Jo darbas – tai jautri duoklė gyvenimui, kuriame maistas tampa paguodos, rūpesčio ir meilės simboliu. Spenceris tiki, kad virėjo privilegija – galėti pagaminti žmogui paskutinį valgį – yra pati didžiausia iš visų, rašoma mirror.co.uk.
Paskutinis patiekalas – daugiau nei maistas
Spenceris jau kurį laiką dirba „Sobell House Hospice“ ir yra atsakingas už tai, kad paskutiniai gyvenimo dienų valgiai būtų ne tik skanūs, bet ir atlieptų pacientų asmenines istorijas bei poreikius.
„Mano paties filosofija yra tokia, kad nėra didesnės privilegijos virėjui, kaip patiekti žmogui paskutinį valgį“, – sako jis.
Jis pasakoja apie įvairias situacijas, kurios paliečia iki širdies gelmių. Vienas iš nesenų atvejų – 21 metų pacientas, kuris nesutiko valgyti nieko iš standartinio meniu. Kadangi jis mėgo gatvės maistą, būtent toks ir buvo jam paruoštas.
Kita moteris, sulaukusi 93 metų, niekada gyvenime nebuvo valgiusi gimtadienio torto. Kai darbuotojai ją nustebino, ji apsipylė ašaromis.
„Ji buvo tiesiog pakerėta“, – prisimena Spenceris.
Gimtadienio tortai ir desertai – dažniausi prašymai
Pasak Spencerio, gimtadienio tortai yra vienas iš dažniausiai pasikartojančių pacientų prašymų. Ypač tai būdinga tiems, kuriems sukanka 80 ar 90 metų.
„Tai smulkmenos, bet ypač žmonėms, kurie buvo izoliuoti arba jaučiasi vieniši, jos daug ką reiškia“, – sako jis.
Tačiau ne viskas visada paprasta – daugelis pacientų dėl gydymo, ypač chemoterapijos, turi rijimo sunkumų arba pakitusį skonį. Spenceris ir jo komanda prisitaiko prie šių iššūkių: sumažina druskos kiekį, kai reikia, ir dažniau gamina saldžius patiekalus, kuriuos pacientai vis dar mėgsta.
Tarp populiariausių desertų – klasikiniai prancūziški saldumynai, tokie kaip panna cotta, crème brûlée ar crème caramel.
Net jei žmogus gali suvalgyti tik želė ar šiek tiek ledų, Spenceris stengiasi, kad tai būtų ne šiaip patiekalas, o apgalvotas ir pagarbiai pateiktas maistas.
Ilgalaikė padėka – per maistą
Kartais Spenceris ir komanda net nesupranta tuo momentu, kiek jų pastangos reiškia. Tačiau atsakas iš šeimų grįžta – dažnai labai šiltai ir netikėtai.
Viena šeima, kurios artimasis mirė metų pradžioje, grįžo į hospisą per Kalėdas su maistu darbuotojams – kaip padėka už rūpestį.
„Šiuo savo karjeros etapu noriu duoti bendruomenei. Maistas yra labai emocionali priemonė – jis gali priminti vaikystės prisiminimus ir sukurti naujų ilgalaikių prisiminimų. Būtent tai mes čia ir darome“, – sako Spenceris.
Hospis „Sobell House“ veikia dėka dviejų pagrindinių rėmėjų – tai Nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) ir „Sobell House“ hospiso labdaros organizacija.
Spencerio darbas – tai ne tik virtuvė. Tai paskutinės meilės formos kūrimas per skonį, rūpestį ir žmogišką šilumą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
