REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Be slaugytojų greitai sustotų bet kurios sveikatos priežiūros įstaigos darbas, tačiau šios profesijos atstovai vis dar jaučiasi ne iki galo vertinami. Apie tai byloja ne tik tuščios darbo vietos, kurių neskuba užimti į užsienį besidairantys paruošiami specialistai, tiek skundai apie nepakeliamus darbo krūvius ir apverktinas algas.

Be slaugytojų greitai sustotų bet kurios sveikatos priežiūros įstaigos darbas, tačiau šios profesijos atstovai vis dar jaučiasi ne iki galo vertinami. Apie tai byloja ne tik tuščios darbo vietos, kurių neskuba užimti į užsienį besidairantys paruošiami specialistai, tiek skundai apie nepakeliamus darbo krūvius ir apverktinas algas.

REKLAMA

Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Aušra Volodkaitė neslepia, kad ši profesija vis dar yra nuvertinta, pamirštama, kad tai nebe Viduramžių vienuolynų lygio teikiama paslauga, o aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas.

„Nors šią specialybę mokytis įstoja nemažai jaunuolių, pabaigę studijas jie dairosi į užsienį ar kitas veiklos sritis, nes su slauga per praktiką pamato, koks tai nelengvas darbas. Ateina dirbti jauni žmonės į kai kurias įstaigas, bet to nepakanka“, – konstatuoja ji. 

Pašnekovė teigia, kad slaugytojų netenkina ne vien darbo užmokestis, milžiniškas darbo krūvis, bet liūdina ir darbo sąlygos, bendravimo atskirose įstaigose ypatumai. Negana to, karais būtent slaugytojas tampa tuo, kuriam pacientas gali adresuoti nepasitenkinimą suteikta paslauga ar medicina apskritai.

REKLAMA
REKLAMA

Apie visa tai plačiau – portalo tv3.lt pokalbis su slaugytojų profesinės sąjungos pirmininke A. Volodkaite.  

Atlikę naujausius tyrimus KTU mokslininkai pastebėjo, kad mūsų slaugytojai pradėjo mažiau šypsotis ir yra ne tokie empatiški. Ar išties šypsotis dirbant Lietuvoje per daug ir nėra ko? 

REKLAMA

Galėčiau pajuokauti, kad galbūt tos šypsenos yra, tik jos slepiasi po kauke, kadangi visi jas dabar privalome dėvėti. Bet išties tai slepia ir kitą medalio pusę, kad slaugytojos išties yra labai pavargusios. COVID-19 pandemija buvo nemenkas iššūkis visiems sveikatos priežiūros darbuotojams ir slaugytojai tą, matyt, pajuto ypač rimtai ir sunkiai.

Visa tai tiek daug streso, tiek nuovargio, išsekimo darbuotojams sukėlė, tiek augo darbo krūviai, nes dalis darbuotojų susirgdavo, o pacientais vis tiek reikėjo pasirūpinti. Pandemija tik apnuogino sveikatos priežiūros darbuotojų trūkumą, ypač slaugytojų trūkumą, kai nėra kur surasti ir įdarbinti daugiau slaugytojų, o likusieji dirba milžiniškais darbo krūviais. Tai tos šypsenos kartais ir nublanksta.

REKLAMA
REKLAMA

Kiek slaugytojų apsisprendė palikti darbus dėl pandemijos?

Dabar nepasakysiu tikslių skaičių, bet per pirmą pusmetį pasitraukė bent 600 slaugytojų. Bet tas skaičius tikrai didesnis, kai kuriuose šaltiniuose skaičiau, kad per visą Lietuvą įstaigose trūksta iki 2 tūkstančių slaugytojų, kurie galėtų užimti laisvas darbo vietas. 

Ypač dar dirbę pensinio amžiaus slaugytojai pasirinko pasitraukti iš darbo rinkos dėl pandemijos sukeltų iššūkių, baimės parnešti užkratą į namus savo artimiesiems. Jiems pasitraukus užtarnauto poilsio ne viena įstaiga skundėsi, kad darbuotojų skaičius sumažėjo, o nauji darbuotojai taip intensyviai nebeieško darbo sveikatos priežiūros įstaigose, nes ir atlyginimai yra nedideli. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Situacija ypač sunki slaugos ligoninėse, kur reikalingas  daug didesnis paslaugų skaičius ir nuolatinių slaugos paslaugų poreikis. Ir pacientai tai labai jaučia. Slauga juk tokia profesija, kad negali paprašyti paciento palaukti, kad prie jūsų prieis ne šiandien, o rytoj. Paslaugas reikia suteikti kiekvienam.

Reali situacija, kad kitą kartą vos ne vienam darbuotojui tenka prižiūrėti kelias dešimtis pacientų?

Taip, kartais sulaukdavome tokių skambučių, kai darbuotojai skundžiasi, kad lieka vienas slaugytojas su vienu padėjėju 30-čiai gulinčių pacientų, ir kad prie kiekvieno prieiti yra tam tikras iššūkis ir sveikatos priežiūros darbuotojui. O kai yra tokia situacija gydymo įstaigoje, trūksta rankų, labai sunku būna prisikviesti naujų darbuotojų.

REKLAMA

Žmonės žino, kad darbas bus  sunkus, o atlyginimas nebus daug žadantis. Ir čia vėl galima kabėti apie slaugytojų atsidavimą, norą padėti kitiems, bet jie ir patys turi savo šeimas, vaikus, kuriais turi pasirūpinti. Vien iš geranoriško noro padėti žmonėms sunku pragyventi, o profesija yra gerokai nuvertinta.  

Fizinis krūvis toks, kad jaunos specialistės neslepia ašarų dėl sugadintos sveikatos, turimų stuburo išvaržų... 

Nors yra darbo normatyvai, rankų trūksta ir tie pacientai išties kartais sunkiai būna pakeliami. Reikalingos technologijos, pagalbinės priemonės, kad jos būtų suteikiamos, kad slaugytojai galėtų jas naudoti, o ne jos būtų kur užrakintos administratoriaus kabinete ar sandėliuke, nes tai yra brangios priemonės ir netyčia jų nesulaužytų. Jos turi būti prieinamos kiekvienam darbuotojui, nes tai galų gale yra ir darbų sauga, kad darbuotojas nesusižalotų savo stuburo, skeleto-raumenų sistemos, neįgytų profesinių ligų, nes tai yra labai sunkiai atitaisoma.

REKLAMA

Jaunam žmogui tai itin pavojinga, nes problemos tuomet atsiranda visam gyvenimui. Taigi pasekmes gali jausti labai ilgai ir iš to noro padėti kitam, gal ir neįvertinus savo gebėjimų, kad jis nepajėgs pakelti, slaugytojai kartais traumuoja save. 

Kaip suprantu, didesnės algos – tik viena priežasčių, kodėl dalis Lietuvoje baigusiųjų studijas net nebando čia darbintis?

Mūsų problema yra ta, kad atlyginimai yra labai nevienodi ir netolygūs. Jei geresnė situacija yra didžiosiose universitetinėse įstaigose, tai regiono, rajono, slaugos ligoninėse situacija gali būti labai sudėtinga, kelianti nepasitenkinimą slaugytojams. Yra įstaigų, kur slaugytojai neuždirba net tūkstančio eurų neatskaičius mokesčių. Ir pragyventi yra sudėtinga, jei neturi kito pajamų šaltinio ar sutuoktinis neturi geresnio darbo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Užsienyje situacija priklauso nuo šalies, bet girdime tokių pavyzdžių, kai Jungtinėje Karalystėje slaugytojų darbo užmokestis siekia 4 tūkst. svarų per mėnesį. Ir kai tekdavo dalyvauti diskusijose su Europos asociacijų kolegomis, tai jei stebėdavosi, kai pasakydavai Lietuvos slaugytojų darbo užmokestį. Jie klausdavo, ar tai savaitinis atlyginimas, ar už trumpesnį laikotarpį, nes gauti 1 tūkst. eurų per mėnesį neatskaičius mokesčių, tai atrodo kažkas nerealaus.

Ir, taip, užsienyje slaugytojo profesija yra labai gerbiama, reikalinga ir tinkamai atlyginama. Pas mus dar iki to labai toli. Taip, nekalbu apie visas ligonines, universitetinėse ligoninėse slaugytojai, matyt, ir dirba sudėtingesnį darbą, su sudėtingomis technologijomis, pačiais sudėtingiausiais pacientais, tai jų uždarbis ir turėtų būti pakankamai nemenkas. Bet bendra situacija netenkina.

REKLAMA

Tai pas mus slaugytojai vis dar išlieka lyg nematoma grandis, iš kurios daug reikalaujama, bet padoriai neatlyginama?

Tai išties dažnai nepastebimas, nematomas ir iki galo neįvertinamas darbas. Aišku, pacientai jaučia, kad parvežus iš operacinės visa jo priežiūra tenka slaugytojo rankoms ir tada jie supranta, kaip svarbu laiku priėjusi slaugytoja, pasiteiravusi apie paciento būklę. Jokiu būdu nemenkinant chirurgų, kitų gydytojų darbo, visgi po jų konsultacijų visi patenka į nuolatinę slaugytojų globą.

Nors gydytojai ir slaugytojai turėtų būti traktuojami kaip kolegos, deja, dažniausiai galvojama, kad slaugytojas yra kažkokia žemesnė grandis. Iš tikrųjų ir pavargstame aiškinti, kad slaugytojas yra lygiavertis sveikatos priežiūros specialistas, pabaigęs studijas, turintis kompetenciją. Tai nėra paslauga, kuri būdavo Viduramžiais, vienuolynų lygyje, tai yra ir žinios, ir mokslas, ir akredituotos profesionalios studijos. Tiesiog galbūt pritrūksta praktikoje užtikrintumo, geresnių sąlygų, geresnio atlyginimo, geresnio įvertinimo.

REKLAMA

Viešumoje kartais išvystame ir konfliktinių situacijų, kai slaugytojas su pacientu bendrauja pakeltu tonu. Viskas – dėl perdegimo, ar ir patys pacientai ne „šventieji“?

Čia ir nuovargis, ir stresas atsiliepia, be abejo, kartais ir patys pacientai galvoja, kad gali išreikšti savo nepasitenkinimą grubesniu žodžiu, nemandagiu pasakymu. Slaugytojas kitą kartą net neturi galimybės pasiaiškinti, kodėl jis negalėjo skubiai tuo metu prieiti. Tai gal ir visuomenei reikėtų daugiau supratingumo. Taip, kai žmogui skauda, kai blogai, jis nori, kad prie jo prieitų kuo skubiau. Bet tada vėlgi reikia klausti pačios įstaigos, administracijos, vadovų, kas yra daroma, kad pacientui netektų laukti darbuotojo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Grįžkime prie darbo pandemijos sąlygomis. Kaip suprantu, krūvis kovidiniuose skyriuose buvo dar sunkiau pakeliamas?

Ypač pandemijos pradžioje buvo griežtai reikalaujama, kad slaugytojai eitų dirbti į kovido skyrius, nors tai turėtų būti labiau geranoriško susitarimo principu. Ir psichologinis spaudimas kartais būdavo labai stiprus, ypač kai pradėjo sirgti medikai ir trūko darbuotojų. Situaciją kiek pagerino, kai buvo pradėti mokėti priedai darbuotojams, kurie dirba su COVID-19 pacientais. Tada situacija pagerėjo, žinojo, kad bus atlygintą už sunkų darbą. 

Bet darbas su kaukėmis, visomis apsaugomis išties buvo sudėtingas, žmonės buvo įvilkti į skafandrus ir negalėdavo nei atsigerti, nei atsikvėpti ar patenki fiziologinius poreikius. Ir psichologinis klimatas įstaigose išties buvo įtemptas, nes žmonės ir dirbo sunkiomis sąlygomis, ir pats nežinojo, kuo pandemija gali pasibaigti, kokias grėsmes sveikatai sukelti. Ir dabar dar ne visai aišku, kokios būtų ilgalaikės pasekmės  persirgusiems žmonėms.

REKLAMA

Būta skundų, kad ir priedai pasiekė ne visus darbuotojus. Kaip buvo su slaugytojais?

Ne visi gavo laiku, būdavo užvilkinama, atidedama, nesumokama iš karto, po mėnesio, kelių. Taip pat būdavo labai skaičiuojama, kiek kuris darbuotojas pradirbo, jei skyriuje atsirado toks pacientas, skaičiuodavo valandomis, kiek slaugytojas su juo dirbo, o kiek – su kitais pacientais. Iš tiesų tokios trinties buvo nemažai.

Tie, kurie dirbo kovidiniuose skyriuose, priėmime, su jais bent buvo atsiskaitoma lengviau, nes buvo paprasčiau įrodyti, kad žmogus išties dirba tame skyriuje. Tikiu, kad buvo tokių, kurie gal ir visai negavo priedų, gal laiku ir nesikreipė, nežinojo, kur kreiptis. 

REKLAMA

Dar pernai itin aktualizuota problema – mobingas gydymo įstaigose. Ar stebite kokius pokyčius?

Mobingas yra itin opi problema ir slaugytojos tą itin jaučia. Kartais kiti darbuotojai, kurie taiko mobingo metodiką, jie nesuvokia, kad toks kalbėjimo būdas, kalbėjimas stengiantis pažeminti darbuotoją, kad tai yra mobingas. Galbūt jie kaip ir įpratę taip bendrauti gydytojas su slaugytoju ar administracijos atstovas. 

Girdime skundų ir tokių sudėtingų atvejų, kai nepatikusiam darbuotojui nustatomi jam nepalankūs darbo grafikai. Būna visokių tokių dalykų, negali pasakyti laisvai savo nuomonės, nes ji sumenkinama, sukritikuojama, negali pasisakyti kokioje diskusijoje. Tai yra ydingi darbo santykiai darbo vietose.

REKLAMA
REKLAMA

Nuo ko pirmiausia imtis spręsti slaugos sektoriaus problemas? Tikitės, kad tam pakaks politinės valios?

Pirmiausia norėtųsi pasakyti, kad reikia didinti darbo vietų patrauklumą, kad baigę specialistai norėtų ateiti į įstaigą – kalbama tiek apie gerą darbo užmokestį, tiek adekvatų darbo krūvį. Nes dabar yra nustatyti normatyvai, bet niekas jų griežtai nesilaiko. Tai reikėtų bent pirmiausia jų laikytis, tada ir mažinti darbo krūvį, nes žmonės labai greitai pervargsta ir netenka motyvacijos dirbti.

Taip pat labai reikėtų psichologinį klimatą, vertinti ir stengtis padėti žmonėms, nes jausdami spaudimą jie visada nesijaus geriau ir nenorės pasilikti. Ir apskritai stokojama pagarbos pačiai profesijai – iš kolegų, aplinkinių, pacientų, parodyti, kad profesija, kuri geriama ir reikalinga, o ne vien tas žmogus, kuris atlieka savo darbą ir kurį galima pamiršti. 

Dėkoju už pokalbį.

Dar ne vieną valdžia po nepriklausomybės nesuprato,kad medikus,mokytojus reik juos pritraukt.Kad būtu prestižinė profesija.Visi kad dirbtu Lietuvoje,o ne išvažiuotu baigę mokslus.Jau dabar tuose sektoriuose katastrofa,,nes nėra kam gyditi ir mokyti vaikų.Valdžia pamiršo,kad tie žmonės pasens.Alga turi būti padori,nes žmoės dirbti nebenori,maža alga.Kruviai dideli,jie visi pervargsta ir nėra motyvacijos dirbti.O kas toliau?
Aišku, mano užuojauta slaugytojoms-tikrai sunkus darbas, NEABEJOTINAI. Bet aš visada galvojau, kai eini mokintis medicina ir tampi slaugytoja, bet argi tu to pati nenorėjai? Bet daug yra tokių ateina pas ligonį visa pikta/susiraukusi ir piktai klausia kas tau yra? Ko nori? Ir ligonis turi dar kaltas pasijusti, kad susirgo ir privertė Ponia slaugytoja pajudėti dėl jo.
O alga manau skųstis visi gali, tokia mūsų "nuostabi" Lietuva. Bet pritariu slaugytojoms reikia mokėti gerai už jų darbą.
P Dulkys paskui SAM biurokratus neskuba įteisinti oficialaus atsidėkojimo medikui pinigais, nors jam pateikiau ir įstatymo pataisą, ir ministro įsakymo projektą
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų