Jos žaizdas apniko lervos, tačiau ji pati ryžosi jas šalinti, naudodama benziną. Ši patirtis ne tik pakeitė jos gyvenimą, bet ir amžiams liko įsirėžusi į jos atmintį. Dėl šios istorijos Juliane vėliau buvo praminta „mergina, nukritusia iš dangaus“, rašoma mirror.co.uk.
Lėktuvas nukrito iš 3 km aukščio
Kūčių vakarą, 1971 metais, Juliane kartu su mama iš Limos (Peru) skrido namo Kalėdoms. Lėktuvas buvo pilnas keleivių, nekantraujančių grįžti pas artimuosius. Skrydžio metu lėktuvas pateko į stiprią audrą ir įskrido į tamsų, pavojingą debesį. Staiga mergina pamatė ryškią baltą šviesą lėktuvo variklio pusėje, o jos mama, atsisukusi į ją, pasakė: „Tai pabaiga, viskas baigta.“
Po akimirkos lėktuvas ėmė staigiai kristi. Juliane girdėjo tik keleivių klyksmus ir galingą variklio riaumojimą, kol kartu su sėdynių eile buvo išmesta iš lėktuvo ir nukrito iš maždaug 3 kilometrų aukščio.
Laisvąjį kritimą ji prisimena tik fragmentiškai – sąmonę tai prarasdavo, tai vėl atgaudavo. Galutinai ji pabudo jau gulėdama ant Amazonės miško žemės, vis dar pririšta prie sėdynės. Šalia buvusi jos motinos sėdynė buvo tuščia.
Per kritimą Juliane lūžo raktikaulis, kojos buvo smarkiai sužeistos, vėliau paaiškėjo ir plyšęs kelio raištis. Nors ji dar galėjo vaikščioti, mergina buvo visiškai viena, apsupta džiunglių, vilkėdama tik mini suknelę. Ji dienų dienas klajojo be maisto, kentė šaltas naktis, lietų ir vis stiprėjantį išsekimą.
Po dešimties dienų išgyvenimo Juliane vos laikėsi ant kojų. Vėliau ji prisiminė: „Jaučiausi tokia vieniša, tarsi būčiau lygiagrečioje visatoje, toli nuo bet kokio žmogaus.“
Klajodama palei vandenį, ji pastebėjo valtį ir iš pradžių manė, kad tai haliucinacija. Tačiau prisilietusi suprato – tai tikra. Netoliese ji rado taką, vedantį į džiunglių trobelę, kurioje buvo pakabinamas variklis ir litras benzino.
Merginą rado tik po vienuolikos dienų
Būtent tada mergina pastebėjo, kad žaizda ant jos rankos buvo apnikta maždaug vieno centimetro ilgio lervų. Ji prisiminė, kaip vaikystėje tėvas panašiai gydė šuns žaizdą – užpylė ją žibalu.
Juliane ryžosi pakartoti šį būdą: užpylė benziną tiesiai ant žaizdos. Skausmas buvo nepakeliamas, tačiau ji ištraukė apie 30 lervų, kurios maitinosi jos kūnu. Vėliau ji sakė, kad labai didžiuojasi savimi, jog sugebėjo pasirūpinti savo žaizdomis.
Per tas dienas Juliane susidūrė ir su mirtimi. BBC ji pasakojo: „Prie upelio pamačiau sėdynes su trimis keleiviais. Mane apėmė panika – tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau negyvą žmogų.“
Vienuoliktąją dieną mergina pagaliau išgirdo žmonių balsus. Jie skambėjo tarsi „angelų balsai“. Vietiniai vyrai iš pradžių manė, kad ji gali būti mitinė vandens deivė, tačiau Juliane prabilo ispaniškai. Vyrai ja pasirūpino, sutvarkė žaizdas ir padėjo grįžti į civilizaciją.
Kitą dieną Juliane susitiko su savo tėvu. Jis buvo taip sukrėstas, kad vos galėjo kalbėti – jo dukra buvo gyva. Deja, netrukus buvo rastas ir jos motinos kūnas.
Paaiškėjo, kad motina taip pat išgyveno katastrofą, tačiau buvo sunkiai sužeista ir negalėjo judėti. Ji mirė po kelių dienų. Juliane vėliau sakė: „Baisu pagalvoti, kokios buvo jos paskutinės dienos.“
Po šios tragedijos Juliane grįžo į Vakarų Vokietiją, visiškai pasveiko ir, kaip ir jos tėvai, pasirinko biologijos studijas. Ji baigė Kylio universitetą, vėliau apsigynė daktaro laipsnį Miunchene. Juliane grįžo į Peru, kur specializavosi šikšnosparnių tyrimuose.
Šiandien Juliane Koepcke dirba Bavarijos valstybinėje zoologijos kolekcijoje Miunchene. Istorija apie merginą, nukritusią iš dangaus ir išgyvenusią Amazonėje, iki šiol šiurpina ir įkvepia visą pasaulį.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
