Su mūsų skaitytojams savo nuotykiais Brazilijoje ir Meksike jau dalijusis Diana Liminovič šį kartą supažindina su kontrastų, nepriteklių, saulės ir spalvų kupina Kuba. Kartu su draugėmis aplankiusi Havaną ir Trinidadą Diana tikina: „Atsidūrusi Kuboje tikrai supratau, kad atvykau į kitą pasaulį. Tai turbūt vienintelė mano aplankyta šalis, palikusi tokį didžiulį įspūdį“, rašo kelioniumanija.lt.
Neseniai su draugėmis grįžai iš saulėtosios Kubos. Kodėl tavo kelionių žemėlapyje šį kartą atsidūrė būtent ši šalis?
Kadangi šiuo metu esu apsistojusi Meksikoje, manęs aplankyti atvyko dvi mano draugės iš Lankasterio universiteto, kuriame kartu studijavome. Viena iš mano draugių yra pakvaišusi dėl salsos, todėl ir vykome Kubą – salsos širdį. Kuboje praleidome šešias dienas, iš kurių tris – šalies sostinėje Havanoje, o likusias tris – Trinidade, nedideliame, ramiame bei labai jaukiame miestelyje, į pietus nuo Havanos.
Kur apsistojote nuvykusios į Kubą? Rinkotės viešbučius ar susiviliojote vietinių siūlomomis naktyvės vietomis?
Kadangi norėjome pajausti tikrą Kubos gyvenimo ritmą ir kultūrą, nusprendėme negyventi viešbučiuose, kuriuose begalės turistų, o apsistojome casas particulares. Tiek Havanoje, tiek Trinidade ir turbūt visuose kituose miestuose jų apstu. Casas particulares – tipiniai kubiečių namai, kuriuose šeimos nuomoja kambarius. Čia už papildomą kainą taip pat galima užsisakyti pusryčius, pietus ar vakarienę. Jeigu norite pasimėgauti maistu ir neapsinuodyti, valgyti patariu casas pariculares. (Šypsosi.)
Casas particulares – tai nuostabios vietos gyventi turistams. Šių namų architektūra, stilius, dizainas bei baldai dažniausiai yra tradiciniai kubietiški, sukuriantys labai jaukią atmosferą. Galiu tik pasidžiaugti ir patarti gyventi tuose namuose, nes, visų pirma, tai yra labai pigu, apie 10 JAV dolerių žmogui už naktį, tvarkinga, švaru, saugu ir tuo pačiu turi galimybę susipažinti su vietiniais, praleisti su jais daugiau laiko bei pažinti šalį iš arčiau.
Casas particulares yra legalios apsistojimo vietos, nes priešingu atveju galima įklimpti į bėdą – tiek nuomotojui, tiek pačiam turistui. Šias viešnagės vietas galima susirasti internete, įrašant casas particulares paieškoje, arba tokiuose kelionių giduose kaip „Lonely Planet” ar „DK Eyewitness Travel”.
Kaip sudarinėjote lankytinų vietų sąrašą? Kokiomis žiniomis ar patarimais rėmėtės?
Kadangi nei viena iš mūsų nėra didžiulė kelionių planuotoja, viską planuojame jau pasiekusios tikslą. Tiesą sakant, remdamasi internetiniais šaltiniais buvau sudariusi vieną tokį sąrašėlį, bet mums taip ir neteko jo panaudoti, nes kartais planus sujaukdavo didelis karštis ir tuomet didžiąją laiko dalį praleisdavome restoranuose ar baruose, gurkšnodamos kubietiškus kokteilius „Cuba Libre“ arba „Mojitos“. O naktį, jei dar lieka jėgų, galima eiti šokti salsos. Iš patirties galiu pasakyti, kad tiek „Lonely Planet“ gidas, tiek „DK Eyewitness Travel“ yra pagrindiniai pagalbininkai tokioje kelionėje.
Kokį įspūdį paliko komunistinėje santvarkoje gyvenantys vietiniai? Kas tave pačią labiausiai šokiravo?
Komunizmas ten matomas kiekviename žingsnyje labai aiškiai. Visų pirma, prieš pat skrydį Meksikos oro uoste pamatėme kubiečius su tona bagažo, tokio kaip rankšluosčiai, automobilių padangos, patalynės užvalkalai ir pan. Kadangi Kuboje yra įvairių prekių deficitas arba prekės yra labai brangios ir įperkamos tik turistams, vietiniai žmonės vežasi tam tikrus buitinius daiktus iš kitų šalių. Ir tai tik tie žmonės, kurie turi leidimus keliauti, arba tie, kurie turi giminaitį kitoje šalyje, todėl gavo pakvietimą atvykti.
Kita šoką patyriau kai užėjau į parduotuvę ir pamačiau tiesiogine to žodžio prasme tuščią parduotuvę. Ant lentynų buvo išdėliota šiek tiek prekių, bet labai minimaliai ir tik pačios pagrindinės – mėsa, ryžiai ar duona.
Man reikėjo nusipirkti dantų šepetuką, nes savąjį pamiršau Meksikoje. Ir spėkit ar radau? (Kvatoja.) Tiesa, mačiau vieną už 10 ar daugiau dolerių. Kuboje?! Dabar pati iš savęs juokiuosi, kad iš karto nesuvokiau, kad gyvenimas Kuboje skiriasi nuo šiuolaikinio pasaulio, net nuo tų pačių trečiojo pasaulio šalių. Kuboje aš tikėjausi surasti savo „Canon“ kameros įkroviklį, nes manasis sugedo, o net dantų šepetuko paieškos buvo nesėkmingos. (Juokiasi.)
Dar vienas įdomus dalykas tas, kad įėjus į parduotuvę į tave niekas nekreipia dėmesio, nors kitų žmonių ir nėra. Ir dažniausiai pardavėja tavęs neaptarnaus tol, kol nepradėsi mojuoti ranka, arba paklausus, ar jie turi dantų šepetėlį, pardavėja, kažką murmėdama ir valgydama kumpio gabalą tau prieš nosį, atsakys, kad ne ir maždaug suprask: „Eik šalin“. (Juokiasi.)
Kuomet šnekėjau su keletu vietinių, sužinojau, jog tam, kad gautų maisto, žmonės, visų pirma, turi turėti leidimus ir kartą per mėnesį stovėti eilėse su visais kitais žmonėmis bei laukti, kol bus padalintas tam tikras kiekis mėsos, ryžių ar duonos. Lygiai tą pačią situaciją mūsų tėvai patyrė Sovietų Sąjungoje. Taip pat pavyko sužinoti, kad žmogaus su aukštuoju išsilavinimu alga siekia vos 30 dolerių per mėnesį, bet žmonės vis vien turi viską, tik žinoma ribotais kiekiais. Bet, matyt, jiems to užtenka, nes elgetaujančių žmonių gatvėse pamatyti nepavyks – girdėjau, kad tai yra uždrausta.
Atsidūrusi Kuboje tikrai supratau, kad atvykau į kitą pasaulį. Tai turbūt vienintelė mano aplankyta šalis, palikusi tokį didžiulį įspūdį. Pavyzdžiui, Havaną aš pavadinčiau vaiduoklių miestu. Seni ir apleisti pastatai, tačiau begalo graži architektūra, gatvės pilnos senovinių automobilių, kuriems daugiau nei 50 metų. Tai sukelia daug emocijų.
Beje, perspėju, kad moterims gali būti šiek tiek nejauku vaikščioti gatvėmis dėl nuolatos švilpiančių vyrų, klausiančių, iš kur esi, ar tiesiog be galo erzinančių žvilgsnių bei šūksnių. Ir jei neatsakysi į jų „Hola hola, hello hello“ arba kartais „Privet“, tuo viskas nepasibaigs. Jie parėks tai dar kokius penkis kartus, kol galų gale tu jau jų nebegirdėsi, nes pasuksi už kampo arba pati nuvysi juos šalin. Kaip kad man teko padaryti, kai nervai nebeatlaikė. (Kvatoja).
Kas tave labiausiai sužavėjo šioje šalyje – pradedant gamta, baigiant vietinių gyvenimu?
Vienas iš labiausiai stebinančių dalykų buvo tai, kad Kuba turi dvi valiutas – viena vietiniams, kita – turistams. Vienas CUC (kubietiškas piniginis vienetas) lygus maždaug vienam doleriui. Maistas restoranuose kainavo nuo 3 iki 6 dolerių, o kokteiliai 2,5-3 dolerius. Beje, turistai negali naudoti Kubos vietinės valiutos, nebent vietiniam transportui, vaisiams ar maistui gatvėse.
Daug papasakoti apie gamtą negaliu, nes lankėmės tik dviejuose miestuose, bet kaip ir visos Karibų salos, Kuba turi nuostabius žydrus paplūdimius su baltu smėliu. Girdėjau, kad Kuboje taip pat gausu tabako laukų, kuriuos verta aplankyti. Aš tai padarysiu kitą kartą. (Šypsosi.)
Tikrai verta užsukti į Trinidadą, nes šis miestelis taip pat padarė labai gerą įspūdį – mažas, jaukus, spalvotas, už 10 kilometrų tyvuliuoja žydra Karibų jūra. Miestas kaip diena ir naktis skiriasi nuo Havanos. Havana išsekina, o jaukūs Trinidado restoranėliai su kubietiška muzika ir šokiais, siauros, jaukios gatvelės, tinkančios naktiniam pasivaikščiojimui, atgaivina. Tuomet tikrai pajauti, kad atostogauji. (Juokiasi.)
Galbūt išbandėte kokius nors įdomius patiekalus?
Įdomūs patiekalai Kuboje? (Kvatoja.) Šalyje stinga daugelio dalykų. Čia vietoje bulvių patiekia ryžius, nes bulvės jau pasibaigė ir reikia palaukti, kol atveš. (Šypsosi.) Tas šešias dienas mūsų maistas buvo vištos šlaunys, jautienos kepsniukai, žuvis, ryžiai ir mažas gabaliukas agurko arba pomidoro. Taip paprastai atrodo patiekalai kubiečių restoranuose.
Beje, vieną dieną vaikščiojome paplūdimyje ir sutikome žuvininką, kuris save vadino Ivan Pescador (liet. žuvininkas Ivanas), kuris pusę dienos praleidžia jūroje, be jokių specialių įrankių, o tik savo rankomis ir tinklu sugavo krūvą langustų, krabų ir visokių kitokių jūros gėrybių, kuriomis jau kitą dieną mes gardžiavomės jo restorane ant visiškai paprasto namo stogo su gal keturiais staliukais.
Visų pirma, būsimiems keliautojams patarčiau nepamiršti jokių svarbių daiktų, tokių kaip dantų šepetukas. Bus problemų visa tai surasti arba išleisite krūvas pinigų. Patarimas moterims, nepamirškite higieninių tamponų – čia tokių nei su žiburiu nesurasit. (Juokiasi.)
Taip pat, būtinai atsivežkite dolerių ar svarų sterlingų ir juos išsikeiskite tik bankuose, nes veikiančių bankomatų kartais sunku surasti. Gatvėse bus daug žmonių, kurie siūlys iškeisti pinigus, bet tokių pasiūlymų geriau nepriimti, nes apgauti jus kėsinsis ne kartą.
Patys kubiečiai sako, kad reikia buti atsargiems restoranuose. Yra pakankamai didelė galimybė apsinuodyti nešviežiu maistu ir dėl prastos higienos. Dėl to patariama valgyti casas particulares.
Tiesiog privaloma aplankyti Havaną ir užsukti į tabako muziejus, kuriuose rodomas cigaro gaminimo procesas. Nepatarčiau būti vien turistinėse zonose, nes ten per daug gražu ir nauja. Kai kurios gatvės net primena pietinę Europą. Tačiau, jeigu lankysitės šiek tiek atokesnėse zonose, gerų įspūdžių patirsite į valias. Tuomet tikrai galėsite pasigirti, kad lankėtės tikrojoje Kuboje.
Astra Petkūnaitė
