Vienas įdomiausių šių metų radinių – kojinė, kurios viduje rasta pilna brangenybių. Klubas ne tik traukia šiukšles, bet ir tarsi tampa miesto paslapčių saugotoju. Povandeninės medžioklės klubo „Gelmė“ vadovas Mantas Normantas sako, kad kiekvienas nardymas gali tapti atradimu.
Kojinė, kupina paslapčių: „Toks įspūdis, kad tai dviejų žmonių istorija“
Nors Panevėžyje nėra nei tinkamų telkinių, nei ežerų žuvų medžioklei, vietiniai narai entuziastingai rūpinasi miesto vandens telkiniais. Pasak povandeninės medžioklės klubo „Gelmė“ vadovo M. Normanto, kiekvienais metais jie randa vis naujų netikėtumų.
„Valome tiek Senvagę, tiek patį Nevėžį. Vos ne kasmet mus Nevėžis nustebina – vis kažkokių radinukų randame įdomesnių, pradedant nuo šiukšlių visokių, kas yra pagrindinis tikslas – jas ištraukti, kad būtų kuo švaresnė upė“, – pažymi jis.
Tačiau šiemet vienas radinys buvo išties ypatingas. Ant kranto išmesta sena kojinė pasirodė esanti lobių maišas.
„Žiūri – visokiausių brangenybių prikrauta. Vadinkime brangenybėmis, nes žiba jos gražiai. Įvairios monetos, žiedai, auskarai buvo, laikrodis. Žiedelis ar tik nebus auksinis, netyrėme, nežiūrėjome. Pasisekė kelintą kartą jau“, – pasakoja M. Normantas.
Jo teigimu, radinys atrodo tarsi turėjęs sentimentalią prasmę.
„Toks įspūdis susidaro, kad tai yra dviejų žmonių istorija, paskandinta miesto upėje. Gal tai yra skyrybos, gal netektis... Daug įvairių minčių kelia, bet man siejasi su dviejų žmonių istorija“, – sako jis.
Po vandeniu – ir šiukšlės, ir pavojai
Pasak vadovo, radiniai po vandeniu būna ne tik įdomūs, bet ir pavojingi. Šiemet narai ištraukė net stiklo konteinerį, kuris pareikalavo bendrų jėgų ir atsargumo.
„Septyniese kėlėme konteinerį, buvome dviejų metrų gylyje. Jeigu užvirstų ant kažkurio – nesugebėtume greitai patraukti tokio dalyko, tai jau ir gyvybei pavojus yra“, – atvirauja jis.
Didžiausi iššūkiai – prastas matomumas ir aukštas vandens lygis. Tokiais atvejais nardymas atidedamas, nes net patyrę narai turi vadovautis saugumo principu.
Vis dėlto, kai nardyti pavyksta, radiniai ne visada lieka tik atsiminimui. Daugelis jų nugula į klubo skrynią kaip simboliniai trofėjai, tačiau kartais daiktai sugrįžta ir pas teisėtus savininkus.
Taip buvo ir su viena moteriška rankine – joje buvę dokumentai leido per pažįstamus nustatyti, kam ji priklauso.
„Yra buvus istorija, kad radome automobilio teises su visa rankine įmestą į upę. Per pažintis, pažįstamus radome tą moterį, su ja susisiekėme, kad radome teises.
Ji pareiškė, kad sunaikinti nereikia, pasidarė naujas teises, bet pranešė, kad po vagystės buvo prarastos teisės“, – pasakoja M. Normantas.
Mantas taip pat pasakoja, kad vienas įdomiausių žmonių įpročių – išmesti žiedą nuo tilto.
„Toks įprotis yra žmonių – išmesti nuo tilto žiedą sulig mintim, kad niekas jo niekada neberas. Bet mes turime tokią galią stebėti dugną ir matyti, kas vyksta po vandeniu – ten, kur niekas daugiau nemato, apart žuvų“, – šypteli jis.
Metalai – vienintelė finansinė nauda
Povandeninės medžioklės klubas dirba visiškai savanoriškai, tačiau iš surinktų metalo atliekų pavyksta gauti nedidelį atlygį, kuris padeda padengti veiklos išlaidas.
„Surinktą metalą krauname į priekabą, prisiduodame ir kitiems metams turime lėšų nusipirkti pirštinėms, kurui kompensuoti, priekabos nuomai, maišams“, – dalijasi vadovas.
Panašu, kad Nevėžio upė – tarsi gyva miesto kronika, kurioje slypi ne tik gamtos grožis, bet ir žmonių paslaptys. O narai – šios kronikos skaitytojai, padedantys kiekvienai istorijai išvysti šviesą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
