Sovietų Sąjungoje neįgaliųjų, ypač turinčių judėjimo ar proto negalią, oficialiai nebuvo, bent jau niekas ar beveik niekas jų nematė. Šia prasme aklieji buvo „privilegijuoti“: turėjo savo organizacijas, įmones, galėjo plėtoti šiokią tokią veiklą. Žinoma, iki tam tikros ribos – kol negadino šviesaus tarybinės visuomenės paveikslo. Jie sportavo, muzikavo, keliavo, bet tik tarp savęs, saviškiams, su savais.
Atviro gyvenimo pamokos
Po 1990 m. kovo 11-osios gyvenimas pasikeitė iš esmės: su laisve atėjo privati nuosavybė, laisva rinka, konkurencija. Aižėjo, skilinėjo, griuvo sienos ne tik tarp valstybių, bet ir tarp atskirų socialinių grupių. Aklieji, kaip ir regintieji, mokėsi gyventi atviroje visuomenėje. Iš karto pastebėsime, kad šias pamokas jie išmoko greitai ir visai neblogai, nesvarbu, apie ką kalbėsime – apie darbo rinką, pomėgius ar pramogas.
Jau 1990 metais Vilniuje, tuometėje medicinos mokykloje, pradėti rengti regėjimo negalią turintys masažuotojai. Greitai jie pasklido po šalies miestus ir miestelius, pradėjo dirbti poliklinikose, ligoninėse, steigė privačius masažo kabinetus. Akluosius ir silpnaregius masažuotojus vienijančios organizacijos LAISA duomenimis, šiuo metu Lietuvoje dirba ne mažiau kaip 200 regėjimo negalią turinčių masažuotojų. Prieš 30 ar 40 metų daugelis jų sovietinėse aklųjų įmonėse būtų vėrę šepečius, montavę elektros šakutes ar lizdus.
Niekur nedingo ir aklųjų įmonės. Jų veikia Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, tačiau tai jau nebėra vienintelė vieta, kur regėjimo negalią turintys žmonės gali užsiimti prasminga veikla. 2008 m. silpnaregė aktorė Svetlana Šulc Vilniuje įsteigė Neįgaliųjų teatrą, o 2015 m. lankytojus pakvietė socialinis patirčių projektas „Dialogas tamsoje“. Abiejose įstaigose dirba nemažas būrys regėjimo negalią turinčių žmonių.
Neregys verslininkas Egidijus Biknevičius, 2005 m. įkūręs informacinių technologijų įmonę „Etalinkas“, 2008 m. pelnė Ūkio ministerijos įsteigtą Jaunojo verslininko nominaciją. Tuo pat metu masažo salonų tinklą „Matančios rankos“ Vilniuje pradėjo kurti kitas neregys verslininkas Karolis Verbliugevičius. „2008–2009 metais Lietuvoje buvo krizė, bet mums sekėsi visai neblogai. Pradėjau galvoti apie plėtrą, atidarėme antrą kabinetą. 2011 m. pradžioje jau kitoje Vilniaus vietoje atidarėme dar keturis kabinetus. 2017 m. turėjome daugiau kaip 20 darbuotojų ir 10 kabinetų“, – prisimena K. Verbliugevičius.
2017 m. renginiu „Skaitmeninės erdvės astronautai“ paminėta 25-erių metų sukaktis nuo to laiko, kai aklieji pradėjo įsisavinti skaitmenines technologijas. Kompiuteriai, išmanieji telefonai daugeliui regėjimo negalią turinčių žmonių jau seniai tapę mokymosi, darbo ir bendravimo priemone.
Gadino bendrą vaizdą
Sovietinė visuomenė buvo uždara, joje kiekvienas žmogus turėjo žinoti savo vietą. Aklieji – ypač. Apie 1978–1979 metus tuometėje Antano Jonyno aklųjų mokykloje veikė gana stiprus merginų vokalinis ansamblis, kuris buvo patekęs net į pirmąjį „Dainų dainelės“ turą. Turėjo realių galimybių patekti ir į antrąjį, bet protingos galvos nusprendė, kad aklieji televizijoje blogai atrodys ir gadins bendrą estetinį vaizdą...
2015 m. aklųjų choras „Feniksas“ tapo televizijos projekto „Chorų karai“ nugalėtoju. Neregiai televizijos ekrane jau nekėlė neigiamų emocijų ir negadino vaizdo. O 2018 m. visiškai nematanti
Irma Jokštytė debiutavo kaip televizijos projekto „Tamsoje“ vedėja. Pats projektas sulaukė prieštaringų vertinimų, bet sovietiniais metais jis būtų buvęs apskritai neįmanomas.
Regėjimo negalią turinčių tautodailininkų Gintaro Kniežos, Mindaugo Rutkausko, Virgilijaus Šlipaičio keramikos ir iš vytelių pinti darbai puošia Valdovų rūmus, kitus istorinius pastatus, atstovauja tradiciniams Lietuvos amatams įvairiose mugėse, tarptautiniuose etninei kultūrai skirtuose festivaliuose. 2007 m. Lietuvą aplankė Japonijos imperatorius Akihito su žmona Mičiko – tarp suvenyrų, padovanotų imperatoriškajai šeimai, buvo ir M. Rutkausko rankomis lipdytas keraminis švilpukas.
Ne tik olimpinės pergalės
Tik gyvenant laisvėje geriausiai atsiskleidžia žmogaus talentai ir gebėjimai. Aklieji sportavo ir sovietiniais laikais, bet daugiausia galėjo tikėtis patekti į tuometės Sovietų Sąjungos aklųjų sportininkų rinktinę. Per daugiau nei keturis dešimtmečius tai padaryti pasisekė tik dviem Lietuvos sportininkams.
Po 1990 metų, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, aklieji sportininkai dalyvavo visose septyneriose vasaros paralimpinėse žaidynėse, pradedant Barselonos, baigiant Rio de Žaneiro. Lietuvos golbolo (aklųjų riedulio) rinktinė tapo Sidnėjaus ir Pekino žaidynių vicečempione, o Rio de Žaneire pasipuošė aukso medaliais. Realių galimybių dalyvauti Tokijo paralimpinėse žaidynėse turi ne tik golbolo rinktinė, bet ir aklieji plaukikai.
Visuomenės ar atskiros bendruomenės gyvybingumas reiškiasi ne tik olimpinėmis pergalėmis ir medaliais. Per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius mažiausiai šeši aklieji ir silpnaregiai lietuviai įveikė maratono distanciją: Aušra Garunkšnytė ir Marius Maželis – 2017 m. Vilniaus, o Arnoldas Januškevičius – 2018 m. Frankfurto maratoną. Jau nekalbame apie pusmaratonius – juos regėjimo negalią turintys sportininkai ar sporto entuziastai įveikia nuolat. Prisiminkime, prieš 3–4 dešimtmečius visos Lietuvos maratonininkams suskaičiuoti būtų pakakę vienos rankos pirštų. Per pastaruosius keletą metų mažiausiai keturi visiškai nematantys žmonės yra išbandę šuolio su parašiutu malonumą.
Svarbiausias pasiekimas
Kelionėmis šiais laikais nieko nenustebinsi. Aklieji irgi keliauja: į Tatrus, Alpes, Egiptą, Indiją. Keliauja ilsėtis, pramogauti, patirti ir pažinti. „Gėrėme tikrą japonišką arbatą, lankėmės tradiciniame japonų name, buvome apsirengę nacionaliniais Japonijos gyventojų drabužiais“, – pasakoja pernai Japonijoje kaip ekspertas viešėjęs Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionas, buvęs Lietuvos golbolo rinktinės žaidėjas Genrikas Pavliukianecas.
Suprantama, kasdienybė yra daugiau nei kelionės, pramogos, realybės šou ir adrenalinas. Pernelyg vangiai pritaikoma fizinė ir informacinė aplinka, socialinių paslaugų trūkumas, Seime stringantys neįgaliesiems reikalingi įstatymai daugeliui aklųjų ir silpnaregių yra tapę nuolatiniu galvos skausmu. Negalią turinčius žmones, tarp jų ir regėjimo, dar sunkiai įsileidžia šalies darbo rinka.
Nepaisant visų negerovių, daugelis aklųjų ir silpnaregių neabejodami pasirašytų po Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko Sigito Armono žodžiais organizacijos 90-mečiui išleistoje knygoje „Prikelti atmintį“: „Svarbiausias pasiekimas yra tai, kad Lietuvos neregiai gali gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvena viso civilizuoto pasaulio aklieji. Mokydamiesi, dirbdami, keliaudami ar pramogaudami galime naudotis pažangiausiomis informacinėmis technologijomis, techninės pagalbos priemonėmis, kuriomis naudojasi Vakarų šalių neregiai. Savo gyvenimo jau neįsivaizduojame kitaip nei atsivėrimo pasauliui, jo naujovėms ir Vakarų šalyse taikomiems gyvenimo standartams.“
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta
Taip, yra daug pritaikytų rinkimų apylinkių, neįgaliesiems užtikrinta teisė balsuoti namuose.
Ne, dauguma neįgaliųjų neturi galimybės balsuoti savarankiškai.
Nežinau, man tai neaktualu.
