Etnokosmologas, fizikas ir muziejininkas Jonas Vaiškūnas, kelis dešimtmečius tyrinėjęs dangaus šviesulius, atrado lietuviškus Zodiako ženklus. Kad tai nėra teoriniai išvedžiojimai, liudija Gardino bažnyčios rūsyje aptiktas medinis kaušas ir po Vilniaus katedros pamatais pastebėtas dvylikos laiptelių aukuras.
Kaip gamtos enciklopedija
Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, tyrinėdamas dangaus šviesulius ir domėdamasis tautosaka, spėjo, kad lietuviai turėjo savus Zodiako ženklus. Pradėjęs gilintis atrado įrodymų, kad tai – ne jo pasąmonės vaisius.
Pasak J. Vaiškūno, dangaus šviesulių padėtis šiuolaikiniam žmogui nebėra tokia svarbi kaip prieš kelis šimtmečius ar tūkstantmečius. Žmogus, norėdamas išlikti ir gyventi darnoje su gamta, turėjo stebėti gamtos reiškinius ir ženklus.
Zodiaku vadinama į 12 dalių padalyta dangaus juosta, kurios viduriu keliaujanti Saulė per metus apsuka ratą.
Kiekvieną mėnesį, kai Saulė artėdavo prie vieno iš Zodiako ženklų, buvo žinoma, kokius darbus dirbti, kokias apeigas atlikti, kad suspėtum su natūraliu gamtos ritmu. Žmogus ir gyveno valdomas šių ženklų, buvo priverstas jiems paklusti.
Dabar apie Zodiaką kalbama kaip apie tam tikrą burtų, pranašavimo priemonę, o mūsų protėviams tai buvo savotiški kelio ženklai ar net enciklopedija.
Dvylikos Zodiako ženklų sistema gimė prieš septynis tūkstančius ar dar daugiau metų prieš Kristų Mažojoje Azijoje, tarp Tigro ir Eufrato upių įkurtame civilizacijos lopšyje. Iš ten įvairiais prekybos keliais sklido į Rytus ir Vakarus. Kiekviena tauta šiuos ženklus savaip prisitaikė. Lietuviai – ne išimtis.
„Tautos prisitaiko sau naudingus dalykus, neperima jų aklai. Zodiakas nėra vien žvaigždynai ir jų figūros danguje. Visų pirma mitologiniai vaizdiniai kyla žmogaus galvoje ir jis visa tai susieja su atitinkamais žvaigždynais. Ir lietuviai turėjo tokius vaizdinius“, – kalbėjo etnokosmologas.
Aptiko rašytinių šaltinių
J. Vaiškūno teigimu, vien tik numanyti, kad lietuviai turėjo savą Zodiaką, mokslininkui nepakanka. Nors dvi dešimtis metų jis stebėjo dangaus šviesulius, rinko tautosaką apie dangaus ženklus, tebuvo tik nuojauta, kad lietuviai turėjo savą Zodiaką.
Svarus argumentas tęsti ieškojimus buvo užrašytas Jogailos kunigo Jaronimo Prahiškio pasakojimas apie gentį, kuri garbino didžiulį geležinį kūjį.
„Legenda bylojo, kad kažkoks piktas valdovas bokšte įkalino Saulę, o ją išlaisvino Zodiako ženklai didžiuliu kūju. Tačiau ar iš tiesų tokia tauta egzistavo? Jeigu ji garbino kūjį, kuris išvadavo Saulę, kaip mūsų tautosakoje ši legenda atsispindi? Klausimų daugiau negu atsakymų“, – teigė etnokosmologas. Dar vienas šaltinis, kuriame užfiksuota, kad lietuviai turėjo savą Zodiako ženklų sistemą, buvo Johano Fridricho Rivijaus kronika.
Joje užsimenama, kad Vilniuje, Šventaragio slėnyje, stovėjo Perkūno šventykla. O jos viduje – laiptuotas aukuras. Vienas laiptelis buvo skiriamas vienam Zodiako ženklui. Kronikoje aprašoma, kad saulei judant žvaigždynų ratu ant kiekvieno laiptelio buvo sudeginama vaškinė to Zodiako ženklo figūra.
„Ši žinia įdomi tuo, kad kai saulė įeidavo į Zodiako ženklą, buvo pradedamas naujas mėnuo. Dabartiniais skaičiavimais, seniau mėnuo prasidėdavo apie 22–23 dieną“, – pasakojo mokslininkas.
Jo teigimu, Strijkovskio kronikoje taip pat minima, kad vyriausiasis Lietuvos žynys Lizdeika ne tik aiškino sapnus, bet ir pažino „dangaus šviesulių judėjimą pagal pagoniškus bėgsmus“.
„Visų mokslo šakų kamienas yra religinis žinojimas, astronomija – ne išimtis. Šventykla, Perkūnas, kūjis, žyniai, Zodiako ženklai – visi šie vaizdiniai labai glaudžiai susiję, nes kūjis visose mitologijose yra aukščiausio griausmavaldžio dievo įrankis“, – savo pastebėjimais dalijosi J. Vaiškūnas.
Užgavėnių persirengėliai – lietuviški ženklai
Pasak etnokosmologo, lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje, mūsų tauta išlaikė baltiškas tradicijas. Romantikai net kalba, kad dievas šnekėjęs lietuviškai. Vadinasi, mūsų mitologijoje ir tautosakoje tikrai turi būti išlikę žinių apie kūjo garbinimą, Saulės išvadavimą ir lietuviškus Zodiako ženklus.
„Kūju išlaisvinti Saulę – kosmologinis veiksmas, jis turi atsispindėti mūsų kalendorinėse apeigose. Todėl pradėjau ieškoti apeigų, kuriomis gali būti vaduojama saulė. Tokios kalendorinės šventės galėjo vykti nuo Kalėdų iki pavasario, kai dienos pradeda ilgėti ir galiausiai šviesa persveria tamsą, saulė išvaduojama iš tamsos bokšto“, – pasakojo J. Vaiškūnas.
Saulės vadavimo ritualus mokslininkas įžvelgė Užgavėnių šventėje. O Užgavėnių persirengėlius – zoomorfines kaukes: ožio, žirgo, avino, gervės, lašininio ir kanapinio, avino – jis siejo su lietuviškais Zodiako ženklais.
Mokslininkas spėja, kad Užgavėnių simbolis – Morė arba Gavėnas – galėjo vaizduoti Saulę marinančią būtybę, kurią sunaikinus ji išvaduojama iš tamsos gniaužtų. Jis prisipažino, kad labai padėjo Nijolės Laurinkienės knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“.
„Zoomorfiniai gyvūnai laikomi vieni seniausių. Jeigu kalendorinėse šventėse, apeigose ir dainose dominuoja šie vaizdiniai, vadinasi, jie yra labai svarbūs, turėjo išskirtinę mitologinę reikšmę, todėl gali būti siejami su Zodiaku“, – pasakojo mokslininkas.
Stebuklingas radinys
J. Vaiškūno spėjimus patvirtino Baltarusijoje mokslininkų rastas paslaptingas maždaug XV a. indas, kuriame pavaizduoti visi baltiški Zodiako ženklai. Gardino bažnyčios rūsyje po Antrojo pasaulinio karo aptiktas kaušas buvo išpieštas bažnytiniais piešiniais, tačiau restauruojant radinį pastebėta, kad po polichrominiais piešiniais slypi seni išdeginti vaizdai. Būtent šis radinys atsakė į klausimą, ar iš tiesų lietuviai turėjo savą Zodiako ženklų sistemą.
„Baltarusių mokslininkai, kaušą pristatę vienoje konferencijoje, interpretavo, kad tai gali būti dvylikos mėnesių kalendorius. Tačiau mano atsidavimas žvaigždėms leido suprasti, kad tai ne kalendorius, o lietuviški Zodiako ženklai. Amą užgniaužė, kai pamačiau gervę, ožį, žirgą, elnius, du besikaunančius vaikinus – Kanapinį ir Lašininį. Apie lietuvišką Zodiaką iki to laiko tik teoriškai galėjau kalbėti, o dabar šie samprotavimai įgavo aiškų pagrindą ir yra rimti atradimai“, – pasakojo J. Vaiškūnas.
Etnokosmologo teigimu, Baltarusijos nacionaliniame muziejuje po gaubtu saugomas kaušas labai senas. Laimei, jis buvo pagamintas iš beržo gumbo ir mirkomas vaške.
„Be to, trys išskirtiniai lietuviški ženklai – povai, žirgas, elnias – ir lietuvišką Vytį primenantis raitelis yra išdėstyti taip, kad Zodiako rate sudarytų ryškų kryžių, galėjusį ženklinti lygiadienius ir saulėgrįžas, vadinasi, ir keturis metų laikus. Tada man visi mitologiniai vaizdiniai stojo į savo vietas“, – pasakojo J. Vaiškūnas. Mokslininko teigimu, sunkiausia atpažinti Žuvų ženklą – ant kaušo jis vaizduojamas kaip žaibas, strėlė ar lankas. Aviną simbolizuoja avikailis – viena būdingiausių Užgavėnių persirengėlių kaukių.
Jautis – raitelis, panašus į Vytį ar šv. Jurgį. Dvynius, pasak etnokosmologo, vaizduoja du besikaunantys vyrai, tikėtina, kad Lašininis su Kanapiniu. Vėžys ir Liūtas – du paukščiai, panašūs į povus ar medžio viršūnėje tupinčius du rojaus paukščius, kurie atsigręžę vienas į kitą. Vėžio ženklo paukštis siejamas su mėnuliu, o
Liūto – su saule. Mergelė – gervė. Lietuvių tautosakoje dažnai mergelė savo grakštumu palyginama su gervele, ji yra ir viena mėgstamiausių Užgavėnių kaukių. Svarstyklės – dvi saulės, simbolizuojančios lygiadienį. Skorpionas – elnias su mažu elniuku, apdainuojamas Kalėdų giesmėje „Atbėga elnias devyniaragis“. Šaulys – karys, ietininkas, užsimojęs ietimi. Ožiaragis – Ožys su saule ant nugaros, Vandenis – žirgas.
Turime didžiuotis savimi
Mokslininko teoriją apie lietuviškus Zodiako ženklus patvirtino ir po Vilniaus katedra prieš kelis metus rastas dviejų dalių laiptuotas aukuras. J. Vaiškūno teigimu, tikėtina, kad tai tas pats aukuras, kuris minimas J. F. Rivijaus kronikoje.
„Spėjama, kad tai tas pats kronikoje aprašomas aukuras, nes visiškai atitinka matmenys. Tik gaila, kad šio atradimo mums nerodo. Mūsų krikščionybė serga šaknų baime. Mes džiaugiamės gražiais krikščioniškais rojaus medžio vaisiais, bet mums gėda pasižiūrėti į šaknis, susmigusias į juodžemį, į mėšlą, iš kurių tie vaisiai ima gyvastį“, – apgailestavo mokslininkas.
Jo teigimu, bet kurioje Skandinavijos šalyje pastorius su pasididžiavimu parodytų pagoniškus akmenis, įmūrytus į šventyklos pamatus, didžiuotųsi tokia sena tradicija, o lietuviai gėdijasi savo šaknų.
„Tai skaudi simbolinė istorija, ji atspindi mūsų požiūrį į save. Nežinau, kas ir kada mus išmokė gėdytis tos žemės, iš kurios auga krikščioniško medžio šaknys. Mes norime būti kuo nors kitu, tik ne savimi. Bet mes turėtume didžiuotis, kad būdami stiprūs, galingi, turėdami savo papročius, kalendorių, Zodiako ženklus, kurie buvo itin azijietiški, pakeitėme savais“, – mano J. Vaiškūnas.
Lina DRANSEIKAITĖ
