Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Kristinos Šnirpūnienės, geležies trūkumas gali išsivystyti dėl nepilnavertės mitybos, sergantiems lėtinėmis virškinamojo trakto ligomis, po operacijų, daug nukraujavus. Geležies preparatai skiriami ir anemijos profilaktikai tiems, kuriems geležies poreikis būna didesnis: vaikams, paaugliams spartaus augimo laikotarpiu, moterims nėštumo, žindymo laikotarpiu, moterims, kurių mėnesinės ilgos ir gausios, taip pat sportininkams.
„Rekomenduojama profilaktinė geležies paros norma yra 8–18 mg. Mažakraujystei gydyti skiriama 50–200 mg geležies per parą. Maisto papilduose grynosios geležies yra maždaug iki 30 mg, o vaistuose nuo 50 mg vienoje dozėje. Kuo didesnis bus geležies trūkumas organizme, tuo ji bus geriau įsisavinama, tačiau šimtu procentų išgertos geležies organizmas tikrai nepasisavins. Leidžiama geležis skiriama retai, nes iškyla perdozavimo ir ūmaus apsinuodijimo pavojus“, – atkreipia dėmesį vaistininkė.
Kaip išsirinkti efektyviausią preparatą?
Anot K. Šnirpūnienės, patekusi į žmogaus organizmą, geležis rezorbuojasi žarnyne, todėl purškiamų po liežuviu ar tirpinamų burnoje maisto papildų geriau nesirinkti, mat jų efektyvumas bus nedidelis.
„Rezorbuojasi tik dvivalentės geležies jonai, kurie žarnyno epitelio ląstelėse oksiduojasi į trivalentę geležį, o ši, prisijungusi prie tam tikro baltymo, virsta feritinu, kuris ir perneša geležį į kraują. Hemoglobino sudėtyje yra dvivalentė geležis. Dėl to bus geriau pasisavinamos dvivalentės geležies druskos, o ne trivalentės, pvz., geležies sulfatas, geležies gliukonatas ir t.t.“, – pranešime spaudai aiškina ji.
Dar kita problema, susijusi su geležies pasisavinimu – jos sąveika su maistu, kai susidaro netirpūs ir blogai įsisavinami junginiai. Pvz., geležis sąveikauja su taninais, esančiais kavoje, arbatoje, raudoname vyne, ir kalciu, kurio daug yra pieno produktuose, sojos baltymuose, kiaušiniuose, košėse. Maistas gali sumažinti geležies įsisavinimą net iki 40 proc., todėl dalis gamintojų rekomenduoja geležies preparatus vartoti pusvalandį prieš valgį.
„Čia iškyla kita problema – geležies šalutinis poveikis virškinimo traktui, dėl kurio gali pasireikšti šleikštulys, pykinimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. 2019 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete buvo atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad labiausiai virškinimo traktą dirgina geležies sulfatas, mažiau geležies fumaratas, dar mažiau geležies gliukonatas, o mažiausią šalutinį poveikį turi geležies druskų junginiai su amino rūgštimis – geležies bisglicinatas. Šis junginys ne tik nedirgina skrandžio, nėra suardomas skrandžio rūgšties – tai aktualu turintiems padidėjusį skrandžio rūgštingumą, nesąveikauja su maistu, bet ir neturi nemalonaus metalo poskonio, kuris yra būdingas geležies preparatams. Ši savybė – labai svarbi, kai tenka gydyti vaikų anemiją“, – teigia vaistininkė.
K. Šnirpūnienė priduria, kad su maistu taip pat nesąveikauja geležies hidroksido ir polimaltozės junginys, kuris dėl savo panašumo į feritiną yra gerai įsisavinamas.
„Dirginančio poveikio skrandžiui neturi ir geležies pirofosfatas liposominėse mikrokapsulėse, kurios suyra tik žarnyne ir dėl to mažiau geležies suardoma skrandyje, nėra sąveikos su maistu. Taip pat reikia žinoti, kad gyvulinės kilmės geležis žmogaus organizmo lengviau pasisavinama nei augalinės kilmės, todėl veganams skirta augalinės kilmės geležis tikrai netiks anemijos gydymui“, – pabrėžia ji.
Suderinamumas su kitais papildais
Vaistininkės teigimu, geležis sąveikauja ne tik su maistu, bet ir su kitais vitaminais, mikroelementais ir vaistais.
„Geležies įsisavinimą didina kartu vartojamas vitaminas C, varis, cinkas, kraujo gamyboje kartu dalyvauja vitaminas B12, folio rūgštis – geležies ir folio rūgšties derinys ypač naudingas nėštumo metu. Tuo tarpu geležies įsisavinimą mažina vitaminas E, kalcis, magnis, aliuminis, esantis vaistų rūgštingumui mažinti sudėtyje. Geležies rezorbciją blogina cholesterolį mažinantys vaistai, o pati geležis blogina chinolonų grupės antibiotikų ir tiroksino veikimą. Todėl tarp vaistų ir geležies preparatų vartojimo reikia daryti valandos-dviejų pertrauką“, – akcentuoja K. Šnirpūnienė.
Sergant mažakraujyste, geležies preparatai vartojami 3–6 mėnesius. Hemoglobinas pradeda kilti jau po pirmo mėnesio, bet geležies rezervui organizme atstatyti reikia laiko.
„Jei hemoglobinas visiškai nekyla, verta atlikti papildomus tyrimus ir ieškoti kitų mažakraujystės priežasčių – tai gali būti B12 vitamino stoka, inkstų, kepenų, virškinimo trakto ligos (žarnyno opaligė, augliai), taip pat organizme prasidėję piktybiniai procesai“, – vardija vaistininkė.
K. Šnirpūnienė prisimena vieną pacientę, kuri vaistinėje visada išpirkdavo visas hematogeno atsargas.
„Maniau, kad ji turi daug anūkų, bet paaiškėjo, kad hematogenus ji perka sau „kraujui pastiprinti“. Viename batonėlyje hematogeno yra 5 g geležies, kas yra beveik dienos profilaktinė dozė, tačiau jame taip pat yra nemažai cukraus ir kalorijų. Todėl tikrai nerekomenduoju kasdien ilgą laiką valgyti po batonėlį hematogeno – aš šį maisto papildą rekomenduoju tik kaip įdomaus skonio geležimi ir vitaminais praturtintą saldumyną“, – patarė vaistininkė.
