• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sportiniai bateliai, striukė, laikrodis, bėgimo kepurėlė... Tai dalis kasdienių Aušros Garunkšnytės palydovų. Beveik kiekvieną rytą ji susitinka su savo treneriu Linu Balsiu ir pradeda treniruotę. Bėgimas nėra vienintelė sąsaja tarp Aušros ir jos trenerio. Jų negalia beveik vienoda – abu mato tik mažą dalį juos supančio pasaulio.

12

Sportiniai bateliai, striukė, laikrodis, bėgimo kepurėlė... Tai dalis kasdienių Aušros Garunkšnytės palydovų. Beveik kiekvieną rytą ji susitinka su savo treneriu Linu Balsiu ir pradeda treniruotę. Bėgimas nėra vienintelė sąsaja tarp Aušros ir jos trenerio. Jų negalia beveik vienoda – abu mato tik mažą dalį juos supančio pasaulio.

REKLAMA

28-erių Aušros Garunkšnytės istorija yra išskirtinė tuo, kad ji nesižavėjo sportu nuo pat vaikystės, nesvajojo apie startus Paralimpiniame stadione ir jai tiesiai į akis buvo sakoma, kad niekada nieko nepasieks. Tačiau dabar ji yra pirmoji Lietuvos paralimpietė iškovojusi kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes.

Negalią išduoda telefonas

Aušra yra silpnaregė nuo pat vaikystės: ji gimė per anksti ir šis veiksnys lėmė jos regėjimo negalią. Dešine akimi ji gali matyti tik 6 proc. aplinkos, kas prilygsta vienai eilutei teksto, o kairioji akis nemato nieko. Kad būtų lengviau įsivaizduoti mergina pateikia pavyzdį, kad tikrindamasi akis pas medikus, akių tikrinimo lentelėje ji aiškiai nemato net ir pirmosios, pačiomis didžiausiomis raidėmis, užrašytos eilutės.

REKLAMA
REKLAMA

„Visada labai mėgstu, kai žmonės stojasi man iš dešinės, nes tik tada man yra patogu. Esu labai nelaiminga, kai kažkas atsistojo kairėje“, – pasakoja paralimpietė.

REKLAMA

Išskirtinių ženklų Aušros veide negalia nepaliko, tad ir pastebėti, kad kažkas yra ne taip galima ne iškart. Mergina pasakoja, kad jos negalią dažniausiai išduoda nebent tai, kaip ji žiūri į savo mobilųjį telefoną – ji jį prisitraukia labai arti veido.

Paralimpietė lankė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, tačiau darželį lankė su sveikaisiais, kaip sako ji pati. Mergina pasakoja, kad vaikystėje niekada neteko patirti atskirties ar užgauliojimų, kieme pavyko sutarti su visais vaikais, o jeigu ir iškildavo koks nors nesutarimas, jos užstoti skubėdavo metais vyresnis brolis.

REKLAMA
REKLAMA

„Visi ir išdykavom, ir kaip lygūs su lygiais. Ir darželyje viskas buvo gerai, man gal labai pasisekė, kad mes su broliu lankėme tą pačią grupę, tad jeigu ką, jis mane užstodavo“, – juokiasi Lietuvos paralimpinei rinktinei priklausanti maratonininkė.

Sportavo tik dėl draugų

Aušra sportu susidomėjo antroje klasėje. Čia ją į lengvosios atletikos būrelį kartu su kitais vaikais pasikvietė lengvosios atletikos treneris, maratonininkas Linas Balsys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Na, mergaitė buvo fiziškai silpna, žaisminga. Visko būdavo: ir rimtesnių treniruočių, ir žaidimų, bet tokia matėsi, kad nelabai norėtų ji, nes lengvoji atletika yra pakankamai sudėtingas sportas. Po truputį juokaudami su draugais ateidavo į treniruotes. Vis tiek žinojau, kad su laiku, jeigu vaikai ilgiau pasitreniruoja tai ir prikimba prie to sporto. Tai ją pavyko kažkaip taip išlaikyti“, – apie Aušros sportinę pradžią pasakoja treneris.

REKLAMA

Ir pati paralimpietė pasakoja, kad lengvosios atletikos būrelis iš pradžių jos nei kiek nežavėjo, o sportuoti eidavo tiesiog dėl draugų. Viskas pasikeitė paauglystėje. Tuomet ji užsikabino ir pradėjo lankyti treniruotes lengvosios atletikos manieže. „Paauglystėje užsikabinau, kai treneris pasiūlė ateiti pas jį į maniežą. Draugė paskatino, nors sakiau, kad nelabai noriu ir nelabai mylėjau to sporto. Sunku buvo, bet sakė, jeigu nepatiks, tai galėsi nebeiti. Užsikabinau, tai iki dabar“, – juokiasi stipriausia Lietuvos neįgaliųjų sporto bendruomenei priklausanti bėgikė.

REKLAMA

Didysis startas – nesėkmingas

Ir nors Aušra sportuoja apie dvidešimt metų, savo rungtį ji atrado tik ganėtinai neseniai. Prieš tai ji koncentravosi į vidutinių nuotolių bėgimą, o prieš du metus pasuko į maratono (42,195 km) distanciją.

„Kai draugai klausdavo, kodėl aš sportuoju, kai buvo 10 metų išsiskyrę mano ir trenerio keliai, bėgdavau vidutinius nuotolius ir žinodavau, kad mano rezultatai nėra tokie aukšti, kad galėčiau dalyvauti aukšto lygio varžybose. Kai sakydavo ar svajoji, atsakydavau, kad ne ir čia labiau dėl savęs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nebuvo tokios svajonės. Kai pradėjom galvoti apie maratoną, man sakė, kad yra galimybių pamėgink. Atsirado toks, kad reikia pabandyti maratoną ir gal pavyks iškeliauti į paralimpines, nes visi sportininkai nori į olimpines. Tad dabar jau ir aš galiu sakyti, kad labai noriu ir labai svajoju apie tai“, – su nekantrumu pasakojo Aušra.

Pirmasis merginos maratonas buvo su ašaromis. Pirmajame Londono maratone Aušra nebaigė savo distancijos. Ši nesėkmė tapo tikru išbandymu, dėl kurio Aušros karjera galėjo ir nutrūkti. Po jos mergina prarado norą sportuoti ir jai prireikė psichologo pagalbos, kad galėtų grįžti į takelį ir tęsti tai, ką pradėjo.

REKLAMA

„Pradingo noras bėgioti. Man labai nepasisekė, tad prireikė psichologo pagalbos, kad grįžčiau ir norėčiau tęsti viską. Norėjau mesti sportą, bet mano treneris nepasidavė, nenuleido rankų ir neleido man šitaip pasielgti. Labai sunku savimi pasitikėti, kai nepadarai to, kuo tiki kiti“, – apgailestauja sportininkė.

Tai nebuvo vienintelis nusivylimas Aušros karjeroje. Sportininkė pripažįsta, kad nors pati apie aukšto rango varžybas svajodavo labai atsargiai, tačiau ji visada stengdavosi pasiekti, kuo įmanoma geresnį rezultatą, bet ne visi tai įvertindavo.

REKLAMA

„Šiaip buvo momentas, kai girdi iš žmonių pažįstamų ir nepažįstamų, kai tau sako „Ko tu sportuoji? Juk tu niekada nevyksi į paralimpines. Tu neparodysi gero rezultato. Gaišti laiką.“ Tai buvo vienas skaudžiausių dalykų, nes tada dalyvavau sporto stovykloje Latvijoje su sportininkais iš Kauno ir kai tai girdi iš vieno iš atsakingų vadovų, hmm, skauda“, – pasakoja paralimpietė.

Nori įrodyti sau

Pasak trenerio Lino Balsio, užsispyrimas yra vienas iš stipriausių Aušros charakterio bruožų. Ji turi tikslą ir jo siekia, o visas užduotis atlieka sąžiningai. Jų bendro darbo istorija prasidėjo, kai Aušra buvo antroje klasėje ir tęsėsi iki pat mokyklos baigimo. Tuomet L. Balsys nutraukė savo sportinę karjerą ir pasuko į vadybinį darbą. Taip Aušra pradėjo treniruotis pas Juozapą Garalevičių. Su juo dirbo 9 metus, o vėliau grįžo pas pirmąjį trenerį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Iš tikrųjų, Garalevičius yra puikus treneris, bet jo nuolaidumo bruožas ir pasireiškia čia, kad sakykim, atėjo mergaitė, ji su negalia, jai bus per sunku, jai reikia mažiau padaryti ar lėčiau, jai dar kažkas. Tas nuolaidumas ar gailestis žmogui su negalia ir atsiliepė jos rezultato augimui“, – sako treneris Linas Balsys.

Galbūt todėl Aušra anksčiau stengėsi įrodyti kitiems, kad gali lygiai tiek pat, kiek ir sveikieji sportininkai. Tačiau pradėjus dirbti su sporto psichologu suprato, kad toks požiūris yra žalingas.

„Dabar, kai pradėjau dirbti su psichologu, aš suvokiau, kad man nereikia nieko kitiems įrodinėti, aš turiu pati sau įrodyti tai. Paskui jauti spaudimą, kad reikia kitiems įrodyti, persidirbi ir prisidarai sau bėdos. Geriau pačiai sau įrodyti“, – pasakoja mergina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
rekomenduojame
  • Šventiniai atradimai su VILVI

TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų