Gyvenimas kartu iki santuokos – tai neužtikrintumo dėl ateities požymis
R. Doveika taip pat nurodė, kad pastebi pasauliečių požiūrį, jog bažnyčia nepritaria gyvenimui kartu dėl noro pasmerkti, tačiau jis pabrėžė, jog bažnyčia taip sako dėl to, kad gerbia žmogų, saugo jį, prisiima atsakomybę už jį.
Šiuo atveju, anot kunigo, kova vyksta už žmogaus teisę kritiškai mąstyti, atsakingai rinktis, ieškoti vertybių ir jas puoselėti, tad kalba yra ne apie draudimus,o apie žmogaus širdį, sąmonę ir orumą.
„Bažnyčios ištartas „ne“ nėra neapykantos ar pasmerkimo ženklas. Tai meilės tarnystė žmogui. Tikra meilė moka pasakyti: „Ne, tau to nereikia. Ne, tai nėra tai, kas tau gera. Tu esi daugiau nei statistika. Tu esi unikalus žmogus.“
Dėl to bažnyčia nepripažįsta gyvenimo kartu nesusituokus kaip pilnavertės santuokos formos. Katalikų bažnyčia pripažįsta vyro ir moters santuoką, paremtą laisvu apsisprendimu, ištarta priesaika, lytiniu gyvenimu ir įsipareigojimu likti kartu iki mirties“, – tikino jis.
R. Doveika taip pat priminė per santuoką ištariamas eilutes, kurių metu prisižadama nepalikti sutuoktinio nei džiaugsme, nei varge, nei sveikatoje, nei ligoje – tai, pasak jo, yra visa santuokos esmė.
O visiems tiems, kurie jau gyvena tokį gyvenimo būdą, kunigas patarė arba tokį santykį nutraukti, arba apsispręsti, ko yra norima iš santuokos, nes tokioje tarpinėje būsenoje likti nerekomenduojama.
„Žmogus neturi teisės negerbti savęs, neturi teisės naudoti kito žmogaus ir neturi teisės pats būti išnaudojamas. Jis yra asmuo, Dievo kūrinys.
Tad kyla klausimas: kas man trukdo žengti kitą žingsnį? Jeigu aš tikiu, kad šitas žmogus yra mano žmogus, jeigu kartu gyvenu, miegu, kuriu buitį, planuoju vaikus, imu paskolas, tai kodėl negaliu ateiti prieš Dievą ir pasakyti: „Tai mano žmogus.“
Santuokoje negali būti netikrumo. Santuoka nepripažįsta to, kas netikra. Arba šis santykis vertas santuokos, arba ne“, – pabrėžė jis.
Gyvenantys kartu iki santuokos negali priimti Komunijos ir tapti krikštatėviais
Tokį „tarpinį“ buvimą kartu R. Doveika taip pat priskyrė „tarpiniam“ buvimui kataliku. Anot jo, tikintysis negali būti traktuojamas kaip tikintis, jeigu nelanko sekmadieninių šv. Mišių, nežengia koja kojon su bendruomene ir negarbina Dievo.
„Nesusituokę, kartu gyvenantys žmonės save apriboja. Jie negali priimti Komunijos, negali būti krikšto tėvais. Tai nėra bažnyčios noras žmogų nubausti, tačiau bažnyčia taip saugo žmogų, kviečia jį apsispręsti ir gyventi visa širdimi, o ne likti tarpiniame, neapsisprendusiame santykyje“, – nurodė kunigas.
Jis neslėpė, kad liūdina vien tai, jog gyvename chaotiškame pasaulyje, kuriame daugelis vertybių yra susimaišiusios, pasimetusios tarp įvairių pasiūlymų, teisių, laisvių ir gyvenimo modelių.
Dėl to jis ragino kiekvieną atrasi savo „raudoną siūlą“, leidžiantį susivynioti savo gyvenimą į vientisą visumą, padedantį atsitiesti ir apsispręsti.
„Santuoka yra nuotykis, ji yra rizika. Kitas žmogus visada išliks tam tikra paslaptis ir iššūkis, tačiau tada visa tai išgyvenama Dievo akivaizdoje. Mokomasi matyti kito žmogaus stiprybes ir silpnybes, augti kartu ir leisti kitam matyti, kaip keičiuosi aš pats.
Galų gale, didžiausia dovana yra galėti savo žmogui pasakyti: „Aš niekada nepavargau tavęs mylėti.“ Štai tokios krypties žmogų moko bažnyčia ir tokį santuokos bei šeimos kelią ji siūlo atrasti“, – paaiškino ir baigė pokalbį jis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
Tai kodėl kunigai neturi šeimų, kodėl nerodo pavyzdžio paprastiems žmonėms ??? Provoslavų kunigai veda, augina vaikus, turi šeimas - rodo žmonėms ,kaip turėtu būti. O katalikų kunigai veidmainiai, sako vieną, o patys gyvena visiškai kitaip. Nei šeimos, nei vaikų. Kas antras persiėdęs, vos paeina. Ceremonijose viskas auksu tviska, prabanga begalinė. O geriausia ,kad dar moko mus, kaip gyventi šeimoj. Aklas veda neregį.
