Pro lėktuvo langą aš ir 8 kompanionai pamatėme Monastyro nusileidimo taką. Pagaliau užlipsime ant rupaus Afrikos dykumos smėlio, ir galėsime mėgautis švelniu, pavasariniu Afrikos klimato vėjeliu, akį ramins bekraštė jūra, o siela ir protas atsiribos nuo kasdienių rūpesčių. Nuvinguriavom į autobusą, paskui turistų virtinę, kuri atskrido kartu su mumis. Keliautojų tarp jų nebuvo, vien poilsiautojai, kurie niurzga, nes mat saulė per ryški ,vėjas per šiltas, o dar iki autobuso reikia gal 3 minutes eiti pėsčiomis! Dieve, kodėl žmogystos tokie priekabūs, juk atskrido į nepažintą kraštą, ir tuo reikia džiaugtis! Išlaisvinti mintis, norus ir įsileisti gerą nuotaiką, kuri privalo lydėti visą kelionę!
Atsisukau į kolektyvą su kuriuo keliavome. Šypsenos! Akys tiesiog rėkte rėkia iš laimės, nesimatė nei vienos neigiamos emocijos, jokio nusivylimo, nei vieno priekaišto nei saulei, nei vėjui, nei autobusui, kuris stovėjo per “toli“ oro uosto išėjimo! Pagalvojau-“Pasisekė“! Juk nei vieno, absoliučiai nei vieno nepažinojau, bet jau nutuokiau, kad tai būtent tie žmonės, kurių gyvybę palaiko kelionių magija.
…Tuniso - sostinė, iš tolo neprilygstanti Afrikai būdingiems miestams. Aukšti stikliniai dangoraižiai, nerealūs prekybos ir pramogų centrai, begalės kavinių, didelis ir šurmulingas turgus... visa tai verta pamatyti ir įsitikinti, kad Afrikoje yra šiuolaikiškai gyvenančių žmonių ir tikrai neatsiliekančių nuo 21 amžiaus modernių technologijų.
Grįžome pavargę ir buvome apgyvendinti 3* Club El Bousten viešbutyje Hamamete. Kita diena - laisvadienis, o prie jūros dar nesideginome, tad jau žinojome, ką veiksime. Bangos buvo fantastiškos, tik vanduo vasaros sezono pradžioje gan šaltokas, bet pažaidus paplūdimio futbolą ir tinklinį buvo labai puiki atgaiva. Užsinorėję pasilepint sugalvojome nueiti į Hamamą (Turkiška garinė pirtis), pamatėme kainyną –kaina 50 dinarų (~120 lt) su masažo procedūromis, o apsilankymas tik pirtyje nemokamas. Tad nusprendėm, kad užteks pirties.
Sėdėjome ir laukėme, kol įkais temperatūra, bet, tiesą pasakius, mes sušalom ir jau norėjom rengtis, bet į akį krito kibirėlis su tiršta, tamsiai pilka mase, šalia buvo dubenėlis su šiltu vandeniu ir putomis, o ant dubenėlio užmesta šiurkšti pirštinė.... Ir vėl prasidėjo išdaigos:
Savarankiškai šveitėme vieni kitiems nugaras, o po to tepėmės pilku moliu. Oro temperatūra kaip mat įšilo, pradėjo kauptis begalė garų, nuo lubų lijo gigantiškais lašais, Hamamo patalpa pradėjo skendėti vandenyje, mus išmušė raudonis, pradėjo trauktis oda, iš viso šito ėmė imti nežmoniškas juokas ir didelė baimė, kad būsime prigauti darbuotojų ir teks mokėti už visa malonumą, nes pasirodo visa tai ir buvo vadinama masažu, kurio kaina buvo ~ 120 lt asmeniui. Pabėgome praustis po dušu, sulindome visi draugiškai į kabiną, kuri buvo kiaura ir visas vanduo užliejo SPA centro koridorių, tada jau „tepėm slides“ kaip įmanydami. Šiaip ne taip pavyko išsisukti nuo atsakomybės, o jausmas po savadarbio masažo buvo nepakartojamas, kūnas atsigavo, raudonis nuslūgo ir apėmė visiška fizinė harmonija. Kadangi pirties paslaugomis lepinomės šešiese, tad sutaupėm ~ 720 lt!
Pasiruošę vakarienei nuėjome į kuklų viešbučio restoranėlį ir džiaugėmės, kad galėsime mėgautis “viskas įskaičiuota“ maitinimo sistema. Vidurnaktį užsidarė pagrindinis baras, tad nuėjome į viešbučio naktinį klubą, kuris pasirodė tikrai neblogas, visa salė priklausė tik mums, nes viešbutyje be mūsų gyveno tik viena pagyvenusi moterėlė. Naktį mėgavomės maudynėmis baseine, šokiais lauke ir priskintais apelsinais, kurie, pasirodo, yra dekoratyviniai ir jų valgyt negalima. Ačiū Dievui, niekas neapsinuodijo! Tuo mūsų nuotykiai nesibaigė...
Tam gali prilygti nebent pasivažinėjimas džipais dykumoje, kopose... ir kai džipo vairuotojas turi „baltą bilietą“, mes bent jau taip nusprendėm, nes sveiki žmonės tikrai taip nevairuoja. Nusidaužėm savo pakaušius į mašinos stogą, kai bandėm įvažiuoti maždaug į 75 laipsnių statumo kopą... Mano skrandis buvo kulnuose, inkstai plaučiuose, o po visą kūną užliejo tona adrenalino.
Šiek tiek nusiraminome, kai vaikštinėjome po oazes, ir juokas pilvo nebevargino iki to laiko, kai privažiavome vietą, kur buvo filmuojami „Star Wars‘ai“, užsilipom ant stogo, kuris nepasižymėjo tvirtumu, nes tik užlipę įlūžom vidun, ir ant galvos pasipylė gipso nuotrupos. Gavom labai daug velnių, bet ir nerealią juoko dozę... Inkstai vėl buvo plaučiuose... Bet ir tuo mes neapsiribojome...
Kitą vakarą nusprendėme išsimaudyti baseine, tik šįkart nakvojome viešbutyje vidury dykumos. Lauke buvo šilta, aplinkui tvyrojo šiek tiek drėgmės. Įšokę i gaivų vandenį murkdėmės tarp daugybės įvairių, nematytų vabaliukų, o išlipę buvome paskandinti uodų debesyje. Šitie šlykštynės segėsi, kur tik galėjo ir kaip tik galėjo, buvom sukandžioti nuo galvos iki kojų, visus išbėrė, o niežulys kamavo kiekvieną kūno lopinėlį. Buvo labai juokinga stebėti bendrakeleivius, kurie buvo
užtinę it nuo bičių. Vaizdelis nekoks, bet iš kojų verčiantis! Susitaikėm su likimu ir laukėm kitos dienos.
Švisti pradėjo dar visiems gurkšnojant vyną, ir dalinantis įspūdžiais, tad teko nusnaust bent kelias valandėles - greitai išvykstame namo...
Nuotykiai ėjo į pabaigą ir viso skrydžio metu kankino prisiminimai ir viena mintis nedavė ramybės - daugiau niekada tai nepasikartos, o juk laiką praleidome fantastiškai!
Džiaugiuosi, kad mūsų kompanija buvo ta, kuriai nerūpi, kur važiuoji ir kuriam laikui, svarbiausia, kad kiekvienas mokėjo džiaugtis viskuo, ką matė, ką girdėjo ir ką pažino... Visiems buvo svarbiausia ne atostogauti, o keliauti ir daryti tai, ką ne kiekvienas išdrįstų. Manau, tai yra mokėjimas jausti kelionę, nejausti laiko ir duoti laisvę šypsenai.
Istoriją atsiuntė Ugnė Gudeliauskaitė
