir tirpstančio sniego vandens nuvedimo sistema, kad jis neužsilaikytų ant stogo viršaus ir neprasiskverbtų į vidų bei nesukeltų drėgmės pertekliaus.
Autorė: Ieva Bučinskienė
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
