Nors melancholijos jausmas gali apimti lankantis ne vienoje žmonių apleistoje vietoje, bet jausmai, kurie užplūsta viešint Graikijos saloje Chios yra kitokie, sunkiai apibūdinami žodžiais. Žodis „raupsai“ sukelia siaubo ir pasibjaurėjimo jausmus net ir šiandien, o ką jau kalbėti apie gausybę prietarų ir mitų, kurie šimtmečius gaubė šią siaubingą ligą ir baisiai mirčiai pasmerkė daugybę ja sirgusių žmonių. Chios saloje buvo įkurta kolonija, kur buvo tremiami sergantieji šia siaubinga liga, rašo enviromentalgraffiti.com.
Istorikų teigimu, ši kolonija, kuri buvo įkurta XIV a. gali būti laikoma pirmąja sveikatos priežiūros įstaiga Graikijoje, o savo duris ji užvėrė 1957 metais. Nuo to laiko neprižiūrimi pastatai ėmė griūti, o visas juose buvęs inventorius rūdyti, nykti. Šiandien čia atklydęs pakeleivis tarp apgriuvusių sienų gali pamatyti senovines geležines lovas, pūvančias medines grindis ir šen bei ten paskutinių išskubėjusių (o gal tiesiog mirusių) pacientų paliktus asmeninius daiktus.
Šioje vietoje galima išvysti ne tik vandalų, bet ir šiurpių ano laikmečių realybės požymių – vienoje spintoje yra gausybė segtuvų su čia gydytų vaikų ligos istorijomis.
Viduramžiais gausybė raupsų kolonijų buvo įkurta Indijoje ir Europoje, o šioji vartus pacientams atvėrė 1378- metais, kai Chios sala priklausė Genujos Respublikai. Dėl šios ligos buvo kaltinami kaliniai ir emigrantai iš Azijos, bet iš tiesų ji plito valgant sūrią žuvį, kuria maitinosi krikščionys pasninko metu.
Užsikrėtę raupsai kolonijoje buvo apgyvendinami prievarta ir šios vietos dažnai buvo atskirtos nuo civilizacijos – įrengiamos salose ar kalnuose, kad būtų kuo mažesnė kontakto su sveikaisiais galimybė. Tiesa, sergančiųjų nepalikdavo likimo valiai, mat į kolonijas reguliariai buvo atgabenama maisto.
Žmonės sunkiai ištverdavo prievartinį atskyrimą nuo šeimos, bet laikui bėgant gyvenimas tarp tokių pat šios baisios ligos paliestų, tapdavo kasdienybės dalimi. Tiesa, kai kurios kolonijos net turėjo savo valiutą, kad kuo mažiau kontaktų būtų su sveikųjų pasaulio, o panika ir siaubas ištikdavo tuos sveikuosius, kurie sumanydavo aplankyti raupsuotuosius savo artimuosius ir savo akimis pamatydavo šios ligos padarinius.
Šiandien buvusi raupsuotųjų kolonija laikoma istoriniu paminklu, o štai Indijoje tokios kolonijos veikė net iki pat 2008-ųjų metų. Net ir tie pacientai, kurių negalavimus įveikė šiuolaikinė medicina, šioje šalyje dažnai yra smerkiami visuomenės ir priversti gyventi uždaroje bendruomenėje tarp tokių kaip jie, mat esama gausybės įvairių mitų ir prietarų.
