Vilnietės Violetos (vardas pakeistas) šeimoje – ne vienas psichikos negalią turintis žmogus, specialiųjų poreikių turi ir jos pradinukas sūnus. „Karantino laikotarpis buvo labai nervingas. Kiekvienas iš šeimos narių turi savitų problemų – visos jos susidėjo į vieną krūvą, konfliktų kildavo nuolat. Ištverti visa tai gyvenant po vienu stogu buvo sunku“, – pasakoja Violeta.
Vroclavas
Krokuva
Gdynė
Pasak moters, jai pasisekė, kad tuo metu turėjo darbą, taigi buvo progų išeiti iš namų. Daugiausia problemų kilo sūnui, kuriam teko mokytis nuotoliniu būdu. Jam padėjo močiutė, kuri taip pat turi psichikos sutrikimą. „Jiedu ne tik pykosi – galima sakyti, kariavo tarpusavy, – sako pašnekovė. – Mokykloje sūnus sulaukia pedagogų, specialistų pagalbos, o namuose su visomis problemomis teko dorotis tik mano mamai. Nors ji turi pedagoginį išsilavinimą, tiek jai, tiek sūnui buvo nepaprastai sudėtinga.“
Be to, Violetos mamą, kuri dėl amžiaus priklauso rizikos grupei, kankino baimė užsikrėsti koronavirusu, susirgti, net mirti. Visa tai taip pat blogino jos psichikos būklę. „Per karantiną mama stengėsi nekelti kojos iš namų. Kelių šeimos narių sėdėjimas tarp keturių sienų neišvengiamai sukelia trintį. Laimė, bent jau buities problemų nekilo – į parduotuvę ar tvarkyti kitų reikalų eidavau aš arba sesė. Manau, jei ateis antroji COVID-19 banga, karantino sąlygos neturėtų būti tokios griežtos“, – teigia Violeta.
Reikėjo daug pagalbos
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė Algė Nariūnienė apgailestauja, kad žmonės, turintys psichikos negalią, per karantiną turėjo leisti laiką uždarose patalpose, dažnai – sudėtingomis sąlygomis: „Žinau atvejų, kai psichikos sutrikimų turi kone visi šeimos nariai – seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai arba motina ir kelios jos dukros. Esama ir šeimų, kur visi glaudžiasi viename bendrabučio kambarėlyje. Per karantiną 2,5 mėnesio neveikė dienos centrai, užimtumo tarnybos, žmonės negalėjo išeiti iš namų, susitikti su draugais, vaikai negalėjo eiti į darželius, mokyklas. Nenuostabu, kad daugėjo artimųjų nesusikalbėjimo, barnių ar net konfliktų.“
Pasak A. Nariūnienės, specialistams, dirbantiems su turinčiaisiais psichikos negalią ir jų artimaisiais tiesiogiai, teko spręsti įvairiausias problemas. „Kartą į mane kreipėsi kartu su psichikos sutrikimą turinčia mergina gyvenanti teta. Ji skundėsi, kad dukterėčia atsisakė vartoti jai psichiatro išrašytus vaistus. Merginai atrodė, jog tie vaistai susilpnins organizmą, tada ji būtinai užsikrės koronavirusu, – pasakoja direktorė. – Ilgai kalbėjau su mergina, kol pavyko ją įtikinti: vaistai ne susilpnins organizmą, bet, atvirkščiai, jį sustiprins. Vartodama vaistus, ji geriau jausis emociškai, psichologiškai, tada ir imunitetas veiks geriau.“
Specialistė pasidžiaugia, kad merginą įtikinti pavyko. „Specialistams reikėjo rasti priėjimą prie kiekvieno žmogaus, prisibelsti į jo vidų. Daug kalbėjome telefonu, sprendėme tiek buitines, tiek emocines saviškių problemas. Tokiu būdu pavyko padėti ne vienai šeimai“, – tvirtina A. Nariūnienė.
Pasak jos, nemažai psichikos negalią turinčių žmonių gyvena vieni, palikti artimųjų, jiems parama buvo ypač reikalinga. Specialistai per karantino laikotarpį sulaukė įvairiausių pagalbos prašymų – nuo pageidavimo padėti įsigyti maisto produktų ar reikalingų daiktų iš internetinių parduotuvių iki elektroninių būtinų vaistų receptų išrašymo.
„Įsitikinome, kad vieni mūsiškiai sunkiai tvarkėsi su užgriuvusiais iššūkiais. Be buitinių problemų, žmones dar kankino nerimas, įvairios baimės, kurias įveikti jie kartais stengėsi ir keistokais būdais, – pasakoja Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė. – Štai vieno iš mūsų skyrių lankytojas nusprendė nuo koronaviruso pasislėpti... miške. Pasiėmė palapinę, maisto, žvakių – manė, jog taip gyvendamas tikrai neužsikrės. Socialinei darbuotojai teko įkalbinėti, kad žmogus grįžtų namo ir saugiai izoliuotųsi kartu su artimaisiais. Daugelį teko raminti, įkalbinėti laikytis saviizoliacijos, priminti higienos reikalavimus. Veiklos per karantiną turėjome daug ir įvairios.“
A. Nariūnienės teigimu, šiuo metu žmonės, turintys psichikos negalią, jau gali išeiti iš namų, dalyvauti užimtumo veiklose, todėl jų psichikos būklė stabilizuojasi, geriau jaučiasi ir jų artimieji. Vis dėlto dažnas jau dabar nerimauja dėl antrosios koronaviruso bangos, apie kurią vis primena specialistai: „Jau dabar su žmonėmis daug kalbamės apie tai, kaip ištverti saviizoliaciją, kaip svarbu net būnant vieniems vartoti psichiatro skirtus vaistus, kad emocinė ir psichikos būklė nepablogėtų. Įsitikinome: psichikos negalią turintys žmonės bei jų artimieji dažnai nesusidoroja ne tik su buitinėmis, bet ir emocinėmis bėdomis, jiems reikia nemažai paramos, pagalbos.“
Psichologė: artimiesiems reikia sveiko egoizmo
Psichologė Rūta Julija Klovaitė sako, kad psichikos negalią turinčių žmonių ir jų artimųjų santykiai dažnai būna komplikuoti ne tik per karantiną: „Kiek tenka susidurti, labai dažnai artimieji susitapatina su sergančiu žmogumi, nebegyvena savo gyvenimo, tampa tarsi vienu asmeniu. Nenuostabu, kad jie patys dažnai pradeda vartoti vaistus, suserga.“
Neretai artimieji perima aukos vaidmenį, sako, kad tai – jų kryželis, teks jį nešti visą gyvenimą. Pasak R. J. Klovaitės, daugelį metų taip gyvenę artimieji neatlaiko nuolatinio streso, perdega: „Ilgą laiką išgyvenantiems neigiamas emocijas, nepatenkinantiems savo natūralių poreikių, kuriuos turi kiekvienas žmogus, gali prasiveržti ilgą laiką slopintas pyktis ar net agresija. Nepakėlę sunkumų, žmonės atsisako sergančio artimojo, palieka jį vieną, pabėga nuo pernelyg sudėtinga tapusios situacijos.“
Specialistės teigimu, psichikos sveikatos problemos dar labiau išryškėjo per karantiną, kai žmonės buvo priversti ilgą laiką būti saviizoliacijoje. „Pandemija – didelė stichinė nelaimė, kuri gimdo nerimą, baimę susirgti, numirti. Tai egzistenciniai dalykai, kurie smarkiai paveikia kiekvieną iš mūsų. Psichikos negalią turintys žmonės yra mažiau atsparūs aplinkos dirgikliams, jiems karantinas, saviizoliacija sukėlė itin stiprias emocijas ir jausmus. Konfliktai pasidarė aštresni, nesutarimai su artimaisiais – sunkiau išsprendžiami“, – tvirtina R. J. Klovaitė.
Psichologės teigimu, esant ekstremalioms situacijoms, itin svarbu nepalikti sergančių žmonių ir jų artimųjų be pagalbos: „Svarbu, kad šie žmonės nesijaustų vieniši, žinotų, kad turi į ką kreiptis, su kuo pasikalbėti, pasitarti. Labai praverstų virtualios savipagalbos grupės artimiesiems. Jei trūksta profesionalios pagalbos, burtis draugėn gali patys artimieji. Žinoma, virtualus bendravimas neatstoja gyvo kontakto su kitais žmonėmis, bet gali padėti gauti vertingų patarimų, psichologinės paramos ir tarpusavio supratimo.“
Psichikos negalią turinčių žmonių artimiesiems būtina rasti balansą tarp tinkamo rūpinimosi sergančiu šeimos nariu ir savo poreikių. „Artimieji turi nepamiršti, kad reikia gyventi savo gyvenimą, neatsisakyti svajonių, pasirūpinti ir savo kūnu, ir siela. Sustiprinti psichikos sveikatą padeda meditacija, skaitymas, dainavimas, muzikos klausymasis, kita širdžiai miela veikla. Net ir esant sudėtingiausiai situacijai, juodžiausiai tamsai, reikia prisiminti: sunkūs laikai nesitęs amžinai, anksčiau ar vėliau jie pasibaigs, po nakties vėl nušvis saulė“, – pabrėžia R. J. Klovaitė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
