Bare dirbanti Danielle Adams (28) iš Didžiosios Britanijos į ligoninę kreipėsi pajutusi pilvo skausmus – ji manė, kad jie nuo vidurių užkietėjimo, nuo apendicito ar dėl inkstų akmenų. Tačiau ultragarso tyrimas parodė, kad ji jau devintą mėnesį nėščia ir Danielle buvo skubiai išvežta į kitą ligoninę Cezario pjūvio operacijai – taip gimė mažoji Maisie–Rose Moore.
Sužinojusi, kad tuoj taps mama, Danielle šokiruota pravirko, tačiau susilaukusi mažylės labai džiaugėsi ir sakė, kad dabar pagaliau su savo partneriu Stuartu Moore jie bus tikra šeima, rašoma dailymail.co.uk.
Danielle per paskutinius devynis mėnesius skundėsi tik gerklės išsausėjimu ir jokio spardymosi nejautė. Ji labiau nei įprastai norėjo kruasanų, nėščiosios pilvuko neturėjo, o priaugtą svorį aiškino sėdėjimu namie per karantiną.
Apie tą akimirką, kai sužinojo, kad laukiasi, ji pasakojo: „Galvojau, kad gydytojas su manimi pokštauja. Kai jis galiausiai mane įtikino, kad ne, apsiašarojau, nes buvau visiškai šokiruota. Labai džiaugiausi, tik tai buvo tikrai visai netikėta. Nemaniau, kad galiu turėti vaikų, todėl taip nustebau. Dukrytė mums buvo tikras stebuklas.“
Maisie–Rose širdies ritmas buvo pradėjęs lėtėti, todėl gydytojai nerimavo, ar ji gauna pakankamai deguonies, o pagaliau galėdama savo dukrytę laikyti rankose, Danielle sakė „apsvaigusi iš laimės“.
Ji pasakojo: „Jos širdies ritmas ir toliau lėtėjo, ir gydytojai negalėjo pasakyti, ar tai berniukas, ar mergaitė, ir ar vaikas sveikas. Aparatas rodė tik kojos viršų. Net ir praėjus kelioms dienoms po jos gimimo aš vis dar buvau apsvaigusi iš laimės. Kai pirmą kartą ją paėmiau ant rankų, gulėjau lovoje ir jie padėjo ją man ant krūtinės ir tai buvo kažkas nuostabaus.
Atsimenu, kad pasisukau ir pasakiau: „Aš turiu mažą mergaitę.“ Tai buvo nuostabiausias jausmas pasaulyje – dabar esame pilna šeima, mums nieko netrūksta. Ji mus dar labiau suartino.“
Danielle teko telefonu savo partneriui pranešti, kad jis tuoj taps tėčiu, nes dėl koronaviruso apribojimų į ligoninę patekti jis negalėjo.
„Jis beprotiškai džiaugėsi“, – sako Danielle. – „Pakeliui į ligoninę, kol jis vairavo, aš paprašiau paskambinti mano mamai ir pasakyti, kad tuoj gimdysiu. Jis jai paskambino ir mama buvo šokiruota. Ji tuo metu važiavo namo iš mano įseserės namų ir mums atvežė krūvą daiktų. Visi draugai ir šeimos nariai vežė ir siuntė mums įvairiausius daiktus, nes nieko neturėjome vaikui, bet po to visko turėjome jau per daug. Buvo nuostabu.
Atnešti į šį pasaulį dar vieną gyvybę yra ypatingas jausmas. Man prireikė nemažai laiko, kol galutinai supratau, kas čia nutiko, bet dabar į ją žiūrėdama galvoju ir nesuprantu, kaip man pavyko ją tokią nuostabią sukurti. Tai buvo nuostabi patirtis ir mano dukrytė yra nuostabi.
Labai dėkoju visiems ligoninės darbuotojams – jos susilaukusi dar keturias dienas praleidau gimdyvių skyriuje, kur akušerės ir visi kiti darbuotojai buvo nuostabūs.“
Tėčiu tapęs Stuartas sako, kad „viskas buvo siurrealu“ ir nors iš pradžių ir jis buvo priblokštas, jis beprotiškai didžiavosi galėdamas ant rankų laikyti savo naujagimę dukrytę.
„Mano pirma reakcija buvo šokas. Atvažiavau į ligoninę, norėdamas sužinoti, kas nutiko, ir viskas buvo siurrealu. Šokas niekur nedingo, kai važiavome į operaciją, ir ten staiga nutiko šis stulbinantis dalykas, ir tai buvo nuostabu. Laikydamas ją ant rankų labai didžiavausi. Negalėjau patikėti tuo, kas nutiko. Nemanėme, kad galime susilaukti vaikų, todėl tikrai neieškojome jokių ženklų. Mūsų gyvenimai pasikeitė iš esmės.“
