Pusnyse paskendusiame kalėdiškai žibančiame miniatiūriniame Lietuvos kaimelyje puikuojasi ir nauji pastatai, šalia jų jau triūsia ir gyventojai: „Keliaujame į aptieką, seniau mes ją vadindavome taip, tai yra vaistinė.“
O viduje – tarsi sumažinta tikra tarpukario vaistinė, kvepianti žolelėmis. Visi baldai joje – Agnės rankų darbo: „Rankomis padarytas mano kurtas koklinis pečius, malkos, kad pasišildytų vaistinėje dirbantys žolininkai arba vaistininkai.“
O į lentynas surikiuoti mažutėliai buteliukai ir įvairūs prietaisai: „Ir skaičiavimo aparatas, svarstyklės įvairios, daugiausia buvo gydoma žolelėmis, džiovinamos žolelės.“
Kad atkurtų kuo autentiškesnį protėvių gyvenimą ir atskleistų ano meto tradicijas, kaunietė su vaikais aplankė Medicinos ir farmacijos istorijos muziejų, apžiūrėjo Lietuvos liaudies buities muziejaus pastatus Rumšiškėse: „O čia yra buitis kaimo gyventojų. Žmonės vakarais megzdavo, verpdavo, išsikepdavo duoną, kvepėdavo visi namai.“
Ir turbūt nepatikėsite – šie nameliai, baldai ir interjero dekoro elementai gimsta ir iš antrinių žaliavų: „Iš picos laikiklio foteliukas, paminkštintas. Pečius, padarytas iš dėžučių.“
Šiemet kaimelyje jau pilna ir gyventojų. Tai Agnės kolegės kūriniai.
„Vatinukai... Kalėda senelis ir mergaitė, kuri keliauja. Tai yra žaisliukai iš vatos, ir labai gražiai jie čia nutūpė kaimelyje. Kadangi trūko gyventojų, tai jie čia apsigyveno, kas keliauja į krautuvę apsiperka, toliau gyvenimas tęsiasi mažose klėtelėse“, – pasakoja miniatiūrinio kaimelio kūrėja Agnė Januškevičiūtė-Trikšienė.
O ten verda buities darbai, kasdienė ruoša ir ūkio priežiūra: „Ir ožkos, ir arkliukai vežantys miltus, gyvenimas verda kaip ir priklauso, kas sniegą žiemą kasa… Ir džiaukimės, kad to sniego būna.“
Jei visus namelius kūrėja sustatytų, jie jau vargiai tilptų kambaryje. Tad šiemet kaunietė savo unikalius kūrinius jau eksponuoja ne tik namie, jie keliauja ir po Lietuvą.
„Gavau pakvietimus dalyvauti ir prekybos centre, ten rodoma keletas darbų, ten yra ir knygynas, ir klėtelė, prekybos centre, kad parodyti kaip anksčiau gyvenom, nebuvo gi prekybos centrų, taip pat Marijampolės kultūros centre – graži didelė paroda“, – kalba A. Januškevičiūtė-Trikšienė.
Agnė ne tik kuria miniatiūrinį senovinį lietuvišką kaimą, bet ir renka miniatiūras. Yra sukaupusi gausybę mažutėlių baldų, indų, įvairių prietaisų: „Mažos miniatiūrinės vazytės, šitą aš turiu nuo 6 metukų ir tai mane užbūrė rinkti miniatiūras dar vaikystėje.“
Agnės vyresnėliui Dominykui dabar kaip tik šešeri. Ir berniukas, mamos įkvėptas, vis dažniau laiką leidžią kurdamas savus namelius.
„Pirmas buvo mano šitas ir aš pagalvojau, kad reikia gal daugiau padaryt, ir aš taip juos pradėjau kurti. – O mama tau padeda? – Ne“, – sako Agnės sūnus Dominykas Trikšys.
Taip gimsta visas vaikiškas miestelis, net su daugiaaukščiais pastatais: „Troba didelė. Sugalvojau, kad reikia padaryt tik vieno aukšto, bet paskui sugalvojau antrą, bet tada žiūriu man stogas plokščias netinka.“
Moteris atvirauja, kad kurti miniatiūrinius namukus bando ir jos trimetis sūnus Vytautas.
