Kelionių tinklalapis Makalius.lt toliau dalijasi savo kelionių po egzotiškąjį Maroką įspūdžiais.
Lėtai dardančiame autobuse judame į žemyninę Maroko dalį. Mūsų skrydis jau po poros dienų, o dar norime daug nuveikti ir pamatyti. Kelionės tikslas Marakešas, tačiau iš Mirleft važiuoti tiesiogiai neįmanoma, todėl persėdimui pasirinkome Tiznit miestą.
Lipame jau pažįstamoje „stotyje“ – stotelė su berods keturiomis kėdutėmis lauke ir atviromis durimis į bilietų pardavimo kioskelį. Kadangi Tiznite atsiduriame jau po pietų, o autobusas į Marakešą tik naktinis, nusprendžiame, jog neverta važiuoti naktį, tad liekame šiame mieste.
Tiznitas, Marokas (nuotr. Makalius.lt) )
Linktelėję karaliaus atvaizdui reklaminiame stende, pajudame link senosios miestą juosusios sienos, už kurios tikimės atrasti kažką panašaus į senamiestį.
Apie Tiznitą nėra daug informacijos – įkurtas 1881 metais sultono Hassan I-ojo, kuomet šis norėjo įtvirtinti savo kontrolę regione. Šiandien čia gyvena apie 50 tūkst. gyventoju. Miesto vizitinė kortelė – sidabro gaminiai, durklai ir kardai.
Tiznitas, Marokas (nuotr. Makalius.lt)
Taigi – prieš mūsų akis miestą juosusi gynybinė siena. Einame gilyn, norime susirasti viešbutį, kol dar šildo saulės spinduliai. Viešbučių čia išties daug. Tereikia dairytis užrašų ant sienų, bei konsolių su užrašais. Užeiname į vieną. Mus pasitinka bedantis ilgais rūbais dėvintis senis. Beveik visi viešbučiai įrengti taip, jog į juos patenkama per kavinę. Jis mums pasiūlo kambarius už 25 dirhamus žmogui. Jau beveik pradedame ploti iš laimės, bet nusprendžiame apžiūrėti, kaip atrodo tokie pigūs apartamentai (Maroke apskritai neapsimoka skubėti mokėti, neapžiūrėjus prekės).
Tiznito gatvėse, Marokas (nuotr. Makalius.lt)
Pakylame laiptais, o ten belikę kambariai be langų. Žodžiu, naktis belangėje, keturviečiame kambaryje su beveik sulūžusiomis lovomis su keliomis kaldromis. Vaizdas išgadintų net ir studentą. Apartamentų šeimininkas besišypsodamas ir nuoširdžia išraiška „o ko jūs tikėjotės už tokią kainą“, išlydi mūsų pasibaisėjusius veidus laukan.
Hm. Na ką, einame toliau. O toliau viešbučio lentelės, reklaminės lentelės, vištos, turgus, kur kažkodėl kaip ir visoje šalyje alyvuogės parduodamos prie vištų aptvaro. Viena pagerinta kavinė turėjo savo vištų aptvarą tiesiog netoli staliukų. Vaizdelis tikrai įdomus.
Tiznit, Marokas (nuotr. Makalius.lt)
Beklaidžiodami kavinių, turgaus ir gatvelių labirintais ir vis pasigirstant frazei „mes čia jau buvome, sukime į kitą pusę“, atrandame visai padoriai atrodantį viešbutį. Į pastarąjį irgi patenkame per kavinę.
Nakvynės kaina nesikandžioja – 32,5 dirhamo žmogui. Dušai bendri, tualetai bendri, kambarys keturvietis, bet didelis su kriaukle ir langu į gatvę. Švaru. Koridoriai puošti marokietiškais raštais margintomis plytelėmis. Šiame viešbutyje apsistoję ir tvarkos sergėtojai ir atvykėliai iš įvairių šalių. Įsikuriame ir susiruošiame pasipildyti maisto atsargų, o merginos nekantraudamos kviečia nukeliauti paieškoti sidabro parduotuvių.
Maistą perkame daugiausia turguje. Randame prekybos centrą, tačiau jame perkame tik konservų. Mums įprastas kvadratinis batonas čia kainuoja net 14 dirhamų, tad apsiribojame afrikietiška bulka už 1 dirhamą, kuri tikrai įdomesnio skonio negu batonas.
Apsipirkę leidžiamės nesibaigiančio turgaus gatvelėmis ieškodami sidabro krautuvėlių. Beje, pastebėjome, kad ant daugumos gatvėje parduodamų tauriųjų metalų gaminių nėra jokio ženklinimo, kad tai būtent tas ar kitas metalas, tad mokėti pinigus už nelabai aišku ką, kažkaip nesiryžtame.
Surandame vieną didelę sidabro gaminių parduotuvę. Jos pardavėjas malonus vyrukas, kuris tuojau pasiūlo vaikinams prisėsti ir užima mus, kol panelės aikčiodamos sukiojasi po parduotuvę. Auskarai, grandinėlės, apyrankės, arbatos virduliukai, įvairūs marokietiški daikčiukai... Čia yra visko.
Pardavėjas mums parodo tradicinius nuotakos ir jaunikio papuošimus, papasakoja vieno ar kito dirbinio simboliką. Beje, šitoje parduotuvėje galima atsiskaityti paprastomis banko kortelėmis ir kainos nelabai kandžiojasi. Už tikrai gražius ažūrinius auskarus su turkiu, mūsų draugė sumokėjo 75 litus. Šypseną sukėlė auskarų įpakavimas – maža vyniojimo popieriumi apklijuota dėžutė, kurios viduje sinteponas, o perrišta ji paprasta plona gumute. Taip paprasta ir miela.
Vakarop nusprendžiame kažkur užkasti. Ilgai ieškome, kur prisėsti. Pasirodo išėjome iš viešbučio negerą valandą – rodo kažkokį aistrų serialą, kurio peripetijomis vietiniai mėgaujasi prie kavinėse esančių televizorių.
Praradę viltį, užeiname į vieną barą, apsižvalgome, vietų tikrai nėra, bet nežinia kodėl, nusprendžiame vis tiek paklausti barmeno. Šis atsako, jog vietų yra. Pastato mums staliuką galiniame kavinės kieme, kur pasirodo irgi buvo stalų. Nuveja kažkokį vietinį ir atima iš jo trūkstamą kėdę. Mums bežiūrint, kaip čia tvarkomi reikalai atnešami balti popieriaus lapai, ant kurių mūsų pageidavimu netrukus garuoja lėkštės su sriuba.
Hm. Skonis? Joks. Atvirai pasakius, viena šlykštesnių sriubų, kokią tik yra tekę ragauti. Neberizikuodami sveikata, užsisakome arbatos. Šitos atneša tikrai nebrokuotos – skanios. Su alkoholiu čia tokios pat problemos, kaip ir visame Maroke, išskyrus didelius miestus, t.y. jo rasti neįmanoma. Tiznite mums papasakojo, jog nusipirkti kažko galite tik viename viešbutyje, kurio veikiančio nematėme nei vakare nei ryte.
Šitaip nelabai skaniai pavakarieniavę patraukiame viešbučio link. Naktis buvo rami. Stipriai išblaškyti miegų nesugebėjo net vėlai į viešbutį grįžę kikenantys atvykėliai ir anksti ryte už lango tvarkyti reikalus pradėję marokiečiai.
Garso izoliacija šiame krašte turbūt gera tik namuose, kur gyvena vietiniai, tačiau paprastesniuose viešbučiuose tikrai neverta tikėtis, jog nieko negirdėsite pro langines ar duris.
Išmiegoję patraukiame į stotį. Nusiperkame CTM autobusų bilietus, šį kartą įdėmiai žiūrime, kokios jie datos ir ar viskas gerai surašyta.
