Stebina jos stiprybė, nepalaužiamas noras gyventi ir šypsena, kuri nedingo nuo veido beveik visą mūsų pokalbį. Aušra vis dar kuria planus, turi svajonių ir tiki, kad net po pačios juodžiausios nakties išaušta rytas.
Aušros gyvenimas dabar
Namai, kuriuose dar daug ką reikia sutvarkyti Migonių kaime, prie seno silikatinių plytų daugiabučio, mus pasitinka dviese – Aušra ir jos trejų metų belgų aviganis Rokis. Iš Anglijos kartu su šeimininke į Lietuvą atkeliavęs keturkojis dabar yra nuolatinis jos palydovas, draugas ir, regis, viso nedidelio pasaulio, kurį Aušra mėgina susikurti iš naujo, sargas.
Rokis smalsiai sukiojasi apie kojas, vis taikydamasis lyžtelėti rankas. Aušra šypsosi, ramina, kad bijoti nėra ko, ir kviečia vidun.
Stačiais mediniais laiptais lipame į antrą aukštą. Nedideliame kambaryje – kuklūs baldai, krosnelė, neseniai paklotas linoleumas. Būstas senas, gerokai nugyventas, o darbų čia tiek, kad užtektų ne vieniems metams. Tačiau šeimininkė apie juos kalba su šypsena, tarsi aptarinėtų ne nesibaigiančius rūpesčius, o būsimus malonius pasikeitimus.
Ir tam tikra prasme Aušra tikrai turi kuo džiaugtis. Šiemet, po kelerius metus trukusių nesibaigiančių skausmų ir nesėkmingų gydymo bandymų, gydytojams pagaliau pavyko parinkti tinkamus vaistus. Moteris pirmą kartą per ilgą laiką gyvena be nuolatinio skausmo.
Žmogui, niekada nepatyrusiam tokios kančios, tai galbūt atrodytų savaime suprantama. Aušrai – viena didžiausių pastarojo meto pergalių.
Tačiau norint suprasti, kiek daug jai reiškia ši, regis, paprasta gyvenimo dovana, tenka sugrįžti gerokai į praeitį.
Kai namuose nebeliko mamos
Aušra gimė Pasvalyje, o Migoniuose apsigyveno būdama maždaug trylikos metų. Šeimoje augo keturios dukros, ji – jauniausia.
– Mūsų namuose visus kampus laikė mama, – prisimena Aušra.
Todėl jos netektis buvo ne tik skaudus išgyvenimas, bet ir akimirka, kai mergina neteko svarbiausios gyvenimo atramos. Tėvas, gerokai vyresnis už mamą, anksčiau turėjęs problemų dėl alkoholio, jau buvo silpnos sveikatos. Trys vyresnės seserys turėjo savo šeimas, vaikus ir rūpesčius.
– Realiai buvo tuštuma. Nebuvo nei pagalbos, nei patarimo, – prisimena Aušra.
Po mamos mirties ji bandė tęsti mokslus, tačiau tam trūko net būtiniausių dalykų – pinigų vadovėliams, pratybų sąsiuviniams, drabužiams, kelionėms. Nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs pasirūpinti šiais, atrodytų, paprastais poreikiais.
Netektis paliko ir gilesnių žaizdų. Aušra prisimena ilgą emocinės tuštumos laikotarpį, kurį šiandien pati sieja su depresija. Galiausiai, padedama specialistų, ji išvyko į Panevėžį mokytis konditerės amato. O vidurinį išsilavinimą įgijo gerokai vėliau, jau gyvendama Joniškyje ir besimokydama suaugusiųjų mokykloje.
Dvylika metų su karine uniforma
Būdama aštuoniolikos Aušra įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Šiandien svarsto, kad galbūt kariuomenėje atrado tai, ko taip trūko namuose – bendrystę, saugumo jausmą, žmones, kuriais galėjo pasitikėti. Tarnybos draugai jai iš esmės atstojo šeimą.
Tačiau Aušrą traukė ir pati kariška veikla. Pratybos, žygiai, miškai, fiziniai išbandymai, ginklai, amunicija. Ji nė nemanė, kad būdama moteris turėtų prašyti nuolaidų.
– Nenusileisdavau vyrukams. Buvo entuziazmo, buvo noro, buvo įdomu, – prisimena ji.
Savanorystė tapo ne savaitgalio užsiėmimu, o gyvenimo būdu. Jeigu laukdavo pratybos, kiti planai traukdavosi į antrą vietą. Kartais atrodydavo, kad ne kariuomenė trukdo darbui, o darbas – kariuomenei. Taip praėjo dvylika metų.
Dabar Aušra pripažįsta, kad anuomet mažai galvojo apie nuolatinį darbą, pajamas ar socialines garantijas. Tik vėliau paaiškėjo, kad tarnyboje praleisti metai nesuteikė tokio socialinio draudimo stažo, kokio jai būtų reikėję susirgus.
Tačiau tada svarbiausia buvo visai kas kita. Kariuomenėje ji jautėsi stipri, reikalinga ir sava tarp savų. Turėjo savo vietą, draugus, tikslą.
Ir nė neįtarė, kaip netikėtai visa tai gali pasikeisti.
Diagnozė, kuri nutraukė tarnybą
Pirmieji rimti sveikatos sutrikimai Aušrą užklupo gyvenant Joniškyje. Tuo metu ji dirbo kepykloje. Ant rankų atsirado skausmingų pūslelių, vėliau – sunkiai gyjančių žaizdų. Prasidėjo vizitai pas gydytojus, tyrimai, gydymas.
Vieną dieną, maudydamasi duše, moteris tarp krūties ir pažasties apčiuopė nedidelį guzelį. Po konsultacijų Šiauliuose vienas darinys buvo pašalintas – nepiktybinis. Tačiau krūtyje liko dar vienas, maždaug žirnio dydžio. Gydytojai patarė jį stebėti.
Laikas ėjo, o guzelis augo. Aušra pasakoja, kad, gydant kitus negalavimus, aiškaus atsakymo dėl krūtyje esančio darinio ilgai nebuvo.
– Iš pradžių buvo kaip žirniukas. Per pusmetį užaugo iki kiaušinio dydžio, – prisimena ji.
Galiausiai atlikta biopsija. Sulaukusi gydymo įstaigos skambučio, Aušra išgirdo, kad reikia atvykti pas gydytoją. Ji nujautė, ką tai gali reikšti.
– Kodėl man? Ką aš tokio blogo padariau? – prisimena pirmąsias mintis.
Beveik visą parą verkė. Paskui suprato, kad vien baime ir ašaromis nieko nepakeis. Jeigu yra galimybė gydytis, reikia ja pasinaudoti.
Prasidėjo chemoterapija. Pirmuosius seansus dar pavyko ištverti palyginti lengvai. Vėliau užklupo pykinimas, kaulų ir sąnarių skausmai, nepakeliamas jautrumas kvapams. Būdavo dienų, kai negalėdavo net pažvelgti į maistą ar išgerti mėgstamos kavos.
Vieną rytą atsibudusi pamatė pilną pagalvę plaukų.
– Šito, man atrodo, nė vienas žmogus neužmiršta, – sako Aušra.
Ir vis dėlto šiandien ji tvirtina chemoterapiją ištvėrusi palyginti gerai. Matė, kokias kančias patiria kitos kartu gydomos moterys, kaip sunkiai jų organizmas reaguoja į vaistus. Todėl savo patirtį vertina santūriai, nors klausantis jos pasakojimo sunku įsivaizduoti, kas dar galėtų būti blogiau.
Chemoterapija kartojosi kas tris savaites. Vos tik organizmas pradėdavo atsigauti, ateidavo laikas kitam gydymo kursui. Vėliau laukė operacija, spindulinis ir biologinis gydymas.
Po operacijos moteris kurį laiką negalėjo normaliai pakelti rankos. Išsigando, kad taip liks visam gyvenimui. Gydytojas nukreipė reabilitacijai į sanatoriją, kur teko iš naujo mokytis paprasčiausių judesių.
– Iš pradžių juokėmės, kad čia vaikų darželis. Bet tas vaikų darželis man grąžino ranką, – prisimena ji.
Tačiau sugrąžinti ankstesnių fizinių jėgų nepavyko.
– Su vyrais po miškus lakstydavau, amuniciją tampydavau. O po gydymo supratau, kad net taburetės nebegaliu per virtuvę pernešti. Tai kur aš tą kuprinę benešiu?
Šią akimirką Aušra prisimena kaip vieną skaudžiausių savo gyvenimo sukrėtimų. Dvylika metų tarnybos, pratybos, draugai, gyvenimas, kuriame jautėsi stipri ir reikalinga, liko praeityje.
Liga privertė atsisveikinti ne tik su karine uniforma. Teko atsisakyti gyvenimo dalies, kuri jai atstojo šeimą.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
