Ištikus insultui, daug ko teko mokytis iš naujo, bet Edmundas – gyvas pavyzdys, kiek daug gali žmogaus kūnas, atkaklus darbas, tinkamas nusiteikimas ir artimųjų palaikymas. Savo istorija jis dalijasi ir su kitais, o neseniai įkūrė ir viešąją įstaigą „Dar vienas žingsnis“, kad skleisti savo žinią ir įkvėpimą galėtų dar plačiau.
Insultas ištiko po medžioklės ruošiantis keliauti namo
Grįždami į šį E. Leonaičio gyvenimo etapą, nusikelkime 12 metų atgal. Vyras pasakoja, kad, lankantis pas gydytojus, nė vienas niekada nepastebėjo jokių sveikatos problemų, jis, tuomet dar gyvendamas Kaune, dirbo pagal profesiją miškininku privačioje įmonėje, po darbo, grįžęs iš miškų, persirengdavo į medžioklinę aprangą ir vėl keliaudavo atgal į miškus.
Gyvenimas, kaip sako pats pašnekovas, nebuvo įtemptas, bet aktyvus ir visko pilnas – veiksmo tikrai netrūko. Tad ir 2014-ųjų kovo 24 dieną, kaip ir daugybę kartų prieš tai, Edmundas po darbų išvyko medžioti bebrų. Nebuvo nė menkiausio įtarimo, kad šįkart medžioklė pasibaigs kitaip, nei anksčiau, juk nebuvo jokio ženklo, kad netrukus ištiks insultas.
„Medžioklėje buvau vienas, vakaras buvo vėjuotas, nieko nesumedžiojęs susirinkau daiktus ir, pradėjęs eiti link automobilio, pajutau, kad tirpsta dešinė koja. Jeigu būčiau sėdėjęs, pagalvočiau, kad nepatogiai sėdėjau ar panašiai, bet visą laiką stovėjau.
Nežinau, kodėl, bet iš karto kilo mintis, kad man prasidėjo insultas. Dedant ginklą į dėklą, užsegant užtrauktuką, jau pastebėjau, kad dešinė ranka nebeklauso visiškai, nieko negaliu normaliai suimti“, – to vakaro įvykius prisimena E. Leonaitis.
Kol atvažiavo pagalba, sutriko ir judesiai, ir kalba
Jis pasakoja, kad iki automobilio reikėjo eiti apie 200 metrų – įveikinėdamas šį atstumą pradėjo skambinti 112, iš karto pranešė, kur yra, kas darosi su jo sveikata. Vis tik Edmundas sako supratęs, kad yra tokioje vietoje, kurią rasti jos nežinančiam – iššūkis:
„Iš karto supratau, kad greitoji manęs ten neras, nes buvau toli „nusitrenkęs“, o pavasaris, daug vandens – keliai buvo labai prasti, buvau nuvažiavęs į sunkiai pasiekiamą vietą. Pasakiau, kad aš dedu ragelį ir skambinsiu žmonėms, kurie 100 procentų žino, kur aš esu, ir atvažiuos manęs pasiimti.“
Vyras pripažįsta – jo prašė nedėti ragelio, bet, kol dar leido jėgos, skubėjo paskambinti įmonės vadovui, kuris, laimei, atsiliepė per kelias sekundes. Paaiškinus, kas vyksta, jis nedelsdamas susisiekė su netoliese gyvenančiu medžiotoju – šis kaip tik tuo metu buvo namuose.
„Paskui mačiau, kad po visko man vėl skambino 112, bet aš jau negalėjau nei atsiliepti, nei kalbėti, nes pajutau, kad trinka mano kalba.
Praktiškai per 10 minučių nebegalėjau nieko padaryti, sėdėjau automobilyje kaip „daržovė“, tik pamačiau atvažiuojančio automobilio šviesas ir supratau, kad atvažiuoja kolega – jis mane kaip bulvių maišą vilko iš automobilio ir įsodino į savo visureigį“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Skubiai atvežtas į klinikas spėjo pamatyti tik tarpduryje stovinčius tėvus
Kėdainių plente Edmundo jau laukė greitoji – perkeltas į ją, buvo nugabentas į ligoninę Kėdainiuose, iki kurios buvo vos keliolika kilometrų, tačiau, vos čia atvežus, nuspręsta, kad turi būti gydomas Kaune.
Gydymo įstaigoje Kaune komanda jau buvo pasiruošusi priimti insulto ištiktą jauną vyrą – iki šiol prisimena, kaip tarpduryje du ar trys darbuotojai jį „čiupo“, kad kuo skubiau suteiktų reikiamą pagalbą.
Edmundas spėjo pamatyti tik tarpduryje stovinčius savo tėvus – žmona tuo metu autobusu keliavo Balkanuose, tad sunku net įsivaizduoti, ką išgyveno ji, neturėdama galimybės būti šalia, grįžti čia ir dabar.
Pabudęs jau kitą dieną po to, kai buvo atgabentas į ligoninę, pašnekovas sako nieko neprisiminęs nuo tam tikro momento, supratęs tik tai, kad visa jo dešinė pusė – paralyžiuota: negali pakelti nei rankos, nei kojos, negalėjo ir kalbėti.
Tyrimai aiškios priežasties, kodėl ištiko insultas, neparodė
Dvi savaitės – tiek laiko jis praleido Kauno klinikose, po kurių iškeliavo į Palangos reabilitacijos ligoninę. Visada šalia buvo žmona arba mama – vis pasikeisdamos ne tik palaikė kompaniją, bet ir vežiodavo į procedūras, kad nė vienos nepraleistų.
„Palangoje praleidau lygiai tris su puse mėnesio ir išėjau iš reabilitacijos ligoninės savo kojomis, bet be vežimėlio buvo sunku – galėjau eiti tik trumpus atstumus, 50 ar 100 metrų. Trys su puse mėnesio buvo labai aktyvūs: ir mankštos, ir procedūros, ir masažai“, – kalbėjo E. Leonaitis.
Kad greičiau atsistatytų kalba, jis nuolat skaitydavo balsu bet kokią literatūrą. Būtent tada į jo rankas pateko ir žmonos nupirkta knyga apie smegenų neuroplastiškumą, kurią perskaitęs sužinojo: JAV duomenimis, 30 proc. atvejų, kai insultas ištinka jauname amžiuje, medikai nežino to priežasties.
„Tai yra didžiuliai skaičiai – kas trečiam jaunam žmogui priežastis nežinoma. Man medikai darė tyrimus ir iškart po insulto, ir praėjus pusmečiui tikrino, gal kažkas išaiškės, bet nerado priežasties.
Spėjama, kad viena iš priežasčių gali būti buvusi aneurizma, kuri kažkada trūko ir, kaip kartais būna, kraujagyslė buvo gražiai užsitraukusi, visiškai sugijo ir kaip nebūta aneurizmos.
Tai tik viena iš versijų – niekas nepasakys 100 procentų, kodėl taip įvyko“, – atvirauja pašnekovas, pridėdamas, kad kol pats dienas leido reabilitacijos ligoninėje, matė ir už save jaunesnių insultą patyrusių pacientų – vienam jų buvo vos 16 metų.
Kiekvieno naujo dalyko mokymasis – pagalba atsistatant po insulto
Tęsdamas pasakojimą vyras šypteli – užsispyrimo, nors šis kartais ir maišo, jam netrūksta, tad tai buvo vienas iš dalykų, padėjusių atsistatyti ir maksimaliai sumažinti insulto padarinius.
Didelė pagalba buvo ir šeima, žmona, nuolat dėjusi pastangas vežtis Edmundą pas draugus ar tiesiog neužsisėdėti namuose – kad tai darė, ji prasitarė tik gerokai vėliau.
Pašnekovas dėkingas ir darbdaviams, kurie laukė metus ir du mėnesius, kol jis sugrįš į darbus, tiesa, puse etato, dirbti kas antrą dieną.
Pašnekovas pasakoja iki šiol prisimenantis pirmąjį objektą, į kurį nuvyko grįžęs po sveikatos iššūkių: objektas nesudėtingas, jis pats jau galėjo neblogai vaikščioti asfaltuotais keliukais, tačiau, pavaikščiojęs Dzūkijos pušyne samanota danga, suprato – dar bus reikalų.
„Viskas vyko po truputį – grįžus į darbą pamažu viską pradėjau daryti greičiau, viskas tvarkėsi, grįžo į savo vietas, ypač kai vėl pradėjau vairuoti, viskas pasijautė labai greitai. Ir automobilio vairavimas, ir bendravimas su kolegomis, kitais žmonėmis – viskas padėjo.
Nors buvo sunku mokytis naujų dalykų, nes per tuos metus atsirado visokių naujovių, projektų prašymų formų ir naujos dokumentacijos, sunkiai juos iš pradžių suprasdavau, bet tai padėjo žymiai greičiau atsistatyti“, – sako E. Leonaitis.
Po maždaug trejų metų jis nusprendė mesti sau dar vieną iššūkį – pakeisti darbą, eiti ten, kur reikia daug bendrauti anglų kalba. Tai buvo dar vienas išėjimas iš komforto zonos. Nors anglų kalba nebuvo kažkas naujo, bet, ja bendraujant, reikia „persijungti“ ir intensyviau įdarbinti smegenis – tai, kaip jis mano, buvo dar vienas geras sprendimas, padėjęs atsistatinėti.
Samdomą darbą iškeitė į šeimos ūkį
Šalia darbų atsirado dar vienas malonus rūpestis: praėjus maždaug trims metams po insulto, Edmundas su žmona įsigijo sodybą vienkiemyje Kaišiadorių rajone, pradėjo renovuoti namą, o galiausiai priėmė sprendimą persikelti čia gyventi visam laikui.
Jiedu su žmona – mėgėjai „pasikapstyti žemėje“. Edmundas anksčiau turėjo savo smulkų verslą ir užsiėmė dekoratyviniu apželdinimu, tad nei gėlynai, nei vejos, nei kiti ūkio darbai nebuvo svetimi.
Persikėlus gyventi į vienkiemį, prasidėjo naujas šeimos gyvenimo etapas. Šalia darbų, sutuoktiniai ėmėsi to, ką tuomet mažai kas darė – auginti įvairias spalvotas daržoves: mėlynas bulves, tokios pat spalvos ar baltas morkas, taip pat senas daržovių veisles – taip gimė „Laimingų daržovių ūkis“, tokiu pavadinimu gyvavęs ketverius – penkerius metus.
Per tą laiką, po kelerius metus trukusių bandymų ir eksperimentų, jiems pavyko pagaminti ir tai, apie ką dar ne visi net girdėję: beržų sulos sirupą.
„Klevų sirupą daug kas žino, bet mažai kas žino, kad galima ir iš beržų sulos daryti sirupą“, – šypteli Edmundas.
Galiausiai ūkis gavo naują vardą – „Laimybė“, sugalvotą žmonos. Pradėjusi domėtis ir ieškoti informacijos, ji sužinojo, kad tai – senas, mirštantis, visiškai nebenaudojamas žodis, kuriam jie suteikė naują gyvenimą.
Ūkis tapo pagrindine jų veikla – praėjusių metų birželio pabaigoje Edmundas nusprendė palikti samdomą darbą miškininkystės įmonėje, nes užsiimti ir vienu, ir kitu nebegalėjo – atėjo metas rinktis.
Didžiausiam gyvenimo nuotykiui ryžosi įkvėptas filmo
Šiuo metu E. Leonaitis ruošiasi ne tik ūkininkavimo sezonui, bet ir įspūdingam gyvenimo nuotykiui, į kurį idėja leistis kilo visiškai netikėtai – žiūrint filmą su žmona, kai po insulto buvo praėję apie pusantrų metų.
„Man visada buvo įdomūs filmai apie gamtą ir įvairius iššūkius – su žmona žiūrėjome filmą „Laukinė“ (angl. „Wild“) ir net nežinau, nuo kurios filmo vietos, bet aš tiesiog... Ne verkiau, bet akys buvo pilnos ašarų.
Tame filme rodoma moteris, einanti Ramiojo vandenyno keteros taku nuo Meksikos iki Kanados – nežinau, ar kada nors kažkoks filmas mane yra taip „užkabinęs“. Žiūrėjau jį su ašaromis akyse ir, pasibaigus filmui, pasakiau žmonai: „Aš vieną dieną eisiu tuo taku“, nors tada dar buvau, kaip sakau, kreivas šleivas, vaikščiojau sulinkęs“, – prisimena pašnekovas.
Peržiūrėjus filmą prasidėjo intensyvus domėjimasis šiuo žygiu – jis niekada taip ir neišėjo iš galvos. Praėjusią vasarą žmona, atėjusi pas Edmundą, paklausė: „Ar matei? Lietuvė Dovilė Petkevičiūtė su draugu eina šiuo keliu ir dalijasi istorijomis.“
„Iškart pradėjau žiūrėti tuos vaizdo įrašus ir, nieko nelaukęs, čiupau kompiuterį, pradėjau žiūrėti, kada yra išduodami ir ar iš viso išduodami leidimai, kaip tą taką eiti, nuo ko pradėti.
Leidimai yra išduodami: spalio mėnesį reikia registruotis. Kai žmonai pasakiau, kad kitąmet eisiu, pradėsiu ruoštis, žmona tepasakė: „Ko sėdi? Pirmyn, ruoškis.“ Spalio mėnesį užsiregistravau ir lapkričio mėnesį gavau leidimą eiti“, – su plačia šypsena pasakoja Edmundas.
Dabar jis aktyviai ruošiasi šiam nuotykiui fiziškai: dirba su specialistais, bendradarbiauja su klinika, kuri remia tyrimais, kad sėkmingai galėtų įveikti visus 4 265 kilometrus. Jis pasidžiaugia, kad „baisiausias dalykas“ jau praėjo – gauta JAV viza, nes ESTA leidimo nepakaktų – leidimas būti JAV teritorijoje galioja tris mėnesius, o žygis truks apie penkis mėnesius.
Savo istoriją apie ištikusį insultą, atsistatymą po jo ir pasiruošimo didžiajam žygiui Ramiojo vandenyno keteros taku akimirkomis Edmundas dalijasi su visais socialiniuose tinkluose, savo įkurto VšĮ „Dar vienas žingsnis“ puslapyje – tai taps ne tik jo prisiminimų skrynele ateityje, bet ir įkvėpimu kitiems, kad nėra nieko neįmanomo.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
