Paklausus, kas išdavė vėžį, Aušra išskyrė 1 simptomą: „Iš pradžių...“

Dirbti net tada, kai organizmas nebeleidžia 

Po operacijų Aušrą vis labiau vargino nugaros, rankų ir sąnarių skausmai. Prasidėjus „Covid-19“ pandemijai, medicininę pagalbą, pasak moters, gauti tapo dar sudėtingiau. Gydytojai skyrė įvairius vaistus, tačiau vieni nepadėdavo, kitų organizmas netoleravo. Nuo vienų stipriai svyruodavo kraujospūdis, nuo kitų tindavo kūnas. 

Skausmas kartais tapdavo toks stiprus, kad rytais, prieš eidama į darbą, Aušra pati susileisdavo iš Lietuvos atsiųstų nuskausminamųjų. Kitaip, kaip pasakoja, nebūtų galėjusi atidirbti pamainos. Tačiau nedirbti irgi negalėjo – reikėjo mokėti už būstą, maistą, kasdienes išlaidas. 

Taip gyvenimas pamažu virto nesibaigiančiu užburtu ratu: darbas, nuoma, mokesčiai, vėl darbas. Ir nuolat, nei dieną, nei naktį, neapleidžiantis skausmas. 

Prie fizinių negalavimų prisidėjo vienatvė. Aušra pasakoja Anglijoje mačiusi ne vieną žmogų, kuris atvyko kupinas vilčių, svajodamas užsidirbti būstui, automobiliui ar geresniam gyvenimui, tačiau ilgainiui prarado ne tik svajones, bet ir save.

– Turi darbą, gal net pinigų turi, bet nebėra artimų žmonių rato. Nebėra su kuo po darbo pasikalbėti, kur nueiti, – prisimena ji. 

Ypač skaudu būdavo matyti jaunus žmones, kurie nusiraminimo ieškodavo alkoholyje ar narkotikuose. Aušrai pačiai teko gyventi nuomojamuose būstuose, kuriuose dėl kitų gyventojų vartojamų kanapių tvyrodavo stiprus kvapas. Po gydymo tapusi itin jautri kvapams, moteris dėl to kentėdavo galvos skausmus, kartais negalėdavo net normaliai išsimiegoti. 

Tačiau būta ir kur kas baisesnių patirčių. Aušra prisimena vieną naktį, kai kartu nuomotame būste gyvenęs neblaivus lietuvis puolė ją smaugti. Teko kviesti policiją. Svetimoje šalyje, dar menkai kalbant angliškai, net prašyti pagalbos buvo nelengva. 

Apie šį įvykį moteris kalba santūriai, be pykčio. Gyvenimas, sako, suvedė su labai skirtingais žmonėmis. Vieni paliko skaudžių prisiminimų, kiti atsirado pačiu sunkiausiu metu ir padėjo išsilaikyti. 

Ir kartais tie, iš kurių mažiausiai tikiesi pagalbos, tampa artimesni už savus. 

Sugrįžimas namo 

Šių metų pradžioje Aušra rimtai susimąstė, ar verta toliau likti Anglijoje. Suskaičiavo pajamas, nuomą, mokesčius ir kitas būtinas išlaidas. Paaiškėjo, kad iš angliško atlyginimo mėnesio pabaigoje lieka gerokai mažiau, nei galėtum tikėtis. 

O Lietuvoje, Migoniuose, jos laukė nuosavas būstas. Senas, apleistas, reikalaujantis didžiulio remonto, tačiau savas. Nereikėtų nuolat skaičiuoti pinigų nuomai, o likusias lėšas būtų galima skirti namams ir sveikatai. 

Gegužę Aušra kartu su Rokiu sugrįžo į Lietuvą. Turėjo šiek tiek santaupų, planavo po truputį susitvarkyti būstą ir, kiek leis sveikata, vėl ieškoti darbo. 

Žinojo, kad namuose nėra elektros. Tačiau senosios skolos jau seniai buvo išmokėtos, todėl tikėjosi, jog pakaks sutvarkyti dokumentus ir sumokėti nedidelį prijungimo mokestį. 

Paaiškėjo visai kas kita. 

Per ilgus jos gyvenimo Anglijoje metus ankstesnė elektros vartotojo apskaita buvo panaikinta. Norint vėl turėti elektrą, reikėjo naujo prijungimo. Aušra prisimena, kad iš pradžių jai buvo apskaičiuota maždaug šešių tūkstančių eurų suma. 

– Aš nepatikėjau. Juk elektra čia buvo, visos skolos sumokėtos. O dabar vėl tiek pinigų? – prisimena moteris. 

Dėl negalios ir socialinės padėties jai buvo pritaikyta lengvata, tad mokėtina suma gerokai sumažėjo – iki maždaug šešių šimtų eurų. Sprendžiant šią problemą labai padėjo Pasvalio apylinkių seniūnija ir socialiniai darbuotojai. Buvo skirta tikslinė pašalpa. 

Tačiau tai tebuvo pirmoji kliūtis. Elektros prijungimo vieta buvo įrengta atokiau nuo namo, todėl dar reikėjo nutiesti požeminį kabelį. Rangovai darbus įvertino maždaug 1 300 eurų. 

Tokių pinigų Aušra jau nebeturėjo. Tuomet į pagalbą atėjo Anglijoje likę draugai ir pažįstami, padėję surinkti reikiamą sumą. 

Rangovas, pamatęs, kokiomis sąlygomis gyvena moteris, taip pat neliko abejingas. Už darbus sutiko paimti maždaug trimis šimtais eurų mažiau. Sutaupytų pinigų užteko nedidelei krosnelei, kuri dabar šildo Aušros namus. 

Pagaliau atsirado ir elektra. 

Iki tol gyvenimą tekdavo derinti pagal saulę. Kol šviesu – atsinešti vandens, pasigaminti maisto, apsitvarkyti, pasirūpinti Rokiu. Sutemus daugelį darbų tekdavo atidėti kitai dienai. 

Dabar šeimininkė gali įjungti šviesą, šaldytuvą, naudotis būtiniausiais elektros prietaisais. Ir apie šį daugeliui savaime suprantamą patogumą kalba su šypsena: 

– Mes jau ponai. Galim ir panaktinėti! 

Tačiau elektra – tik vienas iš daugelio dalykų, kurių šiems namams trūko. 

Vandentiekio nėra iki šiol. Vandenį Aušra semia iš šulinio ir kibirais neša į antrame aukšte esantį būstą. O maudymuisi susikūrė savotišką dušą – į kibirą įleidžia nedidelį akumuliatoriumi maitinamą siurbliuką, prie kurio prijungta žarnelė su dušo galvute. 

Moteris rodo savo įrenginį, aiškina, kaip jis veikia, ir juokiasi. Tik pagalvojus, kiek pastangų reikia kiekvieną kartą norint paprasčiausiai nusiprausti, juoktis nebesinori. 

Dar viena neįprasta detalė – skalbimo mašina. Ji stovi šiltnamyje, tarp Aušros auginamų pomidorų ir agurkų. Šalia – talpa, į kurią moteris pati prineša vandens iš šulinio. Iš jos skalbyklė pasiima reikalingą vandenį. Tiesa, skalbia tik šaltu vandeniu. Ar taip yra dėl neįprasto vandens tiekimo būdo, ar dėl pačios skalbyklės gedimo, Aušra nežino. Tačiau ir toks įrenginys jai didelė pagalba – bent jau nereikia visų skalbinių skalbti rankomis. 

Ateityje moteris norėtų persikelti į pirmąjį aukštą. Ten būtų galima įsirengti tikrą vonios kambarį, nereikėtų laiptais nešioti vandens ir kitų sunkių daiktų. Kol kas tai tik planai. 

Tačiau kiekvienas jau atliktas darbas – įžiebta lemputė, šildanti krosnelė, pakeistas langas – Aušrai reiškia dar vieną mažą žingsnį gyvenimo, apie kurį ji svajoja, link.

Vieną skylę užtaisai – atsiranda kita 

Artėjant žiemai didžiausias Aušros rūpestis – kaip išlaikyti namuose šilumą. Senas daugiabutis nesandarus. Tuo įsitikinu ir pats: nors lauke dar gana šilta, pravėrus kambario duris kojas iškart apgaubia šaltis. 

Aušra rodo plyšius, pasakoja apie planuojamus darbus. Pati domisi šiltinimo medžiagomis, ieško pigesnių sprendimų, skaičiuoja, kiek galėtų kainuoti vienas ar kitas remontas. Medžio plaušo plokščių jau nusipirko, tik kol kas nėra kam jų pritvirtinti. 

Vis dėlto kai ką sutvarkyti pavyko. Padedant kaimynei Sigitai Černiauskienei ir jos artimiesiems buvo pakeisti seni, vėją praleidžiantys langai. Aušra juokdamasi prisimena, kad anksčiau pro juos pūsdavo taip, jog net karštos arbatos garus nunešdavo į šoną. 

Su dėkingumu ji mini ir kaimyną Juozą, kuris prireikus padeda nuvažiuoti ten, kur reikia, parsivežti reikalingų daiktų. Atsirado ir kitų gerų žmonių. Vienas padėjo medžiagomis, kitas – darbu. Neseniai vienas meistras neatlygintinai sutvarkė skardinimą aplink kaminą, pro kurį anksčiau skverbdavosi drėgmė. 

Tačiau darbų yra daugiau, nei leidžia atlikti turimos lėšos. Vienoje vietoje reikia taisyti grindis, kitoje – šiltinti sienas. Vieną skylę užtaisai – pamatai kitą.

Nerimą kelia ir malkos. Aušra pasakoja už 500 eurų pirkusi dešimt kubinių metrų malkų, tačiau atvežtas kiekis, jos vertinimu, buvo gerokai mažesnis, nei sutarta. Be to, mokėjimo dokumentą gavo tik už dalį sumos – 250 eurų. Moteris skaičiuoja, kad turimų malkų gali pakakti vos porai mėnesių. 

O prieš akis – visa žiema.

Ketvirtą kartą – ta pati grėsmė 

Sugrįžusi į Lietuvą Aušra sulaukė dar vienos sunkios žinios – jai diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys. Tai jau ketvirtasis jos susidūrimas su onkologine liga. 

Pasak moters, šį kartą gydytojai reagavo greitai. Tačiau net ir turint tokią patirtį prie panašios diagnozės priprasti neįmanoma.

Kaskart sugrįžta baimė, nežinia, klausimai, į kuriuos niekas negali iš anksto atsakyti. 

Aušra prisipažįsta, kad dabar į ligą žvelgia kitaip. Nebeieško atsakymo, kodėl visa tai nutiko būtent jai. Jei reikia tyrimų – juos atlieka. 

Jei būtinas gydymas – gydosi. Ir stengiasi neleisti, kad nerimas dėl rytojaus atimtų šiandieną.

Nori būti reikalinga 

Šiuo metu Aušra gyvena iš socialinių išmokų. Pasak jos, mėnesio pajamos siekia maždaug 326 eurus. Iš jų reikia pasirūpinti maistu, kasdienėmis reikmėmis, Rokiu ir bent po truputį tvarkyti namus. 

Tačiau moteris nenori visą likusį gyvenimą priklausyti nuo paramos. Ji tikisi susirasti darbą, kurį leistų dirbti sveikata. 

Socialinių darbuotojų rūpesčiu Aušra dalyvauja Pasvalio rajono savivaldybės 2026 metų užimtumo didinimo programoje. Ji tikisi pasinaudoti šios programos suteikiama galimybe išsilaikyti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. 

Gyvenant kaime, kur kone kiekvienai kelionei reikia prašyti kitų pagalbos, galimybė pačiai sėsti prie vairo reikštų gerokai daugiau nei patogumą. Aušra galėtų savarankiškai nuvykti pas gydytojus, apsipirkti, o svarbiausia – atsivertų daugiau galimybių susirasti darbą. 

Aušra neslepia dėkingumo žmonėms, kurie jai padeda. Prisimena Anglijoje sutiktus bičiulius, kaimynus, pažįstamus, prisidėjusius prie namų tvarkymo. Vieni padėjo pinigais, kiti darbu, treti tiesiog neatsisakė pavėžėti ar išklausyti. 

Tačiau ji nenorinti būti ta, kuriai nuolat reikia pagalbos. Nori pati dirbti, užsidirbti ir, kai tik galės, padėti kitiems.

Ne tas nugalėtas, kas daugiau neteko 

Klausantis Aušros istorijos, mane ne kartą aplankė mintis, kiek daug tuštybės kartais būna mūsų gyvenime. Kaip lengvai priprantame prie to, kad namuose šilta, iš čiaupo teka vanduo, o atsikėlus ryte nieko neskauda. Kaip dažnai sureikšminame menkus nepatogumus, net nesusimąstydami, kokia didelė dovana yra paprasta, rami kasdienybė. 

Aušra apie savo negandas kalba atvirai, tačiau nesistengia jomis sukelti gailesčio. Ji neslepia, kad buvo ir nevilties, ir ašarų, ir dienų, kai nebežinojo, ko griebtis. Tačiau mieliau kalba apie žmones, kurie padėjo, nei apie tuos, kurie įskaudino. 

Kitą dieną po mūsų susitikimo sulaukiau jos žinutės. 

Joje Aušra prisipažino, kad sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai atrodydavo, jog nebėra išeities, ją lydėjo viena mintis, tapusi jos stiprybės šaltiniu. 

Netrukus ji atsiuntė ir nuotrauką. Joje – 2002 metų lapkričio 14 dieną Pasvalyje išduota Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 53-iojo bataliono padėka. Už nepriekaištingą tarnybą ji skirta 531-osios kuopos savanorei eilinei Aušrai Kiznytei. 

Dokumento viršuje įrašyti žodžiai: 

„Ne tas nugalėtas, kas daugiau neteko, bet tas – kurio dvasia palaužta…“ 

Kai Aušra gavo šią padėką, dar nežinojo, kad dėl ligos vieną dieną teks atsisveikinti su kariuomene, kuri buvo tapusi antrąja šeima. Kad laukia ne viena operacija, ilgi gydymo metai, finansiniai sunkumai ir nelengvos dienos svetimoje šalyje. 

Prieš daugiau kaip du dešimtmečius į padėką įrašyta mintis ilgainiui tapo jos išgyvenimo kodu. Aušros stiprybė – ne gebėjimas niekada nebijoti ar neverkti. Jos stiprybė – užsispyrimas nepasiduoti net tada, kai aplinkybės atrodo stipresnės už ją. 

Jos namuose dar daug ką reikia sutvarkyti. Nežinia, kaip seksis ateinančią žiemą, ar pavyks susirasti darbą, įgyvendinti visus planus. Tačiau Aušra labiau linkusi žvelgti į ateitį, o ne gręžiotis į praeitį. – Kad ir kaip blogai būtų, žmogus vieną dieną turi suprasti, kad saulė vis tiek patekės, – šypsosi Aušra.