• Pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis gimė prieš 40 metų.
• Dabar vis labiau, ypač vienišų moterų tarpe, populiarėja kiaušialąsčių šaldymas – tai naujausia reprodukcinės sveikatos paslauga.
• Šiuo metu gyvena 5 000 kūdikių, gimusių iš užšaldytų kiaušialąsčių.
• Vis daugiau moterų nusprendžia kriogeniniu būdu užsišaldyti savo kiaušialąsčių, norėdamos atidėti nėštumą.
• Tačiau ši procedūra nėra pigi – kiekviena paimtų ir užšaldytų kiaušialąsčių grupė kainuoja tūkstančius dolerių.
• Užšaldymą išgyvena apie 90 procentų kiaušialąsčių.
• Tačiau gydytojai įspėja, kad negalime žinoti, ar procedūra padės pastoti, rašoma dailymail.co.uk.
Alicijai Trapini dabar – 30 metų, bet kaip ji pati sako „mano kiaušialąstėms visada bus 29“.
Praėjusiais metais Alicija nusprendė savo kiaušialąsčių užšaldymui skirti tūkstančius dolerių, norėdama apsaugoti savo šansus susilaukti vaikų, kai ji pati bus tam pasiruošusi.
Ji – viena iš 20 000 moterų JAV, kurios nusprendė užšaldyti savo kiaušialąstes ar embrionus, ir tokių moterų skaičius didėja kiekvieną dieną.
Pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis gimė jau prieš 40 metų. Naujausių medicinos technologijų dėka, ateities kartos savo eilės laukia nesuskaičiuojamoje gausybėje užšaldytų kiaušialąsčių ir embrionų.
Nuo tada, kai 2012 metais buvo atrastas ir paplito spartus, itin žemos temperatūros šaldymas, pats užšaldymo procesas tapo dažnai standartine, pavojaus nekeliančia procedūra.
Tačiau net ir technologijoms stabilizuojantis ir vis daugiau moterų išleidžiant tūkstančius dolerių in vitro apvaisinimo procedūroms bei kiaušialąsčių išėmimui ir šaldymui, kriogeninės technologijos vis dar išlieka apsuptos klausimų ir klaidingų nuostatų.
Tiesa ta, kad net jei nepasireikštų jokių nenumatytų šaldymo kamerų gedimų, kiaušialąsčių šaldymas labiau prilygsta savo šansų apsaugojimui, o ne nesėkmėms atspariam draudimui.
Šešios Alicijos kiaušialąstės, saugomos Niujorke esančioje kriogeninėje kameroje, jos manymu nėra vienintelė jos viltis susilaukti vaikų. Tai labiau planas B.
Neseniai pasireiškę kriogeninių kamerų gedimai Klyvlende, Ohajuje ir San Franciske, Kalifornijoje, daugiau nei 1 000 šeimų kainavo jų didžiausią turtą – atitirpo ir žuvo jų užšaldytos kiaušialąstės ir embrionai.
Šioms šeimoms garantine priemone turėjusi būti technologija tapo gniuždančia nesėkme.
Kai kiaušialąsčių šaldymas pirmą kartą pasirodė rinkoje, jis daugiausiai buvo siūlomas sveikatos problemų turinčioms moterims, ypač toms, kurioms buvo diagnozuotas vėžys ir kurios turėjo gydytis chemoterapija, kuri būtų pažeidusi ir sunaikinusi jų kiaušialąstes bei padariusi jas nevaisingomis.
Tačiau Alicija yra viena iš naujosios bangos moterų, kurios tvirtai žino du dalykus: jos nori vieną dieną turėti galimybę susilaukti vaikų, tačiau šiuo metu vaikų turėti jos dar nenori.
Ankstesniais kriogeninio saugojimo metais embrionai atrodė daug atsparesni šaldymo ir atitirpinimo procesui.
Daugelis moterų buvo priverstos apvaisinti savo kiaušialąstes arba tuometinio partnerio sperma, arba donoro sperma, nežinodamos, kas jų laukia ateityje ir kaip jos gyvens tada, kai nuspręs atlikti embriono implantaciją.
„Esu vieniša ir vieną dieną tikiuosi susirasti vyrą, kuris apvaisins kiaušialąstes.“ – sako Alicija, tačiau ji nežino, kas bus tas žmogus. – „Kai nusprendžiau pasirinkti šią procedūrą, buvau jauna – nepažįstu daugiau nė vieno žmogaus, kuris kiaušialąstes užšaldyti būtų nusprendęs dar nesulaukęs trisdešimties, išskyrus sergančius žmones.“
Alicijos ir kitų vienišų moterų laimei, neapvaisintų kiaušialąsčių išgyvenimo rodikliai dabar yra beveik tokie pat geri, kaip ir apvaisintų embrionų – 90 procentų, lyginant su 95 procentais.
Geresnį kiaušialąsčių atsparumą suteikė atrastas vitrifikacijos procesas – spartusis šaldymo procesas, kurio metu kiaušialąstės ar embriono temperatūra nukrenta tūkstančiais laipsnių per minutę.
Tokiu būdu užšaldytos ląstelės įgauna glotnų, stiklą primenantį pavidalą, o ne kristališką ledo struktūrą – pastaroji yra mažiau stabili ir pažeidžiamesnė. 2012 metais vitrifikacija jau buvo pagrindinis kiaušialąsčių ir embrionų šaldymo metodas.
KO TIKĖTIS: IŠTISI MĖNESIAI VIZITŲ PAS GYDYTOJUS IR INJEKCIJŲ – NE SILPNAŠIRDŽIAMS
Alicijos kiaušialąstės buvo užšaldytos neįtikėtinai greitai, tačiau pasiruošimo tam procesas buvo ilgas ir varginantis.
Kai Alicija procedūrai buvo pasiruošusi, dr. Johnas Zhangas ir jo komanda iš „New Hope“ vaisingumo centro tuoj pat pradėjo stebėti jos hormonų kaitą ir sveikatą.
„Moteriai yra skiriami hormonai, siekiant stimuliuoti kūną gaminti daugiau kiaušialąsčių, kone kasdien imamas kraujo tyrimas ir gydytojai ją labai labai atidžiai stebi.“ - sako ji. – „Tai – tikrai varginantis procesas, trunkantis labai daug laiko ir labai svarbu visuomet laiku gerti vaistus.
Moteriai suteikiama išsami informacija apie tai, ką reikia daryti kasdien ir vaistinėje tenka lankytis kone nuolat.“
Visi reikalingi vaistai yra brangūs. Priklausomai nuo konkretaus gydymo ir stebėjimo pobūdžio, vaistų kaina gali būti maždaug nuo 800 iki 6 000 dolerių už vieną procedūros ciklą.
Bendra proceso kaina priklauso nuo in vitro apvaisinimo tipo, kurį moteris pasirenka ruošimosi kiaušialąsčių paėmimui metu, tačiau Alicija sako, kad reikia būti pasiruošusioms susimokėti keletą tūkstančių dolerių, neskaičiuojant 100 dolerių per metus už kiaušialąsčių saugojimą.
Alicija pasirinko mini in vitro procedūrą – tokį terapijos būdą, kuriame naudojamos mažesnės hormonų dozės, leidžiamos ilgesnį laikotarpį – 10 savaičių, vietoj tradicinės in vitro apvaisinimo procedūros šešių savaičių laikotarpio.
Visą šį laiką „kiekvieną dieną reikia leistis vaistus, arba, kaip buvo mano atveju, man juos leido sesuo.“ – sako Alicija. –
„Nesu iš tų, kurie visai nebijo adatų, tačiau iš tiesų tai mažesnė problema, nei būtų galima pagalvoti – perie to greitai priprantama.
Manau, kad būtent tai atgraso daugelį žmonių net nuo svarstymo, ar rinktis šią procedūrą, tačiau jei aš galėjau priprasti prie injekcijų, tikrai tai gali padaryti bet kas.“
Kai jos kūnas ir hormonai buvo pasirengę, Alicija gavo galutinę vaistų dozę, kad jos kiaušidės išleistų kruopščiai išpuoselėtą kiaušialąsčių grupę, kuri bus paimta.
Nepaisant visų medicininių procedūrų, kurios naudojamos šių kiaušialąsčių vystymosi skatinimui, gydytojai vis dar nelabai gali kontroliuoti kiaušialąsčių išleidimo laiko, todėl jų paėmimas dažnai nesutampa su įprastinės darbo dienos valandomis.
„Tai nutinka labai trumpo laiko intervalo metu. Tai gali atsitikti vidurnaktį. Man tai atsitiko sekmadienį.“ – sako Alicija.
Paėmimo procedūros ilgai netrunka – vos 20 - 30 minučių, o pacientės gali pasirinkti, ar procedūros metu nori būti sąmoningos, ar norėtų bendrosios anestezijos.
Alicija nusprendė bendrosios anestezijos atsisakyti, kad jai nereikėtų prašyti ko nors nuvežti ją namo – „nusprendžiau reikalą tvarkyti kaip nepriklausoma moteris.“ – sako ji. – „Nebuvo labai smagu. Labai skaudėjo ir buvo nemalonu, todėl beveik norėčiau, kad būčiau pasirinkusi bendrąją anesteziją.“
KAIP YRA UŽŠALDOMOS KIAUŠIALĄSTĖS?
Kiaušialąsčių šaldymo pradžia laikomi 1986 metai, kai „Lancet Journal“ buvo aprašytas pirmasis nėštumas iš užšaldytos kiaušialąstės.
Surinktos kiaušialąstės buvo „lėtai“ šaldomos daugelį metų ir saugomos kriogieninėse kamerose.
Pirmaisiais XXI amžiaus metais mokslininkai pradėjo eksperimentuoti su „itin spartaus“ šaldymo technologija, vadinama vitrifikacija.
Šio proceso metu kiaušialąstės temperatūra per minutę nusileidžia tūkstančiais laipsnių ir įgauna stiklą primenančią ląstelės struktūrą, kuri yra stipresnė už kitas kristališkas ledo formas.
Tuomet kiaušialąstės iki 25 metų laikomos kriogeninėse kamerose.
Ruošdamasi kiaušialąsčių paėmimui iš jos organizmo, moteris turi praeiti pirmąjį in vitro apvaisinimo etapą, kuriame kiaušialąsčių brandinimo stimuliavimui naudojami hormonai, o tuomet kita hormonų grupė naudojama kiaušialąsčių išleidimui.
Pacientės šiuos vaistus leidžiasi namuose ir paprastai yra atidžiai stebimos gydytojų.
Egzistuoja daugelis įvairių šios hormonų terapijos formų, o jų kaina svyruoja nuo 800 iki 6 000 dolerių už vieną ciklą, trunkantį nuo šešių iki dešimties savaičių.
Tuomet kiaušialąstės yra paimamos chirurginiu būdu, minimaliai invazinės procedūros metu.
Kadangi Alicija vietoj tradicinės in vitro apvaisinimo procedūros pasirinko mini in vitro, ji žinojo, kad turi tikėtis gan nedidelio kiaušialąsčių „derliaus“, tačiau jų kokybė turėtų būti geresnė.
Vis dėlto, „iš pradžių chirurgai išgavo keturias kiaušialąstes, kitų dviejų išimti nepavyko – aš buvau toje pačioje patalpoje, kai jie tai sakė. Tai sukelia labai daug emocijų.“ – prisimena Alicija.
Galiausiai medikams pavyko išimti visas šešias. Alicija net planuoja per maždaug ateinančius metus pasidaryti dar vieną ciklą, kol jos kiaušialąstės nepradėjo prastėti – tai paprastai atsitinka sulaukus maždaug 35-erių.
Alicija, dabar kalbanti klinikos dažnai organizuojamų informacinių seminarų metu, sako: „Viena iš priežasčių, dėl kurių pradėjau daugiau bendradarbiauti su „New Hope“ klinika yra tai, kad vien faktas, kad jūsų kiaušialąsčių prastėjimas dar neprasidėjo, nereiškia, kad neturėtumėte jų šaldyti, jei šiuo metu žmogaus, su kuriuo norėsite turėti vaikų, paieškos nėra jūsų gyvenimo centre.“
Nors paprastai laikoma, kad 35 metai yra tas „baisusis amžius“, sako Alicija, kiaušialąsčių kiekis ir kokybė skiriasi kiekvienai moteriai.
Tikimybė, kad jos kiaušialąstės išgyvens atitirpinimą yra 90 procentų, ir jos gali būti saugomos maždaug 25-erius metus.
Tačiau nepaisant to, nėra garantijų, kad Alicijos kiaušialąstės virs vaikais ir nėra jokio patikimo būdo įvertinti šią galimybę.
Ko nežinome: Kaip tiksliai įvertinti kiaušialąstės vaisingumą jos neapvaisinant.
KO NEŽINOME: AR UŽŠALDYTA KIAUŠIALĄSTĖ VIRS SĖKMINGU NĖŠTUMU
Gydytojai vaisingumą tikrina matuodami dviejų hormonų kiekį: antimiulerinio hormono (AMH) ir folikulus stimuliuojančio hormono (FSH).
Jie padeda nustatyti kiaušialąsčių, kurias moteris turi savo kiaušidžių rezerve, kiekį, tačiau iš tiesų tai nieko mums nepasako apie šių kiaušialąsčių kokybę.
Mikroskopu gali būti tikrinamas spermos judrumas, kitaip tariant, kaip gerai spermatozoidai plaukioja, o tai – geras jų kokybės rodiklis.
vaisingumo centre, tačiau Alicijai terapijos netaikęs.
Tačiau tai reiškia, kad yra apvaisinamos neįkainojamos kiaušialąstės, ir kai kurios moterys nesijaučia pasiruošusios tokiam įsipareigojimui.
Geriausia, ką gydytojai gali padaryti – tai pasižiūrėti į išimtas kiaušialąstes pro mikroskopą ir patikrinti labai akivaizdžius ir bazinius jų netobulumus, pavyzdžiui „įskilusį kiautą“, sako gydytojas. Jei kiaušialąstės atrodo nekaip, jos šalinamos.
„Jei galėtume atrasti žymiklį, kuris mums parodytų, ar kiaušialąstė yra gera, skysčio tyrimo ar panašiu būdu, tai ženkliai pagerintų kiaušialąsčių šaldymą, lyginant su apvaisinimu mėgintuvėlyje.“ – sako jis.
Daugelis moterų nežino, kad užšaldyta kiaušialąstė nėra šimtaprocentinė vėlesnio nėštumo garantija.
Anksčiau šį mėnesį „The Journal of Fertility and Sterility“ buvo publikuotas moterų supratimo apie kiaušialąsčių šaldymą tyrimas, kuris atskleidė, kad daugelis mano, jog yra 100 procentų garantija, kad užšaldyta kiaušialąstė virs vaiku.
Šiuo metu daugiau nei 5 000 kūdikių yra gimę iš užšaldytų kiaušialąsčių, tačiau nėra jokio valstybinio registro, kiek kiaušialąsčių yra buvę užšaldyta, todėl neįmanoma žinoti, koks jų procentas yra sėkmingai apvaisinamas.
Dr. Z. Merhi sako, kad ši nežinomybė neturėtų atgrasyti jaunų moterų nuo šios procedūros: „Jei būčiau jauna vieniša moteris ir turėčiau pinigų, rinkčiausi šią procedūrą – kuo jaunesniame amžiuje, tuo geriau. Jei pacientė pradėjo apie tai galvoti, tikrai verta tai padaryti, o sulaukus 35-erių ilgiau gaišti nereikėtų.“
Tačiau daugelis moterų net nežino, kad kiaušialąsčių šaldymas yra joms prieinama galimybė. Alicija apie kiaušialąsčių šaldymą sužinojo dirbdama medicinos pardavimų srityje, vaisingumo kompanijoje. Ji susipažino su
Dr. J. Zhang, kuris jai patarė, kad tikrai vertėtų užsišaldyti kiaušialąsčių, jei šiuo metu ji dar neturi konkrečių planų turėti vaikų per ateinančius penkerius metus ir prasmingų santykių su žmogumi, su kuriuo norėtų susilaukti vaikų.
Alicija sutiko ir pradėjo kiaušialąsčių šaldymo procedūrą, tačiau jos pačios ginekologė niekuomet nebuvo net užsiminusi apie tokią galimybę.
„Pas savo ginekologę lankiausi pora mėnesių po to, kai pradėjau šį procesą ir tuomet jai apie tai pranešiau. Ji pasakė: „O, puiku, labai geras sprendimas.““ – sako Alicija.
Dabar užšaldžiusi savo kiaušialąstes ji jaučiasi „daug ramesnė“.
„Gali būti, kad man neprireiks jų panaudoti. Atvirai šnekant, planuoju jas paaukoti moksliniams tyrimams, o vaikų susilaukti tradiciniu būdu.
Tačiau manau, kad daugelis moterų galiausiai galvoja: „Gaila, kad nežinojau apie šią galimybę“, kai sulaukia, pavyzdžiui, keturiasdešimtmečio. Alicija džiaugiasi, kad jai taip nebus.
