Šeimos stiprybė
„100 metrų“ – tai žmogaus, kuriam diagnozuota išsėtinė sklerozė, istorija, papasakota labai jautriai, su humoru, priverčianti žiūrovus tai juoktis, tai braukti ašarą. Vis dėlto filmas – ne tik apie „geležinį žmogų“, peržengusį savo galimybių ribas, bet ir apie tvirtus šeimos santykius, padėjusius jam nepalūžti, siekti užsibrėžto tikslo. „Ne tau diagnozuota liga, ji diagnozuota mums“, – filmo pradžioje ištaria pagrindinio herojaus Ramono žmona Inma.
Kaip ir daugelis žmonių, išgirdusių sunkios ligos diagnozę, R. Arroyo sako praėjęs ilgą ir sudėtingą kelią, tiek iš medikų, tiek iš likimo draugų išgirdęs daugybę neigiamų prognozių. Labiausiai sukrėtusi – kad jau netrukus jis pats negalės įveikti nė šimto metrų.
Prireikė nemažai laiko, kol Ramonas besipinančiomis kojomis nužingsniavo pirmuosius šimtą metrų. Vis dėlto tai buvo tik jo kovos su liga pradžia. Po kelerių metų vyras pradėjo atkakliai treniruotis, kad įveiktų vieną sudėtingiausių pasaulyje triatlono trasą, dalyvautų varžybose „Iron man“ („Geležinis žmogus“).
„Iron man“ – itin daug ištvermės reikalaujančios lenktynės, susidedančios iš trijų rungčių: plaukimo, važiavimo dviračiu ir bėgimo. Varžybų dalyviams tenka įveikti 42 km ilgio bėgimo trasą, nuplaukti 3,8 km ir 180 km nuvažiuoti dviračiu. Pertraukos tarp rungčių nėra, varžybas laimi dalyvis, trumpiausiai užtrukęs varžybų trasoje.
R. Arroyo pasakoja, jog išsėtinė sklerozė jam diagnozuota 2004-aisiais, o rengtis triatlono varžyboms jis pradėjo 2008 metais. Visos treniruotės vyko griežtai prižiūrint medikams. Prie triatlono trasos starto linijos Ramonas stojo 2013 metais ir po 12,5 val. pasiekė finišą.
Neuropsichiatrinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys mechaniniai ir balsiniai tikai (trūkčiojimai).
Asocialus vaiko ar paauglio elgesys, pasireiškiantis įniršio priepuoliais.
Sindromas, kuriam būdingas drebulys ir dusulys.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Filme – ne viskas tiesa
R. Arroyo pabrėžia, kad filmas yra meninis, tad ne viskas, kas jame rodoma, paimta iš gyvenimo. Realūs ir ne visi „100 metrų“ herojai – kai kurių charakteriai tarsi mozaika sudėlioti iš skirtingų žmonių būdo bruožų. Filme Ramoną treniruoja ir varžyboms rengia uošvis, žmonos Inmos tėvas Manolo. Tai – itin spalvinga ir prieštaringa asmenybė. R. Arroyo šypsosi, kad iš tiesų jį treniravo tėvas, o šis herojus – išgalvotas, nors jam kurti panaudoti realių žmonių charakteriai. Vienas iš jų – Ispanijos nacionalinės futbolo rinktinės treneris, garsėjantis netradiciniais treniruočių metodais.
R. Arroyo sako žiūrėdamas filmą kaskart iš naujo išgyvenantis savo istoriją – gerus ir blogus dalykus, nuolat atrandantis kažką naujo. Kiekviena peržiūra jam – proga dar kartą pergalvoti savo gyvenimą, kurį netikėtai pakeitė išsėtinė sklerozė.
„Kai išgirdau diagnozę, nieko nežinojau apie ligą. Pirmasis vaizdinys buvo neįgaliojo vežimėlis. Praėjo trejetas metų, kol sugebėjau priimti pasikeitusią situaciją. Buvo sunku ne tik fiziškai – sunkiausia buvo įveikti psichologines problemas“, – kalba filmo herojus.
Ramoną ypač gąsdino tai, kad jis negali kontroliuoti savo ligos, reikėjo su ja susigyventi. „Tai – tarsi Damoklo kardas, nuolat kybantis virš galvos. Išgirdus diagnozę baisiausia buvo galvoti apie tai, kas pasirūpins mano vaikais, iš kurių vienas buvo dar tik kūdikis. Man daug padėjo medikai, vis dėlto daugiausia pagalbos sulaukiau iš šeimos – žmonos, vaikų, tėvų, draugų“, – sako R. Arroyo.
Įveikė daug sunkumų
Filmo herojus pasakoja, kad pasirinkus triatloną sudėtingiausia buvo pasirengti varžyboms. Teko daug kartų įveikti save. „Sunkiausia buvo stoti prie triatlono varžybų starto linijos. Nebuvo taip svarbu, ar pasieksiu finišą, svarbiausias mano tikslas – išplėsti visuomenės supratimą apie išsėtinę sklerozę, pademonstruoti, ką gali šia liga sergantis žmogus. Likimo draugams norėjosi pasakyti – visi mes galime daugiau nei manome“, – teigia R. Arroyo.
Filme daug humoro, kuris, atrodytų, nedera su herojaus diagnozės rimtumu. Vis dėlto R. Arroyo mano, kad humoro jausmas gyvenime labai svarbus. „Humoru tarsi skydu galima pridengti savo baimes. Nebūtina rodyti gailestingumo rimtai, galima demonstruoti jį ir juokaujant. Humoras yra puikus gydymo būdas“, – šypsosi filmo herojus.
Jis pabrėžia neskatinantis visų sergančiųjų išsėtine skleroze imtis tokių iššūkių kaip „Iron man“. „Tai – beprotybė, nebūtinai visi turi išbandyti triatloną. Svarbu, kad kiekvienas žmogus susigalvotų tikslą. Sergant išsėtine skleroze kiekvienas įveiktas iššūkis yra puikus pasiekimas. Turime neklausyti blogų žinių, tikėti tuo, kas gera ir pozityvu.“
Be „Iron man“, R. Arroyo įveikė 4 maratonus, 8 olimpinius triatlonus, 5 po pusę „Iron man“ ir 16 pusmaratonių.
Kaskart pamato vis kitokių dalykų
„100 metrų“ palieka stiprų įspūdį kiekvienam žiūrovui. Išsėtine skleroze sergantis advokatas Žilvinas Mišeikis sako filmą žiūrėjęs jau vienuoliktą kartą, ir kaskart jame randantis kažką naujo, širdį paliečia vis kiti vaizdai. „Šįkart didžiausią įspūdį paliko paskutinė filmo scena, kai pagrindinis herojus finišo liniją pasiekia kartu su šeima. Norėčiau pabrėžti, kad šis filmas – ne apie išsėtinę sklerozę, jis – apie šeimą, žmonių tarpusavio santykius“, – sako Žilvinas.
Vyras į „100 metrų“ peržiūrą atėjo su didžiule palaikymo grupe – vaikais, mama, draugais: „Artimiesiems būna sunku suprasti, kodėl elgiuosi vienaip ar kitaip, kad kartais mano elgesį lemia liga. Žiūrėdamas filmą daugelyje scenų matau save. Pati skaudžiausia scena – kai herojus, sužinojęs diagnozę, guli lovoje užsidengęs akis. Pats dabar išgyvenu tokį laikotarpį, sunkią depresiją, kurios įveikti niekaip nepavyksta.“
Jis sako save įžvelgęs kiekviename personaže, net Manolo, kuris, žmonai mirus, bandė nutraukti savo gyvenimą, jautėsi tarsi duobėje. „Ir save dažnai pagaunu – esu visiškoje duobėje. Žiūrėdamas, kaip pamažu filmo veikėjas lipa iš tos duobės, suvokiau, kad ir man gali būti geriau. Tikiu, anksčiau ar vėliau bus“, – viliasi Žilvinas.
Žilvino teigimu, išsėtinė sklerozė turi tūkstančius veidų, kiekvienam ji pasireiškia skirtingai. „Daug apie išsėtinę sklerozę pasakanti filmo scena – kai sergantieji susirenka susilašinti vaistų. Pacientai atrodo visaip – vieni iš jų su pastebimais ligos požymiais, kiti iš pažiūros visai sveiki. Vis dėlto situacija gali pasikeisti drastiškai vos per vieną dieną. Baletą šokanti mergina atrodo sveika, o kitoje scenoje, po stiprios ligos atakos, ji jau visai nemato. Tokia klastinga ta išsėtinė sklerozė“, – sako vyras.
Pasak jo, sirgdamas šia liga niekada negali žinoti, kokia bus rytdiena, kiekviena diena – tarsi naujo gyvenimo pradžia. „Pabudęs pajudini rankas, kojas, jos veikia, vadinasi, viskas gerai. Vis dėlto keliesi jausdamas nerimą, ypač jei iš vakaro išgyvenai didelį stresą. Beje, nesvarbu, patirtos emocijos teigiamos ar neigiamos, visos jos gali paveikti organizmą. Žiūrėdamas filmą patyriau labai pozityvų stresą, o kitą dieną galėjau judėti tik neįgaliojo vežimėliu“, – pasakoja Žilvinas.
Anot jo, geriausiai sergančiojo išsėtine skleroze būseną apibūdina scena, kur Ramonas ant stataus skardžio krašto ima sukti Manolo. „Būtent taip daugelis mūsų ir mato pasaulį. Lyg eini tiesiai, o galvoje viskas linguoja. Nesupranti, kas darosi, jautiesi tarsi plūdė upėje ar šapelis jūroje. Aplinkiniai negirdi ir nesupranta, kaip jaučiamės, todėl ši filmo scena labai teisinga ir taikli“, – pastebi vyras.
Žilvino teigimu, labai svarbu, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių – sergančiųjų artimieji, draugai, darbdaviai: „Mes patys puikiai žinom, kaip su mumis būna, suprantame vienas kitą be žodžių. Svarbu, kad apie ligą, jos požymius, sergančiųjų savijautą sužinotų ir visuomenė.“
Džiaugėsi viešnage Lietuvoje
Paklaustas, kaip jaučiasi dabar, „100 metrų“ filmo herojaus prototipas R. Arroyo teigia šiuo metu išgyvenantis ne patį lengviausią gyvenimo etapą. „Išsėtinė sklerozė – tarsi sinusoidė, sudaryta iš pakilimų ir kryčių. Šiuo metu išgyvenu sunkų etapą, treji metai man nėra geri. Vis dėlto žinau, kad vėliau laukia treji geri, todėl stengiuosi palaikyti fizinę formą“, – sako ispanas.
Viešėdamas Lietuvoje Ramonas dalyvavo liepos 7-ąją Trakuose surengtose triatlono varžybose, kur įveikė sprinto distanciją. Paskutinius šimtą metrų simboliškai jam įveikti padėjo ir „Feniksų“ komandos nariai. „Triatlono organizatoriai pasistengė Ramoną gražiai pristatyti žiūrovams, pateikė informaciją apie svečią, apie mus. Buvo matyti, kaip jaudinasi Ramonas, kaip džiaugiasi gražiu priėmimu Lietuvoje, palaikymu, mūsų bėgimu kartu su juo“, – pasakoja Ž. Mišeikis.
Įkvėptas pagrindinio herojaus, Žilvinas sako pradėjęs rašyti knygą: „Deja, kol kas rašymą stabdo depresija. Vis dėlto tikiuosi, kad tas piktas žvėris nuo manęs atsitrauks ir iššūkį pavyks įveikti. Dar kartą pamatyta Ramono gyvenimo istorija įkvepia stiprybės, skatina siekti užsibrėžto tikslo.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
