Rasa Pekarskienė, LRT radijo laida „Sveikata“, LRT.lt Pavasarį besiskundžiančius silpnumu ir žvalumo trūkumu žolininkė Jadvyga Balvočiūtė ragina išeiti į gamtą ir panaudoti jos jau dabar teikiamas dovanas sveikatai gerinti. „Visi žali augalai turi daug vitamino C. Kiaulpienė skatina virškinimą, kasos, kepenų darbą. Ypač daug kalio yra kiaulpienių šaknyse. Dilgelėse yra daug geležies. Garšva turi daug vitamino C“, – sako J. Balvočiūtė.
Ji ragina eiti į gryną orą: į parkus, miškus, paupius, pasidžiaugti pavasariu, žolėmis, stengtis juos pažinti. „Taip iškart pakelsime nuotaiką, daug deguonies prisikvėpuosim, būsim tikrai žvalūs. Daug kur miškuose, kirtimuose yra eglių ir pušų šakų. Pasiimkime viršūnėlę, parsineškime namo ir iš jų pasidarykime vonią, gausim tikrai daug vitaminų, nuovargiui šalinti tokia vonia bus labai gerai“, – tvirtina žolininkė.
– Minėjote keletą augalų, kurie yra vaistiniai, kurie jau dabar žydi. Kartais žmonės sugalvoja, kad nori atsisakyti chemijos ir ima patys gydytis vaistažolėmis. Tačiau žmogus to niekada nedarė, tik pasiskaitė knygų su vaistažolių fotografijomis. Ar tokia praktika yra galima?
– Reikėtų stengtis žmones supažindinti su augalais, pradedant nuo mokyklos. Dabar gamtoje jau galima prisirinkti ir dilgėlių, ir garšvų, kiaulpienių lapelių ir kitokių augaliukų, kuriuos pažįstame, kurie nėra nuodingi. Tokių dalykų gali atsitikti, kad mes surizikuosime nuskinti nežinomą augalą. Visa laimė, kad jų tokių nuodingų aplinkui nelabai yra. Bet visada žmogus turi atsargiai naudoti tuos augalus. Manau, kad augalų pažinimą reikia propaguoti ir skatinti žmones pačius norėti vaistažoles pažinti. Bet žinau, ką reiškia, kai pažiūri į knygą, o po to atradęs augalą galvoji, ar čia tikrai tas. Visada reikia specialisto patvirtinimo. Pavyzdžiui, nueini į botanikos sodą ir gali pasitikslinti.
– Paminėjote dilgėles, garšvas ir kiaulpienes. Papasakokite, kokie čia yra vitaminų klodai?
– Kiek vienas augalas turi begales organinių junginių ir mineralinių medžiagų. Pirmiausia, visi žali augalai turi daug vitamino C. Kiaulpienė skatina virškinimą, kasos, kepenų darbą. Bet ji dar turi ir daug kalio, jis yra labai gerai širdžiai. Ypač daug kalio yra kiaulpienių šaknyse. Dilgelėse yra daug geležies, kuri yra gerai organizmo pasisavinama ir iškart gydoma mažakraujystė. Garšva jau yra įprastas vegetarų vaistas. Ji turi daug vitamino C.
– Ar yra kažkokie augalų deriniai, kurie mus negerai paveiktų ir gal geriau jų nemaišyti tarpusavyje?
– Kiekvienas augalas, kaip atskiras, mums nėra pavojingi. Bet kiekvienas turime pagalvoti, kaip mūsų organizmas priims, ar nesudirginsime skrandžio, ar gerai sukramtysime. Mūsų skrandis yra jautrus, todėl pabandyti reikia po truputį: ar galės suvirškinti, ar ne per kietas augalas, gal geriau daryti iš jo sultis. Ir svarbu neperdozuoti, nes tai gali sukelti vėmimą. Salotoms naudojamus augalus galima maišyti su įprastinėmis salotomis. Reikia labai atsižvelgti į savo organizmą ir po truputį pradėti vartoti.
Jeigu mes vartosime visus stiebinius augalus, pavyzdžiui, krapus, garšvą, jei sudėsim daug vienos rūšies augalų, jie gali labai varyti skysčius.
– Kokios yra vaistažolių vartojimo taisyklės? Jūs pasakėte, kad pirmiausia turi būti saikas.
– Nėra nė vienos taisyklės be išimties. Virškinimo sistemai skirtos vaistažolės yra vartojamos prieš valgį. O kosulio ir viršutinių kvėpavimo takų ligoms gydyti skirtos vaistažolės paprastai vartojamos po valgio. Bet, pavyzdžiui, jei žmogaus skrandis sudirgintas, jam padidėjęs rūgštingumas, tai paprastai asmeniniame recepte parašau, kad žmogus dalį išgertų prieš valgį, dalį po valgio. Visada reikia įvertinti savo situaciją. Ir visada pradėti nuo mažų dozių.
– Ar gali pasibaigti vaistažolių galiojimo laikas?
– Medetkų galiojimo laikas baigiasi, jos jau nebe tokios ryškio, kaip būna surinktos rudenį. Nors ten dar yra medžiagų, kurio veikia mūsų širdį. Taip pat yra ir su melisa, kuri galioja metus laiko. Ji bus praradusi vieną iš vertingiausių komponentų – eterinį aliejų. Kitos medžiagos – mineralinės medžiagos, vitaminai – jie dar tebebus, tad išmesti nereikia. Dauguma žolelių galioja dvejus metus. Ilgiausiai laikosi šaknys: varnalėšų, cikorijos, kiaulpienės. Jei jos rinktos pernai, užpernai, nesupelijusios, nesudrėkusios, neišgraužtos vabalų, tai tikrai galima vartoti. O šiaip senų vaistažolių neišmeskim, pasidarykime iš jų nors vonią, pasidarykime mišinuką galvai plauti.
– Ar mūsų tautiečiai domisi žolėmis? Ar mėgsta jų arbatas? Ar mėgsta sveikatą gerinti būtent gamtos dovanomis?
– Tikrai domisi. Atrodo, pagausėjo ir pačių žolininkų. Domėjimasis visada buvo, tik gal daugeliui žmonių jis buvo tik širdy ir mintyse, o nebuvo pasitikėjimo, kad turi pritarimo iš kitų žmonių. Pasitikėjimas žolėmis grįžta ir domėjimasis jomis didėja.
