Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
30
Kaunietis Audrius nuėjo šimtus kilometrų (nuotr. asm. archyvo)

Mėgstate pasivaikščioti? O ar norėtumėte pasivaikščioti Nemuno pakrantėmis 500 kilometrų? Kaunietis Audrius Volungevičius pats vienas nuėjo būtent tiek. Vyras leidosi į žygį nuo pat Baltarusijos sienos iki Kuršių Marių, kur link jūros išsilieja Nemunas.

30

Mėgstate pasivaikščioti? O ar norėtumėte pasivaikščioti Nemuno pakrantėmis 500 kilometrų? Kaunietis Audrius Volungevičius pats vienas nuėjo būtent tiek. Vyras leidosi į žygį nuo pat Baltarusijos sienos iki Kuršių Marių, kur link jūros išsilieja Nemunas.

REKLAMA

Kaunietis apie šį maršrutą svajojo jau žiemą. O tai, kad dar niekas, jo žiniomis, nebuvo nuėjęs šalia viso Nemuno ilgio, buvo tik pastūmėjimas imti ir tai padaryti. Prasidėjęs karantinas davė taip reikiamo laiko svajonei įgyvendinti.

„Per šventes pasisvėriau ir supratau, kad kaip ir daugelis lietuvių per daug suvalgiau prie švenčių stalo... Ėmiausi permainų ir prieš Naujus metus pradėjau daug vaikščioti – kasdien mažiausiai po 10 kilometrų, nepaisant, koks oras už lango. Prieš žygį, per nepilnai 4 mėnesius, buvau nuėjęs apie 2000 km. Nuo sausio 1-os mečiau vartoti alkoholį, negėriau net savo gimtadienio metu.

REKLAMA

Žygiuoti pradėjau balandžio 21 dieną. Žygis truko 11 dienų. Į jį leidausi vienas, nes neradau, kas dar pasiryžtų tokiam ilgam žygiui. Į jį leidausi, nes iš vienos pusės norėjosi, o iš kitos – dar niekas nebuvo nuėjęs tokio maršruto Lietuvoje, kiek buvo tekę domėtis. Yra tik baidarėmis plaukę, bet pėsčiomis dar niekas nėjo“, – sako Audrius.

Prieš pradėdamas savo žygį, vyras išbandė jėgas žygyje aplink Prienų šilą, nes norėjo pasižiūrėti, kaip viskas vyksta, ką reikia pasiimti.

„Vėliau prasidėjo karantinas, atšilo oro temperatūra, naktimis nebebuvo šalnų ir pagalvojau, kad reikėtų padaryti tai pačiam. Nuotykių patyriau labai daug ir įvairiausių, nežinau, net nuo ko pradėti pasakoti. Nuo pūslių, nutrintų kojų, nuovargio iki pasiklydimų, šaltų naktų. Visada miegojau palapinėje“, – šypteli jis.

Miestelio seniūnė tikrino ar išvyks

Artimieji į šią Audriaus avantiūrą reagavo skirtingai: vieni santūriai pritarė jo norams, o kiti atkalbinėjo, nes kelias laukė tolimas, be to ir nakvoti teko lauke, nepažįstamose vietose.

REKLAMA
REKLAMA

„Viena iš žygio esmė, kad nakvojau miestelyje ar mieste. Kad ir kaip būtų sunku, bet vis tiek prieidavau. Miškuose tikrai būtų baisu nakvoti. Mama žygio išvakarėse papasakojo apie žygeivį, kuris nakvojo miške ir jį užpuolė šunų gauja. Žinoma, bijojau pirmomis naktimis ir per žygį.

Miestelis, kuriame pasirinkdavau praleisti naktį, privalėjo turėti bažnyčią ir mokyklą. Mano nuomone, tokia gyvenvietė pakankamai didelė, kad į ją naktį neatklystų vilkai. Pasiekęs tokį miestelį, ieškojau patogios vietos, kur būtų galima nakvoti. Pirma naktis buvo Merkinėje, buvusioje dvarvietėje, tada Alytuje, Balbieriškyje, Seredžiuje, tuomet Vilkyškių dvare ir po to Mažaičiuose.

Seredžiuje buvo atėjusi miestelio seniūnė, kuriai paskambino gyventojai. Klausė, ar noriu nakvoti su palapine ir gyventi ilgesnį laiką. Paaiškinau, kad atvykau vienai nakčiai ir keliausiu toliau, todėl leido ir palinkėjo gero vakaro bei sėkmės, bet kitą rytą atvažiavo patikrinti, ar tikrai iškeliauju“, – juokiasi jis.

REKLAMA
REKLAMA

Batai nutrynė iki kraujo

Jis sako, kad žygį galima susiplanuoti ir per dieną, tačiau reikia nepamiršti keletos dalykų. Vienas iš jų – einant upės pakraščiu, galima susidurti su, kaip Audriaus atveju, į Nemuną įtekančiais mažesniais upeliais, kurių negalima perlipti ar peršokti. Tokiu atveju tenka ieškoti tiltelio, kuris gali būti ir už pusantro kilometro nuo tako, taip nueinant dar kelis papildomus kilometrus.

„Žygio metu pamačiau daugybę tiltelio per upelį interpretacijų. Nuo gražiai nudažyto ir ornamentais išpuošto tiltelio prie Merkinės, Varėnos rajone per upelį nuversto alksnio atliekančio tiltelio funkciją arba sumestų pagalių į upelį, kurie buvo apie 5 cm virš vandens paviršiaus.

Prie Netiesų tiltelį atstojo 2 paguldyti elektros stulpai. Sudėtingiausia buvo už Alksniakiemio, ten tiltelį atstojo nuvirtęs, nudžiuvęs ievos medis, o apačioje buvo apie metras gylio ir matėsi, kad dugne dar yra bent metras dumblo. Ėjau ir galvojau: „Audriau negali įkristi, negali ir įlūžti“. Sėkmingai perėjus, jaučiausi kaip tarzanas“, – šypteli jis.

REKLAMA
REKLAMA

Audrius pasakoja, kad antras dalykas, į kurį būtiną atkreipti dėmesį yra tas, kad reikia žinoti, kaip susikrauti kuprinę, nes kiekvienas papildomas daiktas apsunkins kelionę ir taps papildoma našta.

„Nešiausi palapinę, turistinį kilimėlį, kuris sulaiko šilumą, miegmaišį, drabužių persirengti, termo aprangą, kepurę, pirštines, peilį, nešiojamą bateriją, kad galėčiau telefoną pasikrauti. Turėjau maisto kelioms dienoms ir atsigerti bent vienai dienai. Visas svoris, kurį nešiau, labai jautėsi. Pilnai pakrauta kuprinė svėrė apie 13 kilogramų.

Žygio metu buvau grįžęs namo pailsėti ir pasikrauti telefonų, o vėliau pratęsiau kelionę. Iš viso kelionė truko 16–17 dienų, nes du kartus buvau grįžęs namo pailsėti. Vis tiek visas pavargęs buvau ir nugarą buvo pradėję skaudėti nuo kuprinės“, – pasakoja Audrius.

Per pirmąsias 4 žygio dienas vyras pritrynė 5 kraujo pilnas pūsles, per antrą etapą atsirado dar 5 pūslės ir kulnas pradėjo plūsti krauju, bet paskutiniame žygio etape iškilo vos 1 pūslelė. 

REKLAMA
REKLAMA

Apgaudinėjantis GPS

Audrius neslepia, kad žygiuoti tokį atstumą vienam buvo labai sunku ir psichologiškai. Mesti savo planus norėjosi jau antrą dieną.

„Buvo toks kuriozas, kad man reikėjo nueiti nuo Merkinės iki Alytaus. Iš ryto man rodė taką gražiais keliais ir rodė, kad laukia 32 kilometrai. Išėjau prieš 8 valandą ryto. Nesisekė man eiti šalia Nemuno, nes neradau nei kelio, nei takelio.

Pražygiavęs 5 valandas, įsijungiau žemėlapius ir man jie parodė likusius tuos pačius 32 kilometrus. Tada buvo labai sunki diena psichologiškai, nes vis tiek turėjau pasiekti miestą, nenorėjau nakvoti miškuose. Tą dieną nuėjau virš 60 kilometrų ir užtrukau apie 12 valandų“, – pasakoja jis.

Andrius sako, kad jo diena prasidėdavo anksti – dar prieš 8 valandą ryto. Vyras atsikeldavo, pavalgydavo, susidėdavo kuprinę ir užsidėjęs kepurę ir pirštines pradėdavo žygiuoti.

„Per dieną eidavau nuo 8,5 iki 12 valandų per parą. Ilsėtis stengdavausi kas 1–2 valandas, priklausomai nuo vietos ir poreikio. Po kiekvieno etapo numečiau po 1–2 kg. Pirmiausiai pabaigęs žygį galvojau, kaip namo parsirasti nuo Rusnės miestelio, o vėliau svajojau, apie tai, kaip šiltai miegosiu ir kad nebereikės tiek daug eiti“, – šypteli jis.

Tačiau nepaisant visų sunkumų, Audrius sako, kad jau pradėjo kurti planus ir ateities žygiams. Po žygio palei Nemuną pagalvojo, kad Lietuvoje dar yra Neries upė ir atrodo, kad eiti pagal jos vagą būtų įdomu. Todėl, kai tik jis pailsės, pagerės orai ir susiderins jo asmeniniai reikalai, Audrius vėl leisis į žygį nuo Baltarusijos pasienio iki Kauno pilies.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų