Daugiau nei dešimtadaliui (11 proc.) lietuvių yra tekę patirti nemalonumų dėl jų augintinių padarytos žalos kitiems asmenims ar jų turtui. Statistika rodo, kad augintinių iškrėstos šunybės yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių gyventojams tenka atlyginti kitų asmenų patirtas žalas.
„Žmonės paprastai mano, kad labai gerai pažįsta savo augintinius, yra įsitikinę, jog jie tikrai negali nieko nuskriausti. Vis tik gyvūnai vadovaujasi instinktais – net ir šiaip jau neagresyvus, prie žmonių pripratęs keturkojis tam tikroje situacijoje gali išsigąsti ir pasielgti neprognozuojamai. Iš patirties matome, kad kartais augintiniai sužeisti kitą žmogų gali tiesiog norėdami pažaisti“, – sako Draudimo departamento direktorius Tomas Nenartavičius.
Anot draudimo eksperto, dažniausiai pavojų kitiems asmenims ar jų turtui sukelia šunys. Šiuos augintinius gyventojai vis dar dažnai vedžioja be antsnukio ar pavadėlio, leidžia jiems laisvai bėgioti viešose vietose, kur yra nemažai aplinkinių žmonių, mažų vaikų. Neretai problemų, T. Nenartavičiaus teigimu, pridaro ir nuosavuose namuose, ypatingai kaimo vietovėse, laikomi sarginiai šunys. Dažnai jie būna nepratę prie svetimų žmonių ir užpuola praeivius ištrūkę iš savo aptvaro ar sugebėję peršokti privačios valdos tvorą.
Tyrimo duomenimis, gerokai dažniau augintiniai nemalonumų pridaro mažesnių miestelių ir kaimo gyventojams. Tokiose gyvenvietėse atitinkamai po 16 proc. ir 14 proc. gyventojų prisipažino, kad jų augintiniai yra sukėlę incidentų, dėl kurių nukentėjo kiti žmonės ar jų turtas. Atsakomybę už savo augintinių veiksmus bent kartą yra tekę prisiimti ir 7 proc. didmiesčių gyventojų.
Be to, tyrimo duomenys rodo, kad dažniausiai neklusnūs augintiniai nemalonumų pridaro juos laikantiems ūkininkams (22 proc.) ir smulkiems verslininkams (19 proc.).
„Auginant keturkojus mieste reikėtų nuo mažens rūpintis jų socializacija, pratinti prie žmonių, auklėti ir ugdyti paklusnumą. Didesnius šunis viešose vietose reikėtų vedžioti už pavadėlio, uždėti jiems antsnukius. Bėgioti palaidiems tokiems augintiniams turėtų būti leidžiama tik šunų vedžiojimo aikštelėse, tačiau net ir tokiu atveju reikėtų neišleisti augintinio iš akių. Visuomet pravartu pasirūpinti ir asmens civilinės atsakomybės draudimu, kuris apimtų ir su augintiniu susijusias rizikas“, – sako draudimo ekspertas Tomas Nenartavičius.
Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos apraše numatoma, kad voljeras, narvas ar kita laikymo įranga, kuriuose laikomi šunys, turi būti įrengti taip, kad juose laikomi gyvūnai, priklausomai nuo dydžio, negalėtų iš jų iššokti ar kitu būdu pabėgti. Be to, uždaroje žemės valdoje šuo gali būti laikomas nepririštas tik tuo atveju, jei užtikrinama, kad augintinis iš jos neišbėgs. Tokiu atveju matomoje vietoje turi būti pakabintas apie teritorijoje esantį šunį įspėjantis ženklas.
Nesilaikant šių taisyklių, kaip ir vedžiojant šunį be pavadėlio ar kitaip neužtikrinant, kad augintinis nekeltų grėsmės aplinkiniams, šeimininkams yra numatytos piniginės baudos.
Reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas atliktas šių metų kovą. Jo metu apklausti 1005 šalies gyventojai, kurių amžius nuo 18 iki 75 metų.
