Vilnietės Laimos sūnui Sauliui dabar 10 metų. Moteris pasakoja, kad buvo laikas, kai atrodė, jog situacija beviltiška – jos vaikas dėl sunkaus autizmo visiškai nepritapo netgi specialiajame darželyje, nuolat kildavo elgesio problemų, jis visiškai nekalbėjo. Atrodė, kad situacija nevaldoma – visa šeima nuolat jautė įtampą, turėjo pamiršti įprastą socialinį gyvenimą. Prie įtampos prisidėjo ir tai, kad Saulius beveik nemiegodavo naktimis – kartais užmigdavo tik 6 valandą ryto.
Laima samdė specialistus, kurie su jos vaiku dirbdavo 4 valandas kasdien, tačiau po 2,5 metų nebuvo matyti jokių rezultatų. Finansų analitike dirbusi moteris nutarė mesti darbą ir atsidėti savo sūnaus lavinimui. Pradėjo mokytis, domėtis, galiausiai įgijo taikomosios elgesio analizės ABA konsultanto kvalifikaciją. Dabar ji dirba ne tik su savo vaiku, bet konsultuoja ir kitus tėvus, kuriems reikia pagalbos. Moteris sako negalėjusi laukti: „Kiekviena diena, kai vaikas nelavinamas, yra prarasta, to laiko nesugrąžinsi. Na, o mokytis reikia labai daug“, – dalijasi patirtimi ji.
Dabar Laima jau gali lengviau atsikvėpti – po 4 metų sistemingo sunkaus darbo ji sako pastebinti rezultatus. Didelis pasiekimas tai, kad jie gali su sūnumi be streso išeiti pasivaikščioti, paprasčiausiai ramiai pasėdėti namuose ir netgi po ilgo laiko visai šeimai kartu pavyko be didelių nesusipratimų pavalgyti kavinėje.
Reikia mokyti net pasiimti puodelį
Laima sako, kad karantinas jai net šioks toks palengvėjimas – nereikia niekur skubėti, galima daugiau laiko skirti savarankiškumo įgūdžiams ugdyti, pavyzdžiui, abu su sūnumi neskubėdami gamina pusryčius. Moteris džiaugiasi, kad Saulius daug moka – ir košę ar makaronus išsivirti, ir kiaušinienę išsikepti, ir ant duonos užsitepti sūrelio ar pašteto. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Daugelis autistiškų vaikų visiškai neturi pamėgdžiojimo (imitacijos) įgūdžių. Neurotipiniai (t. y. įprastos raidos vaikai) daugelį dalykų išmoksta tarsi savaime, kopijuodami aplinkinius, o autistiškus vaikus reikia mokyti daugelio dalykų – pasiimti puodelį ir atsigerti jiems nėra savaime suprantama. Laima sako, kad didžiulė pažanga ta, jog sūnus jau spontaniškai kartoja jos elgesį, ir prisimena, kad anksčiau jis buvo kaip iš kitos planetos. Ypač sunku buvo jį suprasti, kai dar nežinojo sūnaus diagnozės. Kartą jis pasidėjo ant palangės mėgstamą žaislą. Kai nusisuko nuo jo, ėmė rėkti, nes nesuprato, kad galima atsisukti ir tą žaislą pasiimti.
Laima pasakoja, kad sūnui gimtoji kalba – kaip užsienio kalba, ir teko mokyti kiekvieną žodį. Iš pradžių mokė atpažinti daiktus (lėkštė, puodelis, stalas), vėliau veiksmažodžius (imti, nešti, paduoti), šiuo metu moko pažinti būdvardžius (šiltas-šaltas, sausas-šlapias ir pan.). Kadangi vaikas nekalba, kiekvienas žodis susiejamas su vaizdine kortele ir atitinkamu gestu, kad jis pats vėliau galėtų tą žodį parodyti. Pradėjo mokyti ir užrašyti žinomus žodžius kompiuteriu. Tikslo link judama po žingsnelį. „Turiu kelti realius uždavinius. Nerealu tikėtis, kad mano vaikas mokės pasakoti tekstą“, – sako Laima.
Ruošti daugiau specialiųjų pedagogų, mokytojo padėjėjų
Keisti pedagogų nuostatas
Mažinti mokinių skaičių klasėse
Formuoti pozityvų visuomenės požiūrį
Griežta darbotvarkė
Jų darbotvarkė labai griežta – ryte laukia 4 valandos užsiėmimų, 2–2,5 valandos per dieną skiriama sportui. Taigi vaiko ugdymui tenka 6–6,5 val., neskaičiuojant savarankiškumo įgūdžių lavinimo.
Pasak Laimos, į taikomosios elgesio analizės metodiką įeina labai daug: imitacinių, vizualinių ir klausymo įgūdžių lavinimas, darbas su artikuliaciniu aparatu, tobulinama smulkioji ir stambioji motorika. Namuose Saulius tobulina tai, ko nepajėgia atlikti sporto užsiėmimuose – pavyzdžiui, varytis kamuolį, atlikti gimnastikos pratimus, mokosi važinėti dviračiu (paspirtuku jau nepralenkiamas trasoje). „Aš tai vadinu užduotimi. Nes visko reikia mokyti“, – sako Laima.
Kadangi Saulius ugdomas namuose, didelis dėmesys skiriamas socialiniams įgūdžiams. Dėl to jis kasdien lanko įvairius užsiėmimus – gimnastikos klubą „Skrydis“, specialiosios olimpiados programą „Jaunieji atletai“, baseiną, dar važiuoja pas kineziterapeutą, masažuotoją.
Mama pasakoja, kad sūnus, nors lankė darželį, neturėjo jokių socialinių įgūdžių. „Kai pradėjom lankyti sporto užsiėmimus, buvo labai sunku – pirmus metus tikslas buvo išbūti kartu su vaikais nuo 5 minučių iki valandos, antraisiais jau siekėme lavinti sportinius įgūdžius. Dabar, trečiaisiais metais, sūnus jau puikiai įsitraukia į veiklas“, – pasakoja Laima. Gimnastiką Saulius pradėjo lankyti tik šiais mokslo metais – salė labai didelė, ten buvo daug vaikų, todėl mama nerimavo, kaip seksis pritapti. Užsiėmimui Laima pasiruošė ausines (kurios sumažina triukšmo lygį), užduočių darbotvarkę (kad vaikui būtų aišku, ką ir kada turės atlikti). Šį kartą Saulius jau po pirmos dienos įsiliejo į bendrą vaikų srautą.
Gera proga lavinti savarankiškumą
Dalis tėvų, paskelbus karantiną pasilikę namuose su savo autistiškais vaikais, sutrikę – ką dabar reikės daryti. Laima pataria išnaudoti šį laiką vaiko savarankiškumui lavinti. Svarbu numatyti dienos struktūrą ir vaizdžiai ją pavaizduoti, išsikelti po 3–4 dienos tikslus.
Pradėti galima nuo paprasčiausios savitvarkos – įprasti gražiai pasidėti pižamą, nusiprausti, išsivalyti dantis. Per dieną vyksta daugybė dalykų, kurių galima pasimokyti: pavalgius nusinešti lėkštes, sudėti jas į indaplovę, jei vaikui priimtinas vanduo – duoti ir lėkštę išplauti. Gera proga pratinti vaiką patį apsirengti, apsiauti, užsitraukti užtrauktuką. Laima pabrėžia, kad labai svarbu mokyti vaiką palaukti. Jos sūnus anksčiau to visai nemokėjo, todėl kildavo didelių elgesio problemų, o tai apribodavo šeimos gyvenimą, buvo sunku dalyvauti įvairiose veiklose. Mokytis laukti teko pradėti nuo sekundės.
Dar Laima siūlo lavinti įvairius su sportu susijusius įgūdžius: galima namuose ar lauke pasitreniruoti mėtyti kamuolį, parungtyniauti, kas greičiau nubėgs iki kokio nors taško, ir pan. Išėjus pasivaikščioti reikėtų pasinaudoti proga pamokyti vaiką sustoti, kai jam tai sakoma, įprasti eiti per perėją su šviesoforais ir pan.
Tikslų pasiekti padeda motyvavimas
Moteris atkreipia dėmesį, kad sunku ko nors išmokyti, jei darbas nėra nuoseklus. Norint ko nors pasiekti, reikia tą patį dalyką kartoti kiekvieną dieną, turėti aiškias taisykles ir jų laikytis. Ji sako suprantanti, kad ne visi tėveliai žino, kaip padėti vaikui, ne visada ir kantrybės užtenka, tačiau pasiektas rezultatas tikrai vertas pastangų.
Pagal taikomosios elgesio analizės principus, pasiekti, kad vaikas klausytų ir susikauptų, galima taikant įvairius motyvacijos būdus, skatinimus, t. y. po pamokos, kurios vaikas nelabai nori daryti, jo lauktų patinkanti veikla – eiti į lauką, pažaisti su balionais ir pan. Tarkim, Sauliui patinka žaisti su ergo mase ir pilti į balionus vandenį, kitam vaikui, su kuriuo Laima dirba, patinka būti mamos supamam ant rankų, trečias mėgsta dėti į arbatą cukrų ir maišyti – reikia rasti dalyką, už kurį vaikas bendradarbiautų. Kiekvienas vaikas skirtingas, tad visi motyvavimo elementai turi būti parenkami individualiai.
Nors autistiškiems vaikams labai svarbi struktūra ir griežta darbotvarkė, Laima pabrėžia, kad jis turi turėti galimybę rinktis. Pavyzdžiui, mama nusprendžia, kad šiandien kažkur važiuos, tačiau sūnus, paprastai neatsisakantis kelionių, tą dieną jaučiasi pavargęs ir nenori. Beje, Laima sako kartais sąmoningai keičianti darbotvarkę – nori išmokyti sūnų, kad kartais situacija gali kisti.
Rezultatai – tik per didžiulį darbą
Pasak Laimos, tai, kad dabar sklandžiai vyksta mokymasis, kad sūnus darosi vis imlesnis ir greičiau įsisavina vieną ar kitą dalyką, jai pavyko pasiekti tik labai sunkiu ir sistemingu darbu. „Mano vaiko atvejis buvo sunkiausias iš visų vaikų, kuriuos turėjau“, – prisipažįsta moteris. Užsiėmimai iš pradžių trukdavo labai trumpai, dabar be problemų sūnus išsėdi 4 valandas su motyvuojančiomis pertraukomis.
Dabar jis taip įprato prie tokios kasdienės darbotvarkės, kad jau pats prašo pamokų, jei kartais jos atidedamos. Moteris sako dabar jaučianti palengvėjimą – gal vis dėlto viskas bus gerai. Žinoma, baimė, kas bus, kai tėvų nebus, neapleidžia. „Labai daug išgyventa. Be galo sunku matyti, kad vaiko lygis labai žemas. Tačiau kai pamačiau, kad mums pavyksta, pradėjo atsirasti jėgų. Įvyko lūžis – gal vis dėlto viskas bus gerai“, – dalijasi mintimis Laima.
Ji prisipažįsta, kad tai, kaip šiuo metu Lietuvoje dirbama su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, jos nedžiugina. Pagalba vaikui yra nesisteminga, nenuosekli, specialistams labai trūksta žinių, o ypač – praktinių įgūdžių. Geriausių rezultatų galima pasiekti dirbant individualiai ir kuo ilgiau. Skiriant trisdešimt minučių per dieną sunku tikėtis geriausių rezultatų.
Laima džiaugiasi, kad dirbant su vaiku ją labai palaiko šeima – vyras, tėvai... Be jų paramos ir nuolatinio paskatinimo būtų be galo sunku. Laima sako besistengianti rasti laiko ir sau – kartu su dukra lanko linijinius šokius, netgi važiuoja į konkursus. Tai jai padeda suartėti su 5 metais už brolį vyresne dukra, kuriai buvo labai sunku pakelti savotišką mamos praradimą, kai ji didžiausią dėmesį skirdavo tik broliui, susitaikyti su keistu brolio elgesiu.
„Svarbiausia – sutvarkyti vaiko elgesį. Tuomet visiems psichologiškai lengviau. Dabar, kai galime kartais ramiai pasėdėti, šeimoje daug kas pasikeitė“, – džiaugiasi Laima. Jos tikslas – kad sūnus užaugęs būtų socialus, suvoktų aplinką ir ką jam sako kiti žmonės, gebėtų nueiti į parduotuvę. Galiausiai – galbūt galėtų dirbti kokį nors paprastą darbą, kad ir lankstyti rankšluostukus.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
