Pipirnės
Manoma, kad pipirnė kilusi iš Vakarų ar Rytų Azijos, kur ji žinoma ir auginama tūkstantmečius daugelyje valstybių. Romos legionieriai augalą išplatino Centrinėje Europoje. Žmonės pipirnę vartojo ir vartoja kaip prieskoninį bei vaistinį augalą.
Senovės žmonės pipirnę labai gerbė – jos įdėdavo net į faraonų įkapes. Pipirnę vertino persai ir graikai. Prancūzai pirmieji pipirnę labai plačiai ėmė vartoti kulinarijoje, mat šį prieskonį labai mėgo karalius Liudvikas Šventasis. Imperatorius Napoleonas irgi jautė potraukį šiam prieskoniui: liepdavo pipirnės dėti vos ne į visus valgius.
Prancūzų manymu, nuolat valgant pipirnę, pagražėja oda, labiau žvilga plaukai, geriau auga nagai. Todėl Prancūzijoje pipirne pagardinamos daugelis salotų.
Vokiečių mokslininkai nustatė, kad pipirnė puikiai gydo slogą. Liaudies medicinoje pipirne gydoma mažakraujystė, avitaminozė. Nuo šių bėdų patariama tris kartus per dieną išgerti po 1 ar 2 arbatinius šaukštelius pipirnės žolės sulčių. Pipirnė valo iš kraujo kenksmingas medžiagas, skatina virškinimą, taip stiprindama visą organizmą.
Ištirta, kad pipirnė turi daug garstyčių aliejaus, kurio sudėtyje yra sieros. Pipirnė turi daug vitamino C, karotino, mineralinių medžiagų: geležies, kalcio, fosforo, jodo. Garstyčių aliejus suteikia pipirnei aštroką pipirų skonį. Matyt, todėl mūsų kalbininkai ar botanikai jai ir davė tokį vardą. Nors kai kam atrodo, kad pipirnėmis paskaninti patiekalai turi krienų skonį.
Tačiau didžiausias pipirnės privalumas, jog ją labai greitai galima užsiauginti. Pasėjai lėkštutėje ant drėgnos popierinės servetėlės, marlės ar vatos ir po 6–10 dienų galima derlių kirpti. Taip pipirnę namuose ant palangės jos mėgėjai augina ištisus metus.
Lauke ją galima sėti kovo pabaigoje. Pipirnės sėklos dygsta šviesoje, tad jų nereikia net į dirvą įterpti. Jeigu drėgna ir pakankamai šilta, sėklos sudygsta po dviejų ar trijų dienų ir daigeliai ima sparčiai augti. Lapus geriausia skinti ar kirpti, kol augalai jauni, po sėjos praėjus vos 6–10 dienų. Kai augalas ima žydėti, jo lapai valgiui nebetinka. Tačiau galima rinkti sėklas ir jas naudoti kaip prieskonį, patiekalams puošti.
Pipirnės mėgėjai namuose jos pasisėja kartą per savaitę. Šviežios pipirnės žalumynai labai dera daržovių mišrainėse, varškėje, prie sūrio ar šaltos mėsos. Galima barstyti ant virtų bulvių, virtinių... Skanu valgyti tik su duona. Pipirnės galima dėti į sriubas, padažus.
Rėžiukai
Paprastasis rėžiukas yra įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Todėl gamtoje jo rinkti negalima.
Paprastojo rėžiuko sėklų pasirodė sėklų parduotuvėse, todėl galime rėžiukų namuose maistui ir vaistams užsiauginti. Galima pabandyti namų augintinius įkurdinti ir gamtoje, prie tvenkinėlių, upelių.
Romėnai šį augalą vartojo salotoms ir kaip prieskonį. Natūraliose augavietėse šis daugiametis pelkių ir kitų vandens telkinių augalas išaugina šliaužiančius iki 70 cm ilgio stiebus ir greitai sudaro tankų lapų kilimą. Ant stiebo dažnai išsivysto pridėtinės šaknys, augalą pritvirtinančios keliose vietose prie grunto. Lapai išsidėstę tiek virš vandens, tiek po vandeniu. Vasarą baltos žiedų kekės sudaro kontrastą tamsiai žaliems lapams. Todėl prie vandens telkinių rėžiukai atrodo gana puošniai.
Rėžiukas – daugiametis augalas. Tai vienas iš nedaugelio prieskoninių augalų, augančių vėsiose vietose, daliniame ar visiškame pavėsyje.
Jis mėgsta kalkingą, daug maistingųjų medžiagų turintį dirvožemį, kuris turi būti šlapias. Paprastajam rėžiukui svarbu, kad augimo vietoje nuolat būtų maždaug 1 cm vandens sluoksnis.
Tokios sąlygos gali būti užpelkėjusiame tvenkinio pakraštyje arba dubenėlyje, į kurį geriausia kasdien pripilti šviežio, daug deguonies turinčio vandens. Sėklas galima sėti pavasarį ir vasarą į drėgną dirvožemį. Jos greitai sudygsta. Taip pat lengvai galima rėžiukus dauginti auginiais ir sąžalyną atnaujinti.
Šiltuose šaltiniuose ar upeliuose paprastasis rėžiukas dažnai ištisus metus būna žalias. Darže lapai ir ūgliai skinami pavasario ir vasaros mėnesiais. Lapuose yra kartaus eterinio aliejaus, vitaminų, mineralinių, rauginių ir karčiųjų medžiagų. Yra nemaži kiekiai A, C, D vitaminų.
Vertingiausi yra jauni lapai ir ūglių viršūnėlės, kurias geriausia skinti prieš žydėjimą. Žaluma visuomet valgoma šviežia, tačiau stiklinėje vandens pavėsyje ūgliai išsilaiko keletą dienų. Labai svarbu juos gerai nuplauti.
Paprastųjų rėžiukų galima dėti į kitas lapines salotas. Jie skanūs su sumuštiniais arba įmaišyti į varškę. Sriuboms jie suteikia savotišką skonį. Rėžiukai primena pipirnių skonį, tačiau švelnesni nei pipirnės. Iš žalių rėžiukų lapų galima pasidaryti žalumynų sviesto sumuštiniams. Rėžiuko lapai ir ūgliai skatina tulžies pūslės, kepenų ir inkstų funkciją. Pavasarį patariama rėžiukais kraują pravalyti.
Rėžiukai sugeba slopinti reumato ir podagros simptomus. Šviežiose sultyse yra antimikrobiniu poveikiu pasižyminčių eterinių aliejų. Ypač daug, net iki 25 procentų aliejaus, yra rėžiuko sėklose.
Sutrintų augalo sulčių kompresu galima išblukinti strazdanas, jeigu kam nors jos nepatinka. Vaistams naudojami ne tik rėžiuko lapai ir ūgliai, bet ir šakniastiebiai. Šakniastiebiai turi daugiau veikliųjų medžiagų. Be to, juos, priešingai nei lapus, galima susidžiovinti vaistams. Žinoma, jog rėžiukų šaknys vaistine žaliava yra pripažintos Prancūzijoje, Italijoje, Brazilijoje, Venesueloje, Šveicarijoje ir kituos kraštuose.
Rukola arba gražgarstė
Senovės Romos laikais ši daržovė buvo viena populiariausių prieskonių. Turtuoliai daržovės lapų sultis vartojo kaip organizmą tonizuojančią priemonę, moterys trindavo rukolos lapus ir gamindavosi iš jų kremus bei kaukes veidui, plaukams, dėjo ant viso kūno tikėdamos, kad rukolos lapai skaistina odą.
Šiandien rukolos salotos auginamos pietų Europos valstybėse bei visoje europinėje Azijos dalyje. Visos žinomos šio kryžmažiedžių šeimos augalo rūšys valgomos.
