Asmeninė patirtis, susidūrimas su liga ir kasdieniai iššūkiai formuoja kitokį požiūrį į žmogų ir jo vertę. Apie tai, kaip gimsta ryšys, keičiantis gyvenimus, ir kokią prasmę suteikia net mažiausi pokyčiai, pasakoja socialinė darbuotoja Edita.
Editos gyvenimas uždarius darbo duris
Editai 50 – beveik pusę savo gyvenimo ji yra atidavusi socialiniam darbui ir savo gyvenimo neįsivaizduotų kitaip. Tačiau po darbo ji gyvena atskirą – aktyvų gyvenimą.
Laisvalaikį Edita skiria ilgiems pasivaikščiojimams, kelionėms ir savo vaikams. Ypatingą vietą jos gyvenime užima ir mažas šunelis Čipas.
„Labai mėgstu keliauti, ypatingai ten, kur dar nesu buvusi, atrasti kažką naujo, pažinti save. Taip pat labai mėgstu pasivaikščiojimus įvairiausiose Lietuvos vietose su savo vaikais. Nors sūnus jau suaugęs, o dukra žengia į suaugusiųjų pasaulį, vistiek randame laiko pabūti kartu.
Negaliu nepaminėti, kad labai myliu gyvūnus. Gaila, bet taip likimas susiklostė, kad esu alergiška daug kam, tai negaliu jų daug laikyti, bet turiu mažą Jorkšyro terjerą, tai labai džiaugiuosi, kad bent jį galiu laikyti ir jis yra mano draugas jau beveik 10 metų“, – pasakoja Edita.
Anot pašnekovės, profesinis kelias nebuvo tiesus. Nuo durpynų eksplotavimo technologės specialybės ji pasuko į savanorystę, kuri tapo lūžio tašku. Būtent padėdama vienišiems pagyvenusiems žmonėms ji pajuto, kad pagalba kitam suteikia prasmę, o vėliau tai tapo mylimu darbu.
„Tuo laikotarpiu, kai aš savanoriavau, kilo mintis, kad man didžiulį džiaugsmą gyvenime teikia, kad aš galiu kažkam padėti. Nuo tada ir užsimezgė ta idėja, kad noriu stoti vėl mokytis, ir dirbti socialinį darbą“, – sako pašnekovė.
Edita pasakoja, kad per gyvenimą sukaupė įvairiapusę patirtį dirbdama skirtingose organizacijose – „Actio Catholica Patria“, „Lietuvos Caritas“, Vilijampolės socialinės globos namuose ir negalią turinčių asmenų centre „Korys“. Ji džiaugiasi turėjusi galimybę padėti žmonėms – nuo iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų iki paauglių ir senjorų.
„Nebuvo lengva ir, turbūt, dauguma sakytų, kad tai yra iššūkių pilnas darbas, bet, na, man tiko. Neeilinės situacijos, kai tu sugebi jose susiorientuoti, moki spręsti problemas ir išlaikyti pusiausvyrą tarp lankytojų – būtent tai ir paskatino tęsti darbą“, – sako Edita.
Onkologinė liga paskatino norą grįžti į darbą
Dėl onkologinės ligos Edita negalėjo dirbti pusantrų metų, tačiau sugrįžimas į darbą jai buvo didžiausias džiaugsmas ir pagrindinė mintis sveikimo procese. Edita prisipažįsta, kad buvo labai išsiilgusi savo veiklos.
„Aš taip buvau išsiilgusi darbo, kad manęs visiškai, iš tikro, neatbaidė susidūrimas su liga, nors tai tikrai atėmė daug jėgų. Mano vienintelis džiaugsmas ir mintis buvo ta, kad aš turiu mylimą darbą ir į jį grįžau emociškai stipresnė”, – dalinasi pašnekovė.
Socialinio darbuotojo kasdienybė, pasak Editos, yra nenuspėjama ir reikalaujanti nuolatinio dėmesio, empatijos bei gebėjimo reaguoti čia ir dabar.
Tai darbas, kuriame svarbi ne tik fizinė pagalba, bet ir emocinis ryšys su žmogumi bei jo artimaisiais. Pasak pašnekovės, socialinis darbuotojas turi gebėti padėti įvairiausiose situacijose – nuo mokymo naudotis šakute iki pagalbos ištariant pirmą žodį, taip kuriant tikrus stebuklus.
„Šiaip tai yra amerikietiški kalneliai. Darbas yra labai įvairus ir dinamiškas. Iš tikro jis apima bendravimą su lankytojais, jų užimtumo organizavimą, individualių poreikių vertinimą ar net buvimo draugu vaidmenį.
Tu turi žinoti, kokiomis ligomis serga žmogus, kaip jam gali padėti. Vienas iš svarbiausių dalykų yra mokėti orientuotis situacijoje ir neatidėliotinai spręsti problemas čia ir dabar. Kitaip tariant, viskas nuo A iki Ž“, – pasakoja Edita.
Vienas iš pasitaikančių iššūkių, kuriuos išskyria pašnekovė yra susijęs su komunikacija ir emocijų valdymu.
Pasak Editos, kartais tampa sudėtinga bendrauti su neįgaliųjų artimaisiais, kurie linkę pernelyg globoti savo šeimos narius. Tokiose situacijose tenka kantriai aiškinti ir įrodyti, kad žmogus gali būti savarankiškesnis bei atlikti daugiau veiklų, pavyzdžiui, judėti su vaikštyne.
„Pasitaiko, kad neįgalieji būna nugalinti artimųjų ir tada reikia įrodyti, kad tikrai tas žmogus gali padaryti daug daugiau nei jie įsivaizduoja.
Jis drąsiai gali eiti su vaikštyne, nors iš artimų yra labai daug baimės, kad jis gali nukristi, todėl šioj vietoj visada raminu ir sakau, kad ir mažas vaikas nukrenta, tačiau su aplinkos pagalba jis atsistoja ir juda pirmyn. Reikia tik tikėti“, – dalijasi Edita.
Jautrumo riba socialiniame darbe
Nors empatija socialinio darbuotojo profesijoje yra viena svarbiausių savybių, per didelis jautrumas gali tapti ir iššūkiu. Kasdien susiduriant su kitų žmonių sunkumais, emociniais išgyvenimais ir sudėtingomis gyvenimo situacijomis, svarbu gebėti išlaikyti vidinę pusiausvyrą.
Edita pabrėžia, kad socialinis darbuotojas turi ne tik suprasti ir atjausti žmogų, bet ir mokėti apsaugoti save emociškai, kad galėtų kokybiškai padėti kitiems.
„Aš kažkada pati esu sau įsivardinusi, kad mano silpnybė buvo jautrumas, nes reikia pripažinti, kad didelis jautrumas šiame darbe yra silpnybė. Jautrumas pažeidžia tave, ir tu tiesiog tampi lengvai emociškai pažeidžiamas“, – sako Edita.
Pasak pašnekovės, pernelyg stiprus asmeninis išgyvenimas gali apsunkinti darbą, nes jautrus žmogus tampa labiau pažeidžiamas emocinei įtampai, nuovargiui ar perdegimui.
Todėl šiame darbe itin svarbu ugdyti emocinį atsparumą, mokėti atskirti profesinius ir asmeninius jausmus bei išlaikyti vidinį stabilumą sudėtingose situacijose.
Kelias į atviresnę visuomenę
Stereotipai apie negalią turinčius asmenis visuomenėje vis dar išlieka, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių. Turintys neįgalius artimuosius, žmonės dažnai vengia viešumos, nes bijo aplinkinių reakcijos ar neigiamo vertinimo. Vis dėlto socialiniai darbuotojai aktyviai stengiasi šiuos stereotipus mažinti – kartu su neįgaliaisiais lankosi kavinėse, kino teatruose, teatruose ir kitose viešose erdvėse.
Tokios veiklos padeda žmonėms drąsiau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, o visuomenei – geriau pažinti negalią turinčius asmenis. Editos teigimu, visuomenė po truputį tampa atviresnė, empatiškesnė ir labiau supratinga.
„Vengia vien dėl to, kad: „Ką žmonės pasakys? Kaip čia dabar į mus visi žiūrės?” Bet negalima taip galvoti, ir aš manau, kad mes labai sėkmingai kovojam su tais stereotipais.
Einame į viešumą drąsiai, visur rodomės, užsisakome kavą restorane ar net perkame bilietus į kiną. Manau, kad visuomenė tampa šviesesnė ir didėjanti empatiją stipriai mažina visus stereotipus“, – sako pašnekovė.
Maži pokyčiai, kuriantys didelę prasmę
Didžiausią motyvaciją Editai suteikia mažos, tačiau labai reikšmingos žmonių pažangos akimirkos. Kasdienėje veikloje ji mato, kaip, rodos, nedideli pasiekimai tampa dideliais žingsniais žmogaus savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi link.
Tai gali būti pirmą kartą savarankiškai atlikta užduotis, drąsesnis bendravimas su aplinkiniais ar tiesiog nuoširdi šypsena. Pasak Editos, tokios akimirkos socialinio darbuotojo darbui suteikia prasmę ir primena, kad net mažiausias pokytis gali turėti didelę reikšmę žmogaus gyvenime.
„Kad ir mažos, bet yra labai svarbios jų asmeninės pažangos. Kai žmogus išmoksta naują įgūdį, kai tampa drąsesnis ir labiau savimi pasitiki. Kai tai matai, kyla didžiulė motyvacija dirbti ir padėti toliau“, – dalijasi Edita.
Pašnekovė taip pat mini, kad ypač svarbus tampa dėkingumas – tiek pačių žmonių, tiek jų artimųjų. Pasak jos, didžiausias įvertinimas yra matyti, kad žmogus jaučiasi saugesnis, labiau pasitikintis savimi ir džiaugiasi turėdamas šalia jį palaikantį žmogų.
„Visada yra labai malonu, kai tau atsidėkoja už rūpestį ir džiaugiasi, kad esi su juo. Pamatyta to žmogaus ar jo artimojo šypsena yra pagrindinė motyvacija ir didžiausia darbo prasmė“, – sako pašnekovė.
Ryšys, keičiantis žmogaus gyvenimą
Edita prisimena vieną ypač įsimintiną sėkmės istoriją, kuri jai iki šiol primena, kokią didelę reikšmę gali turėti kantrybė, pasitikėjimas ir nuoseklus darbas su žmogumi.
Vienas iš centro lankytojų ilgą laiką jautė stiprią viešumos baimę – bijojo žmonių, vengė lipti laiptais, net atsisėsti. Dėl nuolatinės įtampos jis dažniausiai stovėdavo drebančiomis kojomis, o saugumo jausmą jam suteikdavo nuolat šalia nešiojamas meškiukas ir žurnalai.
Pasak Editos, pradžia buvo labai sudėtinga. Po daugybės pokalbių namuose jai pavyko vyrą pirmą kartą atsivežti į centrą, tačiau net ir ten jis jautėsi nesaugiai – valgydavo atsiklaupęs, nes bijojo atsisėsti prie stalo kartu su kitais.
Vis dėlto darbuotoja pastebėjo, kad lankytojas yra labai protingas: moka skaityti, rašyti, net kalba angliškai. Būtent pasitelkiant jo gebėjimus ir kuriant pasitikėjimu grįstą ryšį, pamažu pavyko skatinti pokyčius.
„Iš pradžių jis labai bijojo viešumos: negalėjo nei lipti laiptais, nei atsisėsti, todėl visą laiką stovėdavo, net drebėdamas. Kelis kartus nepavyko jo atvežti į centrą, bet vėliau nuvažiavau pas jį į namus, pavyko susitarti. Atvykęs jis net valgydavo atsiklaupęs, nes bijojo sėstis.
Tačiau pamažu, per užduotis ir palaikymą, jį pavyko įtikinti atsisėsti. Nuo to karto jis tapo drąsesnis – atsisakė savo baimių, pradėjo labiau pasitikėti savimi ir dabar gali drąsiai dalyvauti viešame gyvenime“, – sako Edita.
Pašnekovė pasakoja, kad santykis su lankytojais dažnai tampa itin artimas. Ji lankytojams yra ne tik socialinė darbuotoja, bet ir žmogus, kuriuo galima pasitikėti – draugė, patarėja, kartais net tarsi mama.
Editai svarbu išlaikyti autoritetą, tačiau kartu bendrauti šiltai ir lygiaverčiai. Lankytojai pasitiki Editos patarimais dėl aprangos, elgesio ar asmens higienos, ypač ruošiantis kartu vykti į kavinę, renginius ar stovyklas.
Pasak jos, būtent šis nuoširdus ryšys ir palaikymas dažnai tampa pagrindine motyvacija žmonėms keistis bei drąsiau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
Autorė: praktikantė Aurėja Staškutė
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
