Tačiau apie viską nuo pradžių. Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo R. Jančiauskas, „verslauti“ pradėjo dar jaunystėje, kai verslo universitetuose nemokė, žmonės kažką vis pirkdavo ir parduodavo atvežę iš Rusijos, o laikai, juokiasi vyras, tuomet buvo išties laukiniai.
Pirmasis – automobilių eksploatacinių priemonių verslas ėjosi puikiai, tuomet kilo mintis pardavinėti kompiuterių detales. Deja, čia teko susidurti su bankrotu, tačiau Renaldas šypsosi – tai buvo didelė patirtis, o blogi dalykai taip pat išeina į naudą.
„Įmonei einant link bankroto, vienas iš darbuotojų pasiūlė praplėsti verslą – į daugiaaukščius namus vesti internetą, o tuo metu buvo krizė, žmonės prastai atsiskaitinėjo. Paslaugos tiekėjai važiuodavo į namus atjungti kabelinę televiziją nemokiems klientams, nes kitokių būdų sustabdyti paslaugą nebuvo. Tame kontekste sakiau, kad neverta prasidėti, žmonės nemokūs, piktnaudžiauja, o paslaugos atjungimas reikalauja daug resursų. Nors buvo aišku, kad internetas kiekvieno namuose bus kaip televizija – buvo aiški perspektyva.
Kadangi buvau visiškai „žalias“, darbuotojas paaiškino, kad internetą galime atjungti sėdėdami prie kompiuterio, nereikia fiziškai nieko daryti. Tada išnyko abejonės ir pasakiau, skaičiuojame ir darome. Tai išsivystė į gana padorų verslą“, – pasakojo pašnekovas.
Sutrukdė sveikatos problemos
Tačiau, kad ir kaip puikiai sekėsi su verslu, prasidėjo sveikatos problemos – vyras taip įsitraukdavo į veiklas, jog pamiršdavo save, o tam, kad užmigtų, prireikdavo vaistų. Tada atėjo supratimas, jog posakis „visos ligos nuo nervų“ yra labai taiklus ir metas kažką keisti.
„Bedarydamas tuos verslus tiek įnikdavau, įtraukdavo mane, pats sau susikeldavau įtampą, nes daug ką apžioti nori, sužiūrėti, sukontroliuoti ir kažką naujo padaryti. Praradau vidinę ramybę, užmigti galėjau tik su migdomaisiais. Gerai, kad gana greit supratau, kad pasidarysiu priklausomas ir tai geruoju nesibaigs.“
Teko kreiptis ir į psichologus, tačiau jų pagalbos neužteko – vyras suprato, kad problemos slypi daug giliau. Tuomet į rankas pateko knyga apie panašaus likimo vyrą, kuris suprato, jog žmoguje slypi du pradai – žemiškasis ir dvasinis, o tarp jų svarbus balansas.
„Man knyga labai stipriai surezonavo, visą naktį skaičiau, ryte neišėjau į darbą, pramiegojau. Kitą dieną vėl skaičiau (juokiasi). Po truputį pradėjo dėlionė dėliotis, kaip veikia protas. Aišku, ne iki galo, bet daugmaž principai ėmė aiškėti, kaip būti aktyviam ir tuo pačiu neprarasti vidinės pusiausvyros, ramybės.“
Padėjęs tyrinėti save, vyras susidarė sąrašą, kuriame nugulė dvylika silpnybių, kurios trukdė asmeniniam augimui.
„Pagrindinės – pyktis ir savanaudiškumas. Suprasti neužtenka, reikia suvokti ir savo elgesiu tai patvirtinti. Pirmas žingsnis, kurį padariau, visiems darbuotojams, nepriklausomai nuo pareigų, 100 litų pakėliau atlyginimus. Neįtikėtina, bet verslas nuo tos akimirkos pradėjo augti“, – šypsosi Renaldas.
Atsiradus poreikiui prasmingesnei veiklai, Renaldas pasinėrė į visuomeninę veiklą – rėmė vaikų namus, lankydavosi vaikų dienos centruose, padėjo jaunimo organizacijoms, inicijavo mokyklų bendruomenių stiprinimo, neįgaliųjų integravimo projektus, dalyvaudavo kelių ministerijų darbo grupėse, taip pat su kolege įkūrė knygų leidyklą.
„Įsiliejau į socialinę veiklą, rėmiau dvejus vaikų namus ir kelerius vaikų dienų centrus Kaune. Su vaikais kalbėdavome, žaisdavome, į keliones važiuodavome, dalindavausi savo patirtimi. Ilgainiui atėjo supratimas, kad, mano atveju, piniginė parama – lengviausias būdas. Skirti savo laiko buvo gerokai didesnis iššūkis. Pastebėjau, kad, teikiant labdarą, vieniems negaila savo laiko, kitiems pinigų, bet dalintis abejais – nėra paprasta.“
Supratęs, kad verslai nebeteikia džiaugsmo, vyras nusprendė juos parduoti, nors priimti šį sprendimą užtruko.
„Tai nebuvo žaibiškas sprendimas. Gal 3-4 metus nesusidėliodavo aplinkybės, o paskui, per vienerius metus, abu verslus pavyko parduoti“, – prisimena R. Jančiauskas.
Viskas prasidėjo nuo vienos šventės
Žinoma, kaip ir daugelis kitų, taip ir R. Jančiauskas dvasinės ramybės paieškose neapsiėjo be Indijos, kurioje buvo dažnas svečias. Tačiau kuo daugiau keliavo, lankėsi ašramuose, tuo labiau išsigrynino idėja, kad stiprybė glūdi savoje žemėje.
„Viskas susidėjo palaipsniui. Norėjome turėti kažką užmiestyje, būti gamtoje, neskubėdami ieškojome ir radome labai gražią vietą – su gražiais vaizdais, didele erdve. Pirmą kartą taip buvo, kad išlipęs iš automobilio pasakiau, jog čia – mano žemė (juokiasi). Ir pats nustebau. Teko kelerius palaukti, kol tą sklypą pardavė už priimtiną kainą. Bet jį įsigijau šeimai, gyvenimui ir kai pradėjau ten lankytis, būti, prasidėjo keistos savijautos, būsenos, keistos mintys ateidavo“, – prisimena pašnekovas.
„Dijūta kalnalio“ idėja gimė ne atsitiktinai, o, kaip sako pats Renaldas, buvo padiktuota laiko. Pirmą kartą surengęs Rasų šventę, kurioje apsilankė daug žmonių, vyras suprato, jog ši vieta skirta ieškantiems vidinės ramybės.
„Nors nebuvau susijęs su etnokultūra, bet ėmiausi organizuoti šventę ir ji įvyko, buvo gana daug žmonių. Pagalvojau, kad per didelė prabanga laikyti tokį sklypą vienai šventei metuose. Daug metų nebuvo aišku, ką daryti. Aiškumas atėjo tą vasarą, kai pardaviau verslus, kad pradėk nuo jurtos – tai greičiau ir pigiau nei pastatas. Per tris mėnesius nuo idėjos jau stovėjo didelės sujungtos jurtos, atsirado žmogus, kuris norėjo vesti praktikas ir taip prasidėjo veikla“, – su šypsena veiklos pradžią prisimena R. Jančiauskas.
Dabar čia pastatyta šiuolaikiška Saulės salė, nameliai su visais patogumais. Čia lankosi pavieniai žmonės ar grupelės. Vieni čia atranda ramybę, kiti – atsakymus ir sprendimus, užsiima dvasinėmis praktikomis. Taip pat kiekvienais metais organizuojama Rasų šventė, švenčiami lygiadieniai, žiemos saulėgrįža.
„Dijūta Kalnalis“ – pusiausvyros, vienybės tarp Žemės ir Dangaus, simbolis. Dijūta simbolizuoja Dangišką būtį, o Kalnas – Žemišką būtį. Mes, žmonės esame šių dviejų pradų jungtis ir nukrypimas į vieną ar kitą pusę nėra gerai, turime išlaikyti pusiausvyrą. Tik atradę pusiausvyrą galime atrasti laimę, nes sulindę į kraštutinumus mes nieko nepasieksime“, – kalbėjo pašnekovas.
Vidinė ramybė – raktas į gerus santykius
R. Jančiauskas itin pabrėžia ryšio su savo šaknimis, prigimtine kultūra svarbą, nes tik įsižeminus gali stabiliai gyventi darnoje su pačiu savimi.
„Protėvių tūkstantmečiais puoselėta dora, stiprybė, išmintis ir didžiadvasiškumas niekur nedingęs, o yra įpintas į šokius, dainas, tautinius rūbus, juostas – tai barkodai, kurie siunčia žinutę į mūsų gelmes ir padeda prisiminti dvasinę prigimtį, didina sąmoningumą. Liesdamiesi prie prigimtinės kultūros, mes tiesiog įsileidžiame tai.
Kalba – mūsų gyvybės šaltinis, kuris leido mūsų tautai išlikti, būti nesutryptai sunkiais laikais. Mokslininkai tyrinėjo mūsų kalbą kaip nykstančią, atrodydavo, tuoj ji išnyks, bet tautoje vis atsirasdavo žmogus, kuris kaip Pilypas iš kanapių išlysdavo ir išgelbėdavo kalbą. Mūsų kalba yra labai gyva, mūsų žodžių skambesys mus palaiko, gaivina, neleidžia, kad civilizacija mus pernelyg įklampintų.“
Dabar R. Jančiauskas skatina ir kitus pažinti save, nepamiršti savo šaknų – jam pačiam dvasinio ir žemiškojo pradų balanso atradimas gyvenimą nušvietė kitomis spalvomis.
„Jeigu puoselėji nuoširdumą, dėkingumą, priėmimą, dorą ir kitas vertybes, po truputį tampi kitu žmogumi. Jeigu dominuoja pyktis, pavydas, puikybė, savanaudiškumas, įklimpsti gyvuliškume. Stiprėjant dorybėms tirpsta silpnybės. Tada rimsta protas, atsiveria širdis, atsiranda daugiau vidinės ramybės, džiaugsmo santykiuose, gyvenime. Tiesiog, esi laimingesnis žmogus, smulkmenos ir gyvenimas teikia daugiau pasitenkinimo, nereikia jokių dirbtinų skatinimo priemonių, kad būtum geresnėje būsenoje. Tai nereiškia, kad dvasinis kelias vien kvapniu medumi pateptas. Tikrai ne. Laukia daug iššūkių, nes egoizmas – aukščiausio lygio profesionalas“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras juokiasi, jog vyrauja stereotipas, kad žmogus, pradėjęs dvasinį kelią, „išplaukia“ ir gyvena lyg kitoje realybėje. Kaip pats sako, taip mąstyti yra pagrindo, nes ir pačiam teko sutikti ne vieną dvasinį ieškotoją, kuris plaukioja padebesiais, nes trūksta įsižeminimo.
Tačiau Renaldas patvirtina, kad tikrasis gyvenimas niekur nedingsta, veikiau keičiasi santykis su kylančiais iššūkiais ir supančia aplinka, o žmogus neturi bėgti nuo gyvenimo užsiimdamas dvasine praktika.
„Geriausia praktika – gyvenimas, bet, įdėdami papildomų pastangų, mes galime kokybiškiau gyventi, nes lengviau atskiriame tai, kas tikra, kas papildo, įkvepia, nuo pozų, kaukių, to, kas velia ir sekina. Atsiranda daugiau aiškumo, išminties ir ryžto sprendimuose, ramiai reaguojame į aštrias gyvenimiškas situacijas, priimame kitų trūkumus.
Vienas iš esminių dalykų – santykis su žmonėmis. Nuoširdus, paprastas, atviras bendravimas gimdo pasitikėjimą, veda link vienybės ir iš to kyla didelis džiaugsmas gyventi.“
