Šiemetė netradicinė žiema suteikė progą neįprastai kelionei — Naujųjų metų išvakarėse nuplaukti kelioliką kilometrų Dabikinės upe, kuri anksčiau tokiu laiku dažnai būdavo užšalusi arba nevandeninga.
Kelionių entuziastas Vytautas Šiurkus ir „Šiaulių krašto“ žurnalistas dviviete gumine valtele startavome šalia tilto Alkiškiuose (Akmenės raj.) netoli geležinkelio.
Vos už keliasdešimties metrų skersai upės nuvirtęs juodalksnis užtvėrė kelią, todėl teko apeiti krantu. Greta esančios sodybos šeimininkė, pamačiusi neregėtus keliautojus, pranašavo, kad nelabai paplauksime ir toliau, nes vagoje — daugybė privirtusių medžių.
Kadangi Dabikinės vaga vos kelių metrų pločio, tad pačioje pakrantėje skersai atgulęs kamienas viršūne dažnai įkimba į kitame krante vešinčius krūmus. Todėl tokio medžio plikomis rankomis ir sėdint valtelėje suskersuoti ir paleisti pasroviui neįmanoma.
Vis dėlto pėdinti krantu daugiau nebeprireikė. Nes būtent galinėjimasis ir gudravimas kaip įveikti natūralias užtvaras vandenyje ir sukūrė kelionės malonumą.
Artėjant prie naujos kliūties turi numatyti, kuri medžio dalis paslankesnė, lankstesnė. Tam, kad ton pusėn pasuktume srovės nešamą valtelę, o patys sugultume bemaž jos dugne.
Palindus po kamienu tenka ir užstrigti. Tuomet jį kilsteli aukštyn, ir leidi srovei stumti valtelę pirmyn.
Kelionę baigėme ne sausi. Nuo kelionės pradžios merkęs lietutis nenurimo iki vakaro. Tačiau nuo drėgmės smelkiantį šaltį pajutome tik krante — kai nustojome judėti. Iki tol organizmą šildė darbas irklais.
Plaukimas pasroviui — vietomis prieš vėją. Ir jis buvo toks stiprus, jog pajėgė valtį stumti net prieš srovę, — jei būdavo nuleisti irklai. Tad jais teko ir stipriai pamojuoti. To ypač prireikė, įveikiant prieš kelis mėnesius išvalytą upės vagą ties Akmenės miestu ir šalia jo esančiu pušynu.
Kelionėje maždaug septynių kilometrų atkarpa buvo smagu pasigrožėti sukultūrinta aplinka. Anksčiau krantuose siūravusiais nendres pakeitė sudygusi pievų žolė. Upės vingiuose pakrantės padengtos skalda. Tačiau vietomis vanduo ją praretinęs, matyti dirvožemis. Prie tilto į pušyną srovė nuplovė akmenukus ir nuo drobės, kuri buvo paklota sustiprinti šlaitą, tad ir jį ėmusi graužti.
Per šešias valandas kelionės upe beveik nepasitaikė paukščių, tik vienintelį kartelį į paviršių iššoko ir pilvu sublizgo lydekaitė. Nepasirodė ir bebrai, nors būtent šių keturkojų kvėpavimą atrodė lyg jautėme nuolat. Jų nukramtytos šakos ištisai dengia Dabikinės krantus. Tad ne be šių gyvūnų pagalbos upėje ir tokia daugybė nuverstų medžių.
Vytautas Ruškys
