Nors kasdien vis dar matome statistiką, kad sergančiųjų Covid-19 virusu yra tūkstančiai, mūsų šalies valdžia sparčiai atlaisvina ribojimus, leidžia mums, pavargusiems nuo karantino, mėgautis vakarėliais, apsipirkimais parduotuvėse bei renginiais.
Drąsiai galime eiti į koncertus arenose, į spektaklius visoje Lietuvoje. Mano širdis džiaugiasi, nes per kelerius metus iš tiesų psichologiškai pavargau nuo įtampos, kurią sukelia nuolatiniai gąsdinimai, įspėjimai ir pavojus apsikrėsti.
Pastaruoju metu, neleisite man meluoti, dauguma iš mūsų jaučiasi ramesni, nors virusas ir cirkuliuoja.
Deja, visiškai kitokias emocijas man sukėlė bandymas užeiti į vaistinę. Gal aš ir labai jautri, bet pamačiusi, kas dedasi, vos tramdžiau ašaras! Toks jausmas, kad sugrįžau į pirmąsias karantino dienas, kai vieni kitų bijojome ir vengėme bet kokio kontakto. Taigi, su sūnumi ėjome į nedidukę vaistinę įsigyti vaistų.
Turėjo laukti lauke
Atėję prie durų lauke, pamatėme, kad stovi keli žmonės eilėje. Kadangi nesu vietinė tame mikrorajone, paklausiau lūkuriuojančio vyro, ar reikia laukti lauke. Jis man paaiškino, kad vaistininkė priima tik po vieną žmogų į vaistinę, todėl visiems kitiems reikia laukti lauke, nors griežto reglamentavimo ir nėra.
Nesupratau, ką ta vaistininkė sau leidžia? Na ir įžūlumas – juk viduje galėtų žmonės laukti, o dabar, prašom, turi stovėti lauke.
Kadangi eilėje buvo dar keli žmonės, nutarėme nelaukti ir nuėjome. Vaikas zyzė, nenorėjo laukti eilėje, todėl turėjau išeiti.
Man nebuvo svarbu, kurioje vaistinėje aš nusipirksiu vaistus, ar kurioje eilėje stovėsiu, tačiau pyktį man sukėlė pats faktas, kad jokie ribojimai nėra taikomi nei maisto prekių parduotuvėse, nei renginiuose, nei kitose susibūrimo vietose, tačiau į vaistinę, pasirodo, reikia užeiti tik po vieną, o kitiems privaloma laukti eilėje lauke.
Autorius: skaitytoja Violeta
Vienu kitu turim saugoti , o ne galvoti tik apie patogumus
