Atsako psichologas Gediminas Navaitis.
Vakarų šalyse jau kuris laikas, o palyginti neseniai ir mūsų šalyje imta kalbėti apie tai, kad nekontroliuojamas poreikis pirkti yra tokia pat priklausomybė, kaip ir nekontroliuojamas lošimas arba alkoholizmas. Manoma, kad žmonių, turinčių tokią priklausomybę, yra apie 2 proc., vadinasi, Lietuvoje jų galėtų būti apie 60 tūkst.
Pagrindinis tokių asmenų bruožas – pirkti nekreipiant dėmesio, kas perkama, išleidžiant paskutinius pinigus kartais visiškai nereikalingam daiktui. Liguistas potraukis pirkti vadinamas oniomanija, priklausomybe nuo parduotuvių. Tai liga, kurią reikia gydyti.
Nemažai žmonių turi artimų šiai priklausomybei bruožų. Juk absoliučių blaivininkų mūsų visuomenėje nėra daug, o vieną kitą taurelę sau leidžiantis žmogus netampa priklausomas nuo alkoholio.Tą patį galima pasakyti ir apie norą pirkti: nereikia manyti, kad vos įėję į parduotuvę patenkame į priklausomybės spąstus.
Pirmasis požymis, rodantis atsirandant liguistą portaukį pirkti, – beprasmis pirkimas. Labai dažnai jį paskatina pardavėjai, pirkimo konsultantai, kurie leidžia mums suprasti, kad kokia nors prekė skirta, pavyzdžiui, tik tikriems žinovams, arba kad tokią prekę gali įsigyti tik pasiturintis žmogus. Tokiu atveju perkamas ne daiktas, o tarsi bandoma paneigti tą teiginį – įrodyti, kad gali tą daiktą nusipirkti ir pasijusti išskirtinis. Tokie žmonės pradeda atitrūkti nuo realaus pasaulio, o vidinę tuštumą bando užpildyti pirkiniais. Be to, jie ieško ne tik pirkinio, bet ir kompaniono, kuris pirks kartu.
Sunerimti artimieji turėtų tada, kai žmogui pirkimas tampa įkyria idėja ir jis pradeda svajoti apie pasivaikščiojimus po parduotuves, įsivaizduoti, kaip kas nors perkama, nes paskui gali prasidėti ir finansinės problemos. Priklausomas nuo potraukio pirkti žmogus gali skolintis pinigų, net nežinodamas, kam juos išleis.
Be to, toks žmogus, vos gavęs pinigų – uždirbęs ar pasiskolinęs, – juos tuoj pat išleidžia naujam pirkiniui, o sau ir aplinkiniams aiškina, kad daiktas labai geras, labai pigiai kainavo arba kad pirko ne sau, o draugui, vaikui, tėvams. Jis tiesiog pradeda kaupti tuos daiktus, dažnai jų būna prikištos pilnos spintos, net su parduotuvės etiketėmis. Toks žmogus gali slėpti nupirktus daiktus. Džiaugsmą jam teikia ne įsigytas daiktas, o pats pirkimo procesas. Tokiam asmeniui reikia specialistų pagalbos.
