Aš - didelė, man jau pusmetukas. Moku šypsotis, sėdėti, vartytis, nuolat bandau kalbėti, dainuoti, žaisti...
Šiandien vyksta kažkas neįprasto. Mamytė ir tėvelis viską krauna į didelę, didelę dėžę, kurioje aš galėčiau miegoti, žaisti. Tą dėžę jie vadina lagaminu.
Mane tai aprengia, tai nurengia...ir vis sako: “Angelėli, pasimatuokim“. „Angelėli“, kodėl? Juk ankščiau sakydavo, kad mano vardas Birutėlė! Aš kantriai matuojuosi, džiaugiuosi, nes aš mergina, aš mėgstu puoštis...
Atvažiuoja nepažįstamas dėdė ir aš sėdžiu ne savo kėdutėje, o pas tą dėdę mašinoje mamytei ant kelių. Valio! Aš jau didelė ir man nereikia atskiros kėdutės!
Nuvažiuojame į tokį didelį prekybos centrą, jį vadina oro uostu. Kodėl? Juk žmonių tiek pat, o ir vežimėliai panašūs kaip prekybos centruose?… Sėdim, aš netyčia užmiegu savo vežimėlyje, matyt, nuo įspūdžių pavargau, juk tiek daug šypsojausi dėdėms, tetoms, bendraamžiams.
Pabundu tokioje didelėje dėžėje. Ji su langiukais. Dėdės ir tetos sėdi labai arti vienas kito. Kai tik aš jiems nusišypsau, jie man sako: „Oi, kokia graži mergytė, kiek dantukų, kokie gražūs”. Pavalgau ir vėl užmiegu. Kai nubundu, sako, kad atvykom.
Išneša mane iš tos dėžės, kurią vadina lėktuvu, paguldo į vežimėlį ir veža. Nuveža prie kažkokios mašinos, pasodina į kėdutę ir sako, kad čia mūsų mašina…Nesuprantu... Jie galvoja, kad aš savo kėdutės, mašinos nepažįstu? Bet aš šypsausi, kam man prieštarauti, juk man įdomu… Ai, kad kur tą miegą!!! Užmigau...
Pabundu, o aplink didelė, didelė vonia. Kur pažiūriu, ten vanduo. Mama sako, kad tai -vandenynas.
Įsivaizduojate? Leido man šiek tiek pasitaškyti!!!! Oi, kaip buvo šaunu!!!!Kaip aš vėl noriu į tą dėžę, vadinamą lėktuvu, nes iš jos išlipus galima pamatyti didelę, didelę vonią.
O, kaip man patinka maudytis! Norite, išduosiu paslaptį.. Mama ir tėtis rudenį vėl žadėjo skristi... Kažin, ištesės pažadą?
Dukrytės mintis pateikė Gintarė Petraškaitė.
