Pabėgėlius mokanti raseiniškė siunčia žinutę lietuviams: ragina nebekartoti 1 klaidos

Rugpjūčio pabaigoje Raseiniuose apgyvendinti iš Afganistano evakuoti vertėjai, talkinę lietuvių kariams, vis dar stengiasi priprasti prie naujos šalies ir kultūros, tačiau veiksmas čia virte verda – dar negavę prieglobsčio Lietuvoje jie ėmė mokytis lietuvių kalbos.

Vieni stengiasi pradėti nuo lietuvių kalbos pagrindų, pavyzdžiui, abėcėlės ar raidžių tarimo, o kiti dega noru gilintis į kitas kalbos subtilybes, pasakoja viena iš juos mokančių savanorių Jurga Bulotienė.

Nors viskas Lietuvoje evakuotiems afganistaniečiams vis dar gana nauja, jie ne tik stengiasi išmokti kalbos – po pamokų Jurga sulaukia daugybės klausimų ir apie lietuvių gyvenimo būdą ir kultūros plonybes.

Lietuvių kalbos mokosi du kartus per savaitę

Pati J. Bulotienė, vos tik išgirdusi, jog vertėjai su šeimomis apsigyvens Raseiniuose, pati nežinodama, kodėl, pajautė, jog nori prisidėti prie to, jog viešnagė nedideliame Lietuvos mieste būtų kuo malonesnė.

„Pirmiausia aš pasiūliau kaip anglų kalbos specialistė vienos vietinės organizacijos skyriaus moterims savo paslaugas, jeigu reikėtų pavertėjauti, savo transporto priemone kažką nuvežti, parvežti, nes tuo metu turėjau laisvo laiko. Jos mielai priėmė mano pagalbą“, – prisimena pašnekovė.

Artimiau pažinusi čia apgyvendintas šeimas, jau tada Jurga sulaukdavo klausimų, ar galėtų skirti keletą minučių savo laiko ir pamokyti bent keletą lietuviškų žodžių. Išgirdusi, jos ieškoma savanorių lietuvių kalbos mokytojų, moteris nė nesudvejojo ir vėl pasisiūlė padėti.

Jurgos klasėje mokosi vien vyrai ir du kartus per savaitę vyksta lietuvių kalbos pamokos. Moteris neslepia, jog jos mokiniai be galo motyvuoti, tad ir pati negali sau leisti žvelgti į tai pro pirštus.

„Netgi nuo pirmų dienų kai kurie vyrai turėjo užrašų knygutes, kuriose ir abėcėlė, ir keletas žodžių, jie klausydavosi ir klausosi „Youtube“ kanalų, kur randa tam tikras lietuvių kalbos pamokėles. Visi motyvuoti, visi nori išmokti, suprasti. Su motyvuotais mokiniais visada būna iššūkių. Su nemotyvuotais yra vienaip, o turint gabų ir motyvuotą mokinį, mokytojas turi pasitempti labai stipriai“, – šypsosi ji.

Tiesa, pirmoji pamoka buvo kiek chaotiška, tačiau ne dėl pačio mokymo, o organizacinių reikalų – ne visi tiksliai žinojo, kur jų klasė. Tačiau kalbos atžvilgiu visi savanoriai tariasi, nuo ko pradėti mokymą ir kokiu tempu eiti į naujas temas.

„Visi su kolegomis planavome elementarius dalykus nuo pasisveikinimo, prisistatymo, ką daugelis jų jau mokėjo – pasakyti „mano vardas yra...“, „laba diena“, „labas vakaras“, „kaip sekasi“. Tą jie sako mieste visur eidami: „Laba diena, kaip sekasi?“, sveikinasi su praeiviais“, – pasakojo afganistaniečius lietuvių kalbos mokanti savanorė.

REKLAMA

Stebina žingeidumas

Moteris šypsosi, kad jai, kaip anglų kalbos pedagogei pagal išsilavinimą, dabar reikia išmokyti pamiršti anglų kalbos raidžių ir garsų tarimą, nes jis anglų ir lietuvių kalbose skiriasi. Verčiau Jurga su mokiniais stengiasi rasti bendrų dalykų tarp lietuvių ir deri kalbos, kuria kalba daugelis atvykusių afganistaniečių:

„Bandome rasti panašumų šiose kalbose, tas visai sekasi, yra taip, kad žmogus atsistoja ir paaiškina savo kalba kolegai, kad pas mus yra taip, o čia kitaip. Mes taip savotiškai bendradarbiaujam.“

Nors ir turi pamokos planą, kartais tenka nuo jo nukrypti – Jurgos mokiniams kyla be galo daug klausimų, o kai kurie jau nori ne tik išmokti kalbos pagrindus, bet ir gilintis į tai, kas jiems visiškai svetima, nepaisant to, jog kol kas turėjo vos kelias pamokas.

„Yra tokių, kurie iš karto nori pereiti prie jų manymu sunkiausio lietuvių kalbos dalyko – septynių linksnių. Jiems nesuprantama, kaip galima ne tik giminę keisti, bet dar ir linksniuoti. 

Tu ruošiesi pamokai, kad darysi vieną ar kitą nuosekliai pagal programą, bet jie gaudo kiekvieną žodį, kiekvieno žodžio reikšmę nori užsirašyti arba pasipila dar klausimų ir dažnai tenka nukrypti nuo temos. Galų gale, tai yra smagi diskusija“, – apie mokinius pasakojo J. Bulotienė.

Pamokas lankančių vyrų žingeidumas kartais Jurgą verčia pasukti galvą, bet tik todėl, kad daugybė kalbos subtilybių mums, lietuviams, yra įprastos, o svetimšaliams – naujas ir nesuprantamas dalykas.

„Čia turbūt ir yra didžiausias iššūkis, kad tau atrodo viskas savaime suprantama, o čia staiga bac klausimas, koks yra skirtumas tarp „jos knyga“ ir „jos, moterys“. Kartais tokioj situacijoj atrodo, kad net nesupranti, ko jie klausia, nes net nesusimąstai, kad apie tai galėtų kilti klausimas“, – didžiausią iššūkį įvardijo pašnekovė.

Dviejų valandų nepakanka

J. Bulotienė stengiasi ne tik išmokyti bendrinės kalbos – į pamokas ji įtraukia ir žodžius, vartojamus šnekamojoje kalboje. Pavyzdžiui, teko paaiškinti, ką reiškia žodis fainas, kuris nėra lietuviškas, atėjęs iš anglų kalbos, bet vis tiek plačiai vartojamas.

REKLAMA

Užsiėmimas trunka dvi valandas, tačiau nei vienam šis laikas neprailgsta. Veikiau priešingai, poros valandų net per maža, kad pavyktų aprėpti viską, kas domina mokinius, tad pasimokę, kas nori, pasilieka, ir domisi apie Lietuvos kultūrą.

„Padariau vieną grupę iš dviejų ir mes praktiškai pamoką turime dvi valandas. Ir ne visada išeina iškart išeit namo, toliau vyksta klausimų, atsakymų, diskusijų vakaras. Kalbame, kad tuoj prasidės jų integracija, neretai pamokos pabaigoje pasilieka grupelė vyrų ir dar prasideda kultūriniai klausimai-atsakymai. Susidomėjimas begalinis“, – žmonių smalsumu neatsistebi moteris.

Mokytis Jurgos grupės vyrai nori ne tik pamokų metu – jie pasiryžę daryti namų darbus ar atlikti savarankiškas užduotis, deja, pratybų kitos tautybės žmonėms, besimokantiems lietuvių kalbą, nėra.

„Tokiu atveju mes stengiamės kūrybiškai pažiūrėti, esu sukūrusi savo mokinių „Facebook“ grupę, įdedu kokį videopaaiškinimą arba kultūrinę nuorodą, pavyzdžiui, apie Vilnių, nes daugelis planuoja ten keltis, kad pažiūrėtų, kaip ten atrodo gyvenimas“, – kalbėjo J. Bulotienė. 

Paklausta, kaip ruošiasi pamokoms, pašnekovė sako, jog kartu su kitais savanoriais tariasi, yra gavę metodinės medžiagos, tačiau vis dar yra daug neaiškumo, kaip keisis mokymas prasidėjus integracijos procesui:

„Visa tai yra savotiškam laukime, todėl, kad mes nežinome, kaip jie pasiskirstys po dokumentų gavimo, ar jie liks, kiek liks, galbūt kažkas labai greitai išvyks į naujas vietas, ieškos darbo. Tada mokymo procesas vėl kažkaip keisis. Iš principo, kol kas gyvename šia diena ir darome tai, kas šiai dienai yra įmanoma.“

Turi palinkėjimą tautiečiams

Pačią savanorę mokytoją stulbina ne tik jų motyvacija mokėti kalbą ar pažinti gyvenimo būdo ypatumus, bet ir mokinių asmenybės. Kadangi moteriai teko iš arčiau susipažinti su Raseiniuose gyvenančiais afganistaniečiais, čia ji sutiko begalę įdomių ir išsilavinusių žmonių.

REKLAMA

„Teko susidurti asmeniškai ir pasikalbėti, paklausti, ką tu veikei arba kas esi be to, kad esi vertėjas. Teko padėti žmogui, kuris tarnavo buvusio prezidento aplinkoje, daug keliavo po pasaulį, parodė savo diplomus, sertifikatus ar tarptautines padėkas. Yra žmonės, kurie kalba keliomis kalbomis, yra teisininkas, prokuroras, vaistininkai, psichologai, moterys, baigusios teisės ir politikos mokslus, IT specialistai su patirtimi, viena iš jų moteris,  kuri jau prieš kelias savaites išsiuntusi savo CV Lietuvoje ir vis dar laukia bent kokio darbo pasiūlymo“, – apie mokinius pasakojo J. Bulotienė.

Moteris neslepia, kad kultūriniai skirtumai jaučiasi – afganistaniečiams nesuprantama, kodėl lietuviai valgo kiaulieną ar vartoja alkoholį, kai kuriems itin svarbus tikėjimas ir meldimasis 5 kartus, kiti yra labiau pasaulietiški, nes vieni gyveno provincijose, kiti – sostinėje, žmonės savitai skirtingi tarpusavyje, kaip ir mes, lietuviai, tačiau Jurgos tai nebestebina.

„Jie sako nenorėkite, kad mes per kelias savaites ar mėnesį staiga atsisakytume visko, kas mes esame, pradedant kalba, kultūra, religija ir visu kitu suvokimu, kaip visą gyvenimą gyvenai. Juk jie atvyko čia ne šiaip sau užsidirbti duonos, o iš bėdos – kaip stovėjo, taip juos ir atvežė.

Aš pati galvoju apie pasakymą iš lietuvių pusės „tegul jie pratinasi prie mūsų“. Kaip jie sužinos, jei niekas jų nemokina ir nepaaiškina? Jie atsinešę savo kultūrą ir vertybes. Kita vertus, pažiūrėkime į save patys – kokias tradicijas turime savo šeimoje, kitoje šeimoje jos yra visai kitos“, – svarsto pašnekovė.

Jurga sako negalinti skaityti komentarų viešoje erdvėje, nes daugelis jų – smerkiantys ir užgaulūs, tad turi vieną palinkėjimą besipiktinantiems: 

„Mane labiausiai stebina lietuvių komentarai, kaip mes vertiname žmogų tiesmukai, nepasigilinę, kas jis yra, kuo jis buvo, ką geba, kokie jo talentai. Iš mūsų pusės reikėtų mažiau kritikos, smerkimo, o kartais kažkokiu būdu paaiškinimo, kaip turėtų būti. Lieka vienas retorinis ir asmeninis kiekvienam klausimas: kokią savo kultūrą ir savo papročius ar veikiau įpročius, kiekvienas iš mūsų galėtume šiandien perteikti pas mus atvykusiems žmonėms, kurie nuoširdžiai nori suprasti lietuvių gyvenimo būdo subtilybes ir normas, kuomet neretai mes patys tarpusavyje turime begalę skirtingų požiūrių ir asmeninių vertybių?“


Rašyti komentarą...
D
Diana
2021-10-27 19:35:41
Pranešti apie netinkamą komentarą
Norėčiau pakeisti nuotraukoje ant lentos užrašytą sakinį: "Vilką mini, vilkas čia", į "Vilkas į mišką žiūri". Negalima pasitikėti jokiais migrantais, nei legaliais, nei nelegaliais, visų jų kultūra mums vienodai svetima,
Atsakyti
-41

G
Galva
2021-10-27 21:30:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
@Diana Vilka kiek neserk,vistiek i miska ziuri...
Atsakyti
-14

G
Galva
2021-10-27 21:28:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kas juos zino kam jie ta kalba mokinasi ir kur panaudos,gal su blogais keslais,agentai ,teroristai ir tiek,daugiau zinos,lengviau issisukt is padeties,jie nera durni kiek visada prisimeta..
Atsakyti
-24

SKAITYTI KOMENTARUS (39)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų