Medikai pranašavo sunkią negalią, o šešiametis Gintaras kalba trimis kalbomis

Skaityk lengvai

Septintus metus einantis Mažeikiuose gyvenantis Gintaras kalba net trimis kalbomis. Berniukas turi įgimtą ligą – smegenų vandenę, kairė jo kūno pusė paralyžiuota, regėjimas silpnas, bet berniukas lanko bendrojo ugdymo pradinės mokyklos paruošiamąją klasę, o namuose smagiai dūksta drauge su dviem jaunesniais broliais. Gintaro mama Indrė Kubienė sutiko pasidalyti patirtimi, kaip auklėja ir integruoja negalią turintį sūnų. 

Kubių šeima pavasarį iš daugiabučio persikėlė į nuosavą namą. „Galvoti apie naują būstą mus privertė pirmasis karantinas, – pasakoja Indrė. – Per karantiną dienas leidome visi penki užsidarę namuose. Negalėjau Gintaro išleisti į kiemą, nes sūnus pasaulį pažįsta per burną, todėl į ją kiša viską, ką pačiumpa ir nori apžiūrėti. Bijojau rizikuoti sūnaus sveikata. Šis karantinas lengvesnis, nes jau turime savo kiemą, kuriame švaru, prižiūrėta, įrengta žaidimų aikštelė vaikams, čia jie gali laisvai bėgioti.“ 

Indrė kalba neslėpdama rūpesčio dėl vyriausiojo sūnelio. Pamažu grįžtame į tą nelengvą mamai metą, kai gimė Gintaras. „Kad pirmagimis turės įgimtą ligą – hidrocefaliją, arba smegenų vandenę, sužinojau likus dviem savaitėms iki gimdymo“, – sako Indrė. Iš medikų išgirsta sūnaus diagnozė trenkė skaudžiai. Kodėl? Indrei tuomet buvo tik 21-eri, ji taip laukė savo pirmojo vaikelio. O medikai neguodė, sakė, kad vaikas, gimęs su šia liga, gali nevaikščioti, nekalbėti, negebėti pats pavalgyti. 

REKLAMA

Indrė nerado atsakymo, kodėl jai taip nutiko. Atsakymo nežino iki šiol, bet jau tuomet, kai vaikas buvo jos įsčiose, pasiryžo daryti viską, kas tik įmanoma, kad jos vaikas gyventų visavertiškai. Sūnų Indrė gimdė Kauno klinikose ir iki šiol yra dėkinga neurochirurgui Algimantui Matukevičiui, kuris ir dabar globoja Gintarą. 

Prakalbo septynių mėnesių 

Berniukas gėrė vaistus, didžiausią galimą dozę, kad tik pasišalintų galvytėje susikaupęs skystis, bet jo galvytė vis didėjo. Gintarėliui buvo 9 mėnesiai, kai jam teko daryti operaciją ir įvesti į galvytę šuntą – plonytį plastikinį vamzdelį, kuriuo vanduo iš smegenų turėjo nutekėti į pilvo ertmę. Operacija pavyko. Tuo metu Gintaras jau kalbėjo. Berniukas, kuriam buvo pranašautas kalbos sutrikimas, pradėjo kalbėti būdamas vos septynių mėnesių! Pirmieji jo žodžiai buvo „tetė“, „mama“. 

Indrė džiaugiasi, kad tėvą ir sūnų sieja labai stiprus emocinis ryšys. Tėčio dėmesys ir meilė padėjo sūnui sparčiau vystytis. Toks pat gilus tėčio ryšys ir su Gintaro broliukais. 

Vaikščioti Gintaras pradėjo prieš pat savo antrąjį gimtadienį. „Jis nešliaužiojo, neropojo, o tik eidavo sėdėdamas ant užpakaliuko“, – prisimena mama. Berniukui buvo dveji metukai, kai tėvai ji nuvedė į vaikų lopšelį-darželį „Bitutė“. Pedagoginė psichologinė tarnyba tėvams rekomendavo sūnų leisti į specialiąją vaikų grupę. Indrė prisipažįsta paklususi, nors giliai širdyje dvejojo matydama, kad jos sūnus nuovokus, gerai kalba. 

Mamos nuojauta neapgavo. Berniukas iš vaikų darželio grįždavo nusiminęs, skųsdavosi, kad vaikai su juo nekalba. Iš tiesų specialiąją grupę lankė vaikai, turintys kalbos sutrikimų. Auklėtojos buvo puikios, berniukas jautėsi saugus, tačiau tėvams buvo neramu: „Baiminomės, kad mūsų sūnus taip ir liks toks, koks atėjo į vaikų darželį – neaugs, netobulės, nes nemato vaikų, iš kurių galėtų imti pavyzdį.“ 

Kokioje srityje Lietuvoje padaryti didžiausi pokyčiai įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Švietimo sistemos prieinamumas
Fizinės aplinkos prieinamumas
Informacijos prieinamumas
Neįgaliųjų įdarbinimas
Neįgaliųjų sportas
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
BALSUOTI
REZULTATAI
Kokioje srityje Lietuvoje padaryti didžiausi pokyčiai įgyvendinant Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją?
Švietimo sistemos prieinamumas
22%
Fizinės aplinkos prieinamumas
15.6%
Informacijos prieinamumas
26%
Neįgaliųjų įdarbinimas
10.4%
Neįgaliųjų sportas
16.9%
Kultūros ir laisvalaikio prieinamumas
9.1%

REKLAMA

Pasikliovė tėviška intuicija 

„Ryžomės sūnų perkelti į bendrą grupę, kurioje buvo 25 vaikai, Gintaro bendraamžiai“, – sako Inga. Ji prisimena, kaip ją atkalbinėjo nuo šio žingsnio. Vaikų darželio direktorė net susirinkimą sušaukė norėdama įtikinti, kad bendrojo ugdymo grupėje Gintaras blogai jausis, bet tėvų nuojauta sakė – sūnui nauja grupė vaikų darželyje tiks. Ir neapsiriko. Iš vaikų darželio Gintaras grįždavo laimingas. 

„Nebuvo dienos, kad sūnus pasakytų, jog nenori eiti į vaikų darželį, kad jam ten blogai ar neįdomu“, – sako mama. Jos sūnus šlubuoja, prastai mato, todėl nešioja akinukus, tačiau greitai pritapo prie grupės. O patyčios? Indrė sako, kad buvo ir patyčių, bet jos sklido tik iš vieno įžūlaus berniuko. „Gintarėlis linkęs į nutukimą, nes vartoja vaistus nuo epilepsijos, todėl ir užkliūdavo. Tas akiplėša sulaužydavo kaladėles, iš kurių Gintaras statydavo bokštą“, – pasakoja Indrė ir liūdnai prisimena pirmąjį epilepsijos priepuolį, kuris sūnų ištiko, kai jam buvo dveji metukai ir dešimt mėnesių. 

„Sūnus grįžo iš vaikų darželio, pasakė norįs pagulėti, o paskui atėjo prie manęs ir padėjo galvą ant kelių. Supratau, kad jam kažkas negerai, bet nenujaučiau, kad gali ištikti toks sunkus priepuolis. Sūnelis pradėjo vemti, o tuomet jį visą pradėjo purtyti tarsi elektros srovė“, – prisimena Indrė. 

Tėvai iškvietė greitąją, berniuką išvežė į Klaipėdos ligoninę, paguldė į reanimacijos skyrių. „Išvažiavome paskui greitąją. Gintarą gydė Klaipėdoje, paskui pervežė į Kauną. Priepuoliai kartodavosi kas antrą mėnesį, trukdavo 40 minučių. Be lašelinės neapsieidavome“, – sako mama ir džiaugiasi, kad rugpjūtį suėjo treji metai, kai priepuolių nebėra, bet vaistus tenka gerti nuolat. 

Pradinėje mokykloje Gintaras vėl susitiko su jį skriaudusiu berniuku. Šis, norėdamas visur būti pirmas, skriaudė ne tik Gintarą, bet ir kitus jo bendraklasius. Indrė kalbėjosi su mokytoja, ir reikalai pasitaisė. Indrė mano, kad mokytojai jau pradinėse klasėse turėtų su vaikais kalbėtis apie negalią, atjautą ir supratimą. 

REKLAMA

Tikras žemaitis 

Klasėje Gintaras turi mokytojo padėjėją. „Gintarui daugiausia reikia pagalbos apsirengiant. Jis prastai mato, todėl jam reikia padėti, bet mes stengiamės, kad jis kuo daugiau darytų pats“, – pasakoja Indrė ir priduria, kad sūnaus charakteris žemaitiškas – jei dėl ko nors užsispirs, neperkalbėsi. 

Jaunesniajam Gintaro broliui 2-eji su puse metų, jaunėliui – metai ir 9 mėnesiai. Kaip ir visi vaikai, jie gali susipešti dėl žaisliuko, bet moka ir draugiškai žaisti. „Visus tris auklėjame vienodai. Jeigu ir saugau labiau Gintarėlį, to niekada neparodau jo broliukams“, – tikina Indrė. 

Paklausta, kaip sūnus išmoko dvi užsienio kalbas, mama sako, kad Gintaro mokytojais tapo vaikiški filmukai, kuriuos jis žiūri per „YouTube“. Iš pradžių žiūrėdavo angliškus filmukus, o vėliau – ir rusiškus, ir, didelei tėvų bei močiutės nuostabai, prakalbo abiem kalbomis. 

„Tobulėti jam dar yra kur“, – sako mama. Ji rūpinasi, kad sūnus gautų kuo daugiau kineziterapeuto ir ergoterapeuto paslaugų, nes jo smulkioji motorika turi tobulėti. „Vaikų darželyje buvo ir kineziterapeutas, ir masažuotoja, o mokykloje – tik logopedas“, – apgailestauja Indrė. Vis dėlto trijų vaikų mama nesiskundžia. Ji mamas ragina auklėjant ir lavinant savo vaikus pasikliauti intuicija ir sako, kad paskutinį žodį, ką geba ir gebės negalią turintis vaikas, taria ne institucijos ar medikai, o mamos.

Autorė Eglė Kulvietienė


Rašyti komentarą...
R
Regina
2020-11-29 11:34:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
Stiprybės ir Dievo palaimos šiai ir visoms šeimoms! Ačiū straipsnio autorei.R
Atsakyti
0

R
Regina
2020-11-29 11:34:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
Stiprybės ir Dievo palaimos šiai ir visoms šeimoms! Ačiū straipsnio autorei.R
Atsakyti
0

A
Auksė
2020-11-29 20:26:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai geras straipsnis, nuteikia optimistiškai. Taip pat linkiu stiprybės šiai šeimai, kitiems tėveliams - nenuleisti rankų, rasti jėgų ir padėti savo vaikams.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų