„Anksčiau apart slogos jokių ligų neturėjau ir visuomet spinduliavau energija, jaunatviškumu bei laime. Ypač didelis džiaugsmas mūsų šeimą aplankė susilaukus sūnaus, prieš kurį nublanko ir nėštumo metu priaugti kilogramai.
Vėliu, kada sūnui sukako trys metai, jis pradėjo lankyti darželį ir nejučia be jokių pastangų mano priaugti kilogramai ėmė tirpti akyse – per 4 mėnesius nukrito 25 kg. Dėl visko ėmiau kaltinti stresą, nes labai nerimavau, kaip sūnui seksis darželyje“, – prisimena Roberta.
Paslaptingi simptomai
Po kiek laiko moteris ėmė jausti kitus negalavimus, kaip, gerklės perštėjimas, tačiau ir į jį nekreipė dėmesio, o dar po poros savaičių kaklo srityje pastebėjo guzelį, kuris pagaliau privertė apsilankyti pas medikus.
„Pradžioje maniau, kad galbūt problema limfmazgiuose, tačiau gydytoja paneigė mano spėjimus. Po apžiūros nieko daugiau nepasakiusi nusiuntė pas kitus specialistus, kurių apžiūros teko laukti mėnesį. Per tą laiką guzelis paaugo taip, kad net nebesugebėjau pasukti kaklo“, – pasakoja Roberta.
Belaukiant tolimesnių tyrimų svoris ir toliau sparčiai mažėjo, ėmė kamuoti gausūs naktiniai prakaitavimai bei nuolatinis kūno niežulys, kuris, pasak Robertas, primindavo skruzdėlių bėgiojimą kūnu.
„Po mėnesio kančios pagaliau sulaukus vizito pas gydytojus ir atlikus visus įmanomus tyrimus, buvo nustatyta diagnozė – antros stadijos Hockino limfoma, tai limfinės sistemos vėžys. Šią naujieną teko išgirsti likus dienai iki Kūčių“, – sako pašnekovė.
Mintys sužinojus diagnozę
Išgirdus šią bauginančią diagnozę, Roberta prisimena, kad tuo metu jai atrodė, jog po kojomis prasivėrė žemė ir ji nieko negalėdama sustabdyti krenta į prarają.
„Tuo metu negalėjau savęs suvaldyti. Aš taip rėkiau ir verkiau pirmą kartą gyvenimą, negirdėjau nei gydytojos žodžių, nei seselės raminimų. Tas momentas tikriausiai buvo pats baisiausias mano gyvenime. Atrodė, kad viskas, nebėra gyvenimo ir jau tuoj teks numirti“, – išgyvenimais dalinasi moteris.
Prasidėjus gydymui Robertai buvo paskirti 6 chemoterapijos kursai ir vykstant į pirmąjį chemoterapijos lašinimą moterį kaustė didžiulė baimė bei sumišimas.
„Vienas lašinimas trukdavo visą dieną, o tu tiesiog sėdi ir lauki nuo ryto iki vakaro, kada vaistai po lašą sutekės. Bandai žiūrėti televizorių, bet nieko nematai, mintys išskriejusios. Aplink būdavo daugiau pacientų, tačiau bendrauti su niekuo nesinorėjo.
Bandydavau miegoti, bet galva atrodydavo, kad sprogs, nuo minčių kratinių ir emocijų. Taip pat vaikščiojimas su metaliniu lašelines stovus po ligoninę man atrodydavo tragiškai, tad visą laiką likdavau sėdėti ir laukti, nieko nenorėjau nei girdėti, nei matyti, o ligoninė bei kateteriai man buvo psichologinė trauma. Mane apie tai net kamuodavo košmarai, atrodydavo, kad visur jaučiu vaistų kvapą ir nuo to man kūnu bėgiodavo šiurpas“, – apie sunkumus kalba moteris.
Artimųjų skausmas
Nors Roberta su vyru ir sūnumi gyvena Londone, kiti artimieji likę Lietuvoje, tad moteris atskleidžia, kad būtent mamai, kuri yra ypač jautri, bijojo papasakoti apie savo ligą, nes manė, kad mama iš baimės galėsianti ir prarasti sveiką protą.
„Vis dėlto, po kiek laiko prisiruošus apie ligą pranešti artimiesiems teko vėl iškęsti daug emocijų, ašarų ir rėkimų nesavu balsu. Klausimai už ką ir kodėl, raminamieji ir didelis išgąstis – to daugiau niekada nenorėčiau išvysti iš savo artimųjų“, – atskleidžia moteris.
Galiausiai suvokusi, kad ašaros sveikti nepadės, o tik pakenks, Roberta nusprendė kaip niekada pradėti džiaugtis gyvenimu, saule, gėlėmis, paukščiais ir visur išmokti įžvelgti laimę.
„Būdavo, kad mama verkia, o aš laiminga rodau jai, kokiu gražiu megztiniu šiandien pasipuošiau. Taip ir gyvenom – jei kas nors pradėdavo dėl manęs verkti, greitai keisdavau temą ir stengdavausi užkrėsti gera nuotaika. Be to, didžiausias pozityvo įkvėpėjas buvo mano sūnus: jo juokas, blizgančios akys, šilti apkabinimai“, – atvirauja Roberta.
Dabartinė būklė
Šiandien po vėžio gydymo praėję metai, tačiau moterį medikai vis dar stebi, kadangi būtent šis diagnozuotas vėžys dažniausiai yra linkęs atsinaujinti.
„Ateinančio sausio pabaigoje bus paskutinis susitikimas su onkohematologais ir tikriausiai jau atsisveikinsime ir mane išbrauk ir ligonių sąrašo. Pagaliau grįšiu į normalų gyvenimą ir jau dabar planuoju ieškotis lengvesnio darbo.
Susirgus šia liga verkti ir depresuoti jokiu būdu negalima ir nors neturi plaukų, oda praradusi spalvą, figūra pasikeitusi neatpažįstamai, esi panašus į vaikščiojantį skeletą – privalai šypsotis, neprarasti pozityvumo ir juo užkrėsti kitus. Labai tikiuosi, kad mano patirtis gali padėti neįkristi į prarają kitiems susirgusiems, kaip pradžioje įkritau aš pati“, – tikina Roberta.
Moteris akcentuoja, kad kiekvienam reikėtų jau šiandien pastebėti ir įvertinti gyvenimo grožį, džiaugtis dalykais, kurie dažnai gali atrodyti nevertingi ir įprasti. Taip pat susirgusiems kamuoti save klausimais, už ką ir kodėl vėžys užklupo juos, neverta, reiškia, taip turėjo nutikti, todėl būtina pasitelkti visas vidines jėgas ir nugalėti ligą.
