Naujienų portalui tv3.lt Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, mikologas dr. Jonas Kasparavičius sako, kad tai labai neįprastas grybas ir plačiau papasakojo, kodėl bei kokios sveikatai naudingos savybės jam priskiriamos.
Iš „kiaušinio“ grybas išauga itin greitai
Anot mikologo, poniabudė nuo daugelio kitų grybų skiriasi tuo, kad pirmiausia sukaupia visas augimui reikalingas medžiagas ir tik tada pradeda sparčiai augti.
„Tai labai įdomus grybas, kuris pirmiausia pilnai pasiruošia išaugti, sukaupia visas reikalingas maisto medžiagas ir tik tada išauga pilnai“, – aiškina dr. J. Kasparavičius.
Pradžioje grybas būna vadinamojoje kiaušinio stadijoje. Iš tiesų kiaušinis yra vaisiakūnio užuomazga, kuri išlieka tol, kol sukaupia pakankamai energijos staigiam augimo šuoliui. Įdomu ir tai, kad poniabudė gali augti net atskirta nuo ją maitinusios grybienos.
„Už tai yra buvę atvėjų, kai parsinešus namo ji pradeda augti. Tas augimas vyksta labai greitai – iki pusės centimetro per minutę“, – sako specialistas.
Jis pabrėžia, kad skirtingai nei voveraitės ar net ir baravykai, poniabudė dar kiaušinio viduje būna praktiškai visiškai susiformavusi:
„Visas planas, visos detalės, sporos gleivių pavidalu aplinkui – viskas jau yra. Kai pilnai susiformuoja, tik tada pradeda augti. Už tai auga labai greitai ir gali išaugti greičiau nei per valandą.“
Geriausiai atpažinti poniabudę padeda kvapas
Vos kiaušiniui praplyšus, poniabudė pradeda skleisti stiprų kvapą, kuris daugeliui žmonių atrodo itin nemalonus. Vieni sako, kad kvapas lyg pūvančios mėsos, tačiau dr. J. Kasparavičius pažymi – jei geriau jį patyrinėtume, jis ne visai toks. Vis tik aišku viena, kad kvapas – labai stiprus, aštrokas ir juntamas jau iš tolo.
Būtent dėl šio kvapo daugelis žmonių gali vengti grybo, tačiau kvapas atlieka svarbią funkciją. Iš kiaušinio išaugus grybui, šis pasidengia žalsvai rusvomis gleivėmis, kuriose yra sporos, ir privilioja muses, kurios godžiai gleives siurbdamos kartu išnešioja sporas į kitas vietas.
„Grybas pasitelkia vabzdžius taip, kaip augalai pasitelkia bites. Poniabudė muses naudoja tam, kad jos išnešiotų sporas kuo toliau“, – aiškina J. Kasparavičius.
Anot jo, musės nėra apgaunamos. Gleivėse greičiausiai yra joms reikalingų maisto medžiagų, todėl jos labai greitai jas sunaikina:
„Per valandą ar dvi, jei oras geras, gleivės būna beveik visiškai susiurbiamos ir lieka tik baltas grybo kotas bei kepurėlė.“
Išaugusio grybo išvaizda – išskirtinė
Poniabudę sunku supainioti su kitais grybais. Iš kiaušinio išaugęs baltas kotas ir specifinės formos kepurėlė primena falą.
Dėl šios priežasties atsirado ir lotyniškas grybo pavadinimas Phallus impudicus, kurį būtų galima versti kaip „begėdis falas“. Pasak mikologo, būtent dėl tokios išvaizdos su poniabude susijusi ir viena kurioziška istorija.
„Yra žinomas faktas, kad Čarlzo Darvino duktė vaikščiodavo ir naikindavo šiuos grybus, kad jų išvaizda nesukeltų negerų minčių jaunoms jos tarnaitėms“, – pasakoja jis.
Norintieji poniabudę pamatyti savo akimis dažniausiai jos ieško lapuočių arba mišriuose miškuose, dažniausiai ten, kur dirvožemis nėra skurdus.
Vis dėlto kiaušinio stadijoje šį grybą pastebėti nėra paprasta: „Tie kiaušiniai nėra labai dideli. Rasti galima, bet jau reikia gerai pašukuoti mišką. O jau išaugusį grybą dažnai išduoda kvapas.“
Kur ieškoti poniabudės ir ar ją galima valgyti?
Nors stiprus kvapas gali sukelti įspūdį, kad grybas pavojingas, poniabudė nėra nuodinga. Dr. J. Kasparavičius sako, kad „baisiausias“ dalykas šio grybo atveju yra kvapas jam išaugus, vis tik dažniausiai renkama kiaušinio stadijos poniabudė, dar neturinti specifinio kvapo, kurios viduje yra drebučius primenanti masė.
„Kai kas ją deda į mišraines. Skonis, sakyčiau, panašus į šaltieną be skonio“, – juokiasi mikologas.
Jo teigimu, daugumą žmonių labiau domina pats faktas, kad jie paragavo tokio neįprasto grybo, o ne jo skoninės savybės.
Poniabudės naudojimas liaudies medicinoje
Vis tik poniabudė šimtmečius buvo naudojama liaudies medicinoje. Anot mikologo, grybas pasižymi skausmą malšinančiomis savybėmis. Kiaušinio stadijoje esančiomis gleivėmis būdavo tepamos skaudančios vietos, ypač sąnariai.
Taip pat buvo naudojami džiovinti grybai, jų nuovirai, o kartais grybas vartotas ir esant vidaus organų skausmams.
„Duodavo ir gimdyvėms, kad ne taip skaudėtų. Tokių istorijų yra. Net XIX amžiuje gydytojai ieškodavo šio grybo ir prašydavo atsiųsti radus“, – sako pašnekovas.
Pastaraisiais metais poniabudė išgarsėjo ir kaip neva onkologines ligas gydantis grybas, tačiau dr. J. Kasparavičius į tokius teiginius žiūri skeptiškai.
„Moksliškai nėra įrodyta, kad jis padeda gydyti vėžinius susirgimus. Greičiau tai gali būti placebo efektas, jeigu žmogus tuo tiki“, – pabrėžia mikologas.
Jo nuomone, pasakojimai apie stebuklingą poveikį galėjo išplisti dėl komercinių priežasčių arba žmonių noro tikėti netradicinėmis priemonėmis.
„Analgetinių savybių jis turi, todėl gali padėti mažinti skausmą. Tačiau savybių, kurios būtų įrodytos kaip padedančios gydyti onkologines ligas, nėra žinoma“, – teigia specialistas.
Lietuvoje augančios poniabudžių giminaitės
Be paprastosios poniabudės, Lietuvoje galima aptikti ir gerokai retesnę, saugomą ir į Raudonąją knygą įrašytą jos giminaitę – Hadriano poniabudę.
Ji kol kas aptikta tik Vakarų Lietuvoje, smėlėtose vietose (kopose). Kiaušinio stadijoje ji būna rausvo ar rožinio atspalvio.
„Ji daug retesnė už paprastąją poniabudę. Ją rasti jau yra įvykis“, – sako mikologas.
Lietuvoje auga ir poniabudėlės – vietinė rūšis yra reta ir saugoma, kita – nevietinė, tačiau aptinkama itin retai, nes mūsų klimato sąlygomis sunkiai peržiemoja.
Taigi, rasti ne paprastąją poniabudę tikimybė itin maža. Vis tik, norintiems pažinti vieną keisčiausių Lietuvos grybų, specialistas pataria pasikliauti ne tik akimis, bet ir nosimi – būtent stiprus kvapas dažniausiai pirmasis išduoda, kad netoliese auga poniabudė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
