Laidotuvių srityje dirbantys specialistai pastebi, kad vis dažniau žmonės renkasi atsisveikinti taip, kaip norėjo pats mirusysis.
Laidotuvės be kunigo – teisėtas pasirinkimas
Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas reglamentuoja palaikų laidojimo sąlygas ir tvarką, tačiau nenustato, kad laidotuvėse privalo dalyvauti kunigas ar kitas dvasininkas.
Taip pat nenumato privalomos religinės ceremonijos. Priešingai, nurodo, kad laidotuvių ceremonijoje turi būti gerbiami mirusiojo ir artimųjų įsitikinimai.
Atsisveikinimas gali būti toks, koks buvo žmogaus gyvenimas
Žmonių gyvenimai skirtingi, todėl nebūtinai turi būti vienodas ir atsisveikinimas. Vieniems artimas religinis ritualas, kitiems – tylus šeimos susibūrimas prie pietų stalo.
Dar kiti renkasi humanistinę atsisveikinimo ceremoniją, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas mirusiojo asmenybei, jo gyvenimo istorijai, vertybėms ir santykiui su artimaisiais.
Tokias ceremonijas visoje Lietuvoje veda sertifikuoti ceremonmeisteriai. Jie surenka svarbiausią informaciją apie mirusio žmogaus gyvenimą ir sunkiausią akimirką būna šalia artimųjų, pasakodami jo gyvenimo istoriją. Dažniausiai tokia ceremonija trunka apie 30 minučių ir rengiama šarvojimo arba laidojimo metu.
„Kai kalbame apie humanistines ceremonijas, norisi kalbėti, kiek daug jos apima. Tai žmogaus gyvenimo istorija, asmeninės detalės apie gyvenimą, nueito kelio paminėjimas, įprasminimas to, kas buvo, ir to, kas pasilieka visų artimųjų širdyse. Tai žmogaus gyvenimo apibendrinimas, padedantis gedintiems artimiesiems įvardyti, ką velionis paliko šiam pasauliui, kokias vertingas pamokas davė, kokius darbus atliko.
Prasmingi prisiminimai leidžia artimiesiems išsinešti ne tik netekties skausmą, bet ir šviesų jausmą, kad pasibaigęs gyvenimas buvo vertingas ir padovanojo ne vieną pamoką. Jie padeda suprasti, kaip toliau kurti ryšį su išėjusiu žmogumi ir tęsti jo istoriją – prisiminimais, darbais ar pasakojimais“, – kalbėjo HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė.
Pelenai jūroje
Su netradicinių laidotuvių organizavimu dirbančios „Lydėtuvės.lt“ direktorė Elena Patamsė sutinka, kad dauguma žmonių vis dar mano, jog religinės apeigos laidotuvėse yra privalomos. Artimieji dalyvauja mišiose, o vėliau vyksta asmeninis atsisveikinimas. Vis dėlto požiūris po truputį keičiasi.
„Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai artimieji gerbia mirusiojo pasaulėžiūrą ir atsisako religinės atributikos, kunigo ar bažnyčios, jei žmogus buvo nereligingas“, – teigė ji.
Laidotuvėse svarbu pagerbti mirusiojo individualumą, unikalų gyvenimą ir vertybes. Todėl daugėja norinčiųjų atsisveikinti ne šarvojimo salėse. Artimieji renkasi savo sodybas, laivus ar vietas, su kuriomis juos sieja prisiminimai.
Pavyzdžiui, žmogui, kuris augo prie jūros ir ją labai mylėjo, atsisveikinimas gali būti surengiamas paplūdimio restorane, o pelenai išbarstomi jūroje. Lietuvos įstatymai tai leidžia.
Žmonės vis dažniau atsisako ir tradicinių gedulingų pietų. Vietoj jų atsisveikinimą surengia prie urnos, vaišina mirusiojo mėgtais kokteiliais ar patiekalais, pavyzdžiui, picomis ar šaltibarščiais.
Toks atsisveikinimas tampa asmeniškesnis ir autentiškesnis, nes atspindi paties žmogaus asmenybę ir jo gyvenimo istoriją.
Prasmingas išlydėjimas leido geriau suprasti netektį
„Mama nebuvo labai religinga. Kadangi pati puoselėju humanistinę pasaulėžiūrą, žinojau, kad su mama turiu atsisveikinti netradiciškai. Pasirinkau humanistines lydėtuves, nors tokio formato ceremonija buvo šiek tiek skeptiškai sutikta tiek tėčio, tiek brolio.
Man labai norėjosi įprasminti jos gyvenimą per simbolius: mėgstamą muziką, citatas, gėles bei eilėraštį, kurį ji niūniuodavo lyg dainą: „Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. – Parymok, manęs palauk Prie baltos obels…“ Šis fragmentas skambėjo ją išlydint, o aš pati dabar jį niūniuoju savo dukrelei, kuri su mama prasilenkė 13 dienų. Tai mamos dalis, simbolis, kuriuo dabar dalinuosi su savo dukra.
Po mamos išlydėjimo brolis su tėčiu pasakė, jog nebūtų įsivaizdavę geresnio atsisveikinimo. Aš taip pat. Atrodė, kad taip „supakuotas“ gedulas padeda lengviau suprasti netektį, pradėti gedėti, nes tikrai jaučiau, kad atsisveikinau“, – pasakojo humanistinę laidotuvių ceremoniją mamai pasirinkusi Viktorija Radžienė.
Priešmirtinė valia: scenarijus, kaip mane palaidoti
Įstatymo 21 straipsnis taip pat suteikia kiekvienam žmogui teisę iš anksto pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti asmenį, kuris pasirūpins jos įgyvendinimu.
„Kartą organizavau jaunos moters, sirgusios vėžiu, lydėtuves. Savo atsisveikinime ji norėjo palikti kuo daugiau šviesos, kuo daugiau savęs. Jos pasaulėžiūrai labiausiai tiko humanistinė ceremonija.
Prieš mirtį moteris parašė atsiminimų ir jos požiūrio kupiną laišką, kuris tapo visos ceremonijos ašimi. Ceremonijos tekstas buvo svarbi dovana ne tik atsisveikinimo akimirką, bet ir turėjo išliekamąją vertę dar mažam jos vaikui“, – kalbėjo E. Patamsė.
Yra ir daugiau dalykų, apie kuriuos reikėtų pagalvoti bei pasikalbėti su artimaisiais: ne tik muzika, drabužiai, laidojimo vieta, bet ir sprendimas donuoti organus ar išbarstyti pelenus.
Žinoma, kalbėtis apie mirtį labai sunku, ypač žmogui, turinčiam nepalankias ligos prognozes, kurias artimiesiems dažnai sunku matyti ir priimti. Tokiais atvejais galima užsakyti paslaugą, kurios metu surenkami žmogaus pageidavimai ir, atėjus laikui, perduodami šeimai. Tai tampa didele dovana ir palengvina naštą artimiesiems.
Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai apie artimojo pageidavimus sužinoję tik po jo mirties šeimos nariai gali pasijusti atstumti ar nepriimti. Kartais prašymai surengti pasaulietiškas laidotuves sukelia priešpriešą religingiems artimiesiems.
„Lengviausia kalbėtis tada, kai mirtis dar toli. Žmogus sveikas, gyvybingas, jaunas. Tokiu atveju tai gali tapti tiesiog teorine tema, kurią galima aptarti lyg tarp kitko.
Pastebime, kad ištikus ligai ar žmogui senstant kalbėtis su artimaisiais darosi vis sunkiau. Dažnai manoma, kad geriausias laikas pasikalbėti apie mirtį – rytoj, tačiau iš tiesų jis buvo vakar. Tad pasikalbėkite šiandien“, – ragina U. Žukauskaitė-Zabukė.
Pagarba tiek pasaulietiškoms, tiek religinėms apeigoms
Laidotuvėse svarbiausia pagarba velioniui ir paguoda artimiesiems. Dažnai vienoje šeimoje ar giminėje susiduria skirtingos pasaulėžiūros. Net jei mirusysis buvo nereligingas, tarp artimųjų gali būti žmonių, norinčių atsisveikinti su malda ar mišiomis.
Tokiais atvejais galima derinti pasaulietines laidotuves ir religines apeigas, taip pagerbiant mirusiojo valią ir kartu suteikiant paguodos šeimai.
„Nors humanistinės ceremonijos yra nereliginės, jose visuomet yra pauzė apmąstymams ar tyliai maldai. Būna šeimų, kurios pasirenka, kad vyktų kelios ceremonijos – religinė ir humanistinė.
Labiausiai gaila, kad mūsų visuomenėje vis dar pasitaiko spaudimo ar smerkiančių komentarų, kai pasirenkama atsisveikinti be kunigo, nors tai yra visiškai normalus, teisėtas ir pagarbus pasirinkimas“, – dalijosi HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė.
Atminimas gyvena ne tik ceremonijoje
Atsisveikinimas nesibaigia paskutiniais ceremonijos žodžiais ir sauja žemių. Artimiesiems svarbu ir tai, kaip žmogaus atminimas bus saugomas ateityje. Kapavietė, urna, antkapis, pasirinkti simboliai ar užrašai taip pat gali tapti asmenine istorija, pasakojančia apie žmogų. Tai erdvė, kurioje susitinka prisiminimai, jausmai ir artimųjų santykis su mirusiuoju.
Iki šiol dauguma kapaviečių įrengiamos su religine atributika. Tačiau bėgant metams požiūris keičiasi ir vis daugiau šeimų nori, kad kapavietė atspindėtų velionį – jo asmenybę, vertybes, gyvenimo būdą ir santykį su artimaisiais. Tai patvirtina „Memorus.lt“ memorialinių atminimo erdvių dizainerė Eglė Balčiūnienė.
„Pamenu situaciją, kai projektuodama kapavietę paklausiau klientės, ar ant paminklo numatome kryžių. Ji nustebusi pažvelgė į mane ir paklausė: „O galima ir nedėti?“ Supratau, kad žmonės kartais net nesusimąsto, jog gali rinktis kitaip.
Lygiai taip pat prasmingas gali būti akmuo, medis, skulptūra, asmeninis simbolis ar tiesiog nedidelė, jauki, natūraliai apželdinta kapavietė“, – pasakojo specialistė.
Pastebima, kad ypač jaunesnės kartos klientai linkę rinktis minimalistinius, šviesesnius ir natūralesnius sprendimus. Mažėja poreikis dideliems monumentams ir gausiam dekorui. Daugiau dėmesio skiriama medžiagų, formų bei augalų dermei, ilgaamžiškumui ir praktiškai kapavietės priežiūrai.
Keičiasi ne tik simboliai, bet ir visas procesas. Daugiau nei dešimtmetį kapaviečių dizaino srityje dirbanti ekspertė teigė, kad anksčiau žmonės dažniausiai rinkdavosi jau pagamintus paminklus ar standartinius kapavietės įrengimo variantus. Šiandien pokalbis pradedamas ne klausimu, kokį paminklą statyti, o klausimais: koks buvo žmogus? Ką mėgo? Kokios buvo jo vertybės? Kokią nuotaiką artimieji norėtų jausti atėję prie kapo?
Svarbus ir specialisto profesionalumas – gebėjimas ne tik išgirsti tai, ką artimieji pasako, bet ir pajusti, kas lieka neišsakyta, kokie jausmai, poreikiai ar lūkesčiai slypi tarp eilučių.
Kapavietė byloja ne tik mirties, bet ir gyvenimo faktą
Nebūtinas brangus karstas ar įspūdingas paminklas. Kartais daugiau emocinės vertės turi paprasti dalykai – asmeninis daiktas ar simbolis, kurio reikšmę supranta tik šeimos nariai. Tokie sprendimai suteikia artimiesiems galimybę dar kartą prisiminti žmogų, kalbėti apie jį ir išreikšti meilę, ilgesį ar dėkingumą.
Jei anksčiau vyravo bendriniai, tradiciniai motyvai – gėlės, augalijos, gamtos ar paukščių fragmentai, tėviškės peizažai ir krikščioniški simboliai, šiandien juos vis dažniau keičia baltiški bei tautiniai motyvai, inicialai, asmeniškai sukurti eilėraščiai, žmogui ar jo šeimai reikšmingi posakiai ir citatos.
Simbolika tampa individualesnė, labiau susijusi su žmogaus gyvenimu, jo pasaulėžiūra, pomėgiais ir vertybėmis. Vis drąsiau kuriami ir visiškai asmeniški atminimo ženklai.
„Individualumui sukurti kartais pakanka vienos nedidelės detalės. Pavyzdžiui, ant antkapio iškaltas mirusios moters austos juostos rašto fragmentas, muzikos mokytojos kapavietę papuošusios natos ar velionės pieštas piešinys.
Kartais net įkomponuojamas akmuo, ant kurio sėdėdamas velionis mėgdavo gerti kavą. Tokie sprendimai ne tik suteikia kapavietei individualumo, bet ir leidžia papasakoti dalelę žmogaus gyvenimo istorijos. Tai byloja ne tik apie mirties faktą, bet ir apie gyvenimą“, – pasakojo E. Balčiūnienė.
Individualumo poreikis pastebimas ir renkantis atsisveikinimo urnas. E. Balčiūnienė teigia, kad kurdami urnas galvoja ne tik apie jų estetiką, formas ar medžiagas, bet ir apie tai, kokio žmogaus asmenybę kiekviena jų galėtų atspindėti.
Artimieji urną išrenka atsižvelgdami į jos kuriamą jausmą, charakterį ar sąsajas su mirusiuoju. Urna, kaip ir antkapis ar kitas atminimo ženklas, gali būti ne tik savo funkciją atliekantis daiktas, bet ir prasminga žmogaus asmenybės išraiška.
„Kapavietė yra kur kas daugiau nei vieta, kurioje palaidotas žmogus. Tai fizinė erdvė, kurioje susitinka prisiminimai, jausmai ir mūsų santykis su mirusiuoju. Tie keli kvadratiniai metrai kartais gali sutalpinti labai daug gyvenimo istorijos“, – kalbėjo E. Balčiūnienė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
