Pastaruoju metu vis dažniau tenka girdėti, kad jaunavedžiai prašo svečių vietoje gėlių paaukoti pinigų ukrainiečiams, dar dažnai poros aukoja pinigus benamiams kačiukams, šunims arba sergantiems vaikams.
Toks sprendimas iš tikrųjų yra labai kilnus ir kai aš tuoksiuosi, neabejoju, tam tikrą pinigų sumą tikrai skirsiu sergantiems vaikams, nes į jų ligas ir bėdas aš reaguoju ypač jautriai.
Vis tik mano kolegės prašymas, kuris buvo skirtas svečiams, kaip reikiant mane nustebino. Prisipažinsiu, net slapta ėmiau jos nemėgti. Tikrai nemaniau, jog ji gali būti tokia egoistė širdyje.
Galėjo paaukoti Ukrainai
Vietoje to, kad karo akivaizdoje ji paprašytų vietoje gėlių žmones aukoti ukrainiečiams arba paremti kitą žmonių ar gyvūnų grupę, tai jiedu su vyru paprašė loterijos bilietų!
Aš protu nesuvokiu, kaip šitaip galima. Šimtai eurų į orą – juk nei jie laimėjo to milijono, nei praturtėjo.
Na ką, tebūnie laimėtų kelis eurus, bet ar tai yra gyvenime tikroji sėkmė? Jau įsivaizduoju, kaip anūkams pasakos: „paprašėme bilietukų, tai prinešė mums kalnus. Braukėm, trynėm, tikrinom ir nieko nelaimėjom.“ Tai jau tikrai, tai bent atsiminimas!
Tiesiog man už ją gėda – nemaniau, kad tokia šilta, brandi ir maloni asmenybė galėtų sugalvoti svečių paprašyti padovanoti loterijos bilietų. Čia gi tas pats, kas užsisakyti vizitą pas būrėją – į orą išmesti pinigai ir tiek!
Kažkaip rašau ir galvoju, kad gal kas nors pasimokys ir tokios klaidos, kurią vėliau tik ir apkalbės kiti, nieks nepakartos!
Autorius: skaitytoja Evelina
