K. Kesminienės istorija – ne apie stebuklingą dietą ar greitus rezultatus. Tai nuoširdus pasakojimas apie motinystę, savęs praradimą ir naują savęs atradimą.
Apie bandeles naktimis, troškintą vaikų maistą ir savęs išbandymus, kai reikia turėti valios, kad pasiryžtum tokiu būdu mesti svorį. Apie tai, kaip po dešimties metų sporto patirties ji vis tiek pateko į emocinio valgymo pinkles ir kaip iš jų išsikapstė, ji pasakoja naujienų portalo tv3.lt skaitytojams.
Svorio metimo motyvacija ir procesas
„Buvo momentas, kai einu gatve, sutinku savo klientes, o jos manęs nebeatpažįsta. Viena paklausė – bene trečią laukiesi? Tada supratau: gana. Reikia susiimti“, – sako K. Kesminienė.
Šis momentas tapo pirmu žingsniu ne tik atgal į fizinę formą, bet ir į tvaresnį, sveikesnį santykį su savo kūnu, maistu ir saviverte.
„Tai buvo gana intensyvus svorio metimas, nors ne ekstremaliausias, vidutiniškai po 3-4 kilogramus per mėnesį. Turiu pripažinti, kad šiandien tokio būdo nerekomenduočiau.
Dabar egzistuoja visai kitos strategijos, švelnesni protokolai, svorį galima mesti daug maloniau, be streso. Tačiau tuomet aš kitaip nemokėjau. Kaip sakoma, gyveni ir mokaisi“, – pradeda pasakoti moteris.
Pasak jos, tai buvo naudinga praktika – tokį metodą galima taikyti, tačiau dabar ji rinktųsi kitokį kelią. Mitybos konsultantė sako, kad svorio metimo būdų daugybė ir žmonės dažnai jos klausia: „Jei valgysiu 1400 kalorijų per dieną, ar svoris kris?“ Taip, kris. Nedidelė moteris, valgydama tiek kalorijų, tikrai liesės, tačiau svarbu ne tik kalorijų kiekis, o tai, ką valgome:
„Pavyzdžiui, 1400 kalorijų galima suvartoti suvalgant du mėsainius, bulvyčių fri ir išgeriant stiklinę kolos, štai, dienos norma. Bet tiek pat kalorijų gali sudaryti ir visavertis, subalansuotas maistas: grikių košė su dviem kiaušiniais ir avokadu pusryčiams, sočios pietų salotos, o vakarienei – žuvis su troškintomis daržovėmis. Ir vienu, ir kitu atveju svoris kris, bet išvaizda ir savijauta skirsis kardinaliai.“
Neįprastas svorio metimo būdas
Kai organizmas gauna visų reikalingų maistinių medžiagų, ypač svarbių makroelementų, baltymų, angliavandenių ir riebalų – tada svoris krenta „gražiai“. Kūnas tampa stangrus, turime energijos, oda spindi, formos tampa išraiškingos.
O jei valgome bet ką – kruasanus, picą, hotdogus, nors ir neviršijame kalorijų normos, K. Kesminienė tikina, jog svoris krenta, bet iš raumenų, ne iš riebalų. Tada atsiranda „kabanti“ oda, energijos trūkumas, net „smegenų rūkas“, sunku susikaupti, atmintis šlubuoja.
„Mano pačios istorija tuo metu buvo tokia: buvau ką tik pagimdžiusi antrą vaiką – sūnų. Nėštumo metu leidau sau valgyti bet ką ir bet kiek, „juk reikia vaikui“, taip save pateisinau. O iš tikrųjų tai buvo paprastas pasiteisinimas. Nors visada domėjausi sveika mityba, tuomet norėjosi pasileisti plaukus – kruasanai, pica vakarais – viskas „vaikui“. Žinoma, priaugau daug svorio.
Po gimdymo svoris nemažėjo, net atvirkščiai. Trūko pieno, kreipiausi į gydytojus, jie liepė valgyti daugiau, nebevaržyti savęs. „Valgykite, ką norite!“ – sakė. Ir tai man buvo dar viena „legali“ priežastis tęsti savo valgymo maratoną. Atsikeldavau naktį pamaitinti vaiko, o po to tiesiai į virtuvę: bandelė, pieno stiklinė, ir vėl miegoti. Taip visą dieną valgiau, kiek norėjau.
Kai sūnui buvo 8 ar 9 mėnesiai, jau buvau priaugusi papildomus 12 kilogramų. Nors buvau trenerė, žmonės manęs nebeatpažindavo gatvėje. Kai kurie paklausdavo, ar nesilaukiu trečio vaiko. Tada ir supratau, kad reikia susiimti.“
Ji pati sau pasakė, jog tai laikina. Suprato, kad turi tikslą: po keturių mėnesių buvo numatyta trenerių fotosesija sporto klube. Profesionalūs fotografai, makiažas, plakatai, moteris be galo norėjo dalyvauti, bet su tokia išvaizda negalėjo.
Tada K. Kesminienė pasirinko paprastą sprendimą, kadangi pradėjo vaikui gaminti košes, garuose virtus patiekalus, kalakutieną, triušieną, ekologišką maistą, ji pradėjo valgyti tą patį, ką ruošė vaikui. Ne dviguba gamyba, o vienas patiekalas abiem.
„Ši strategija suveikė puikiai. Vaikai juk nevalgo riebių blynų, saldumynų, dešrelių, jų maistas sveikas, natūralus. Tad 4 mėnesius valgiau reguliariai, kartu su vaiku, sveikai, ir numečiau svorio. Vidutiniškai po 3-4 kg per mėnesį, pakankamai greitas tempas.
Tačiau buvo ir minusų. Nors mityba buvo sveika, man trūko baltymų, nes tai nebuvo visavertė mityba suaugusiajam. Numesti kilogramai buvo ne tik iš riebalų, bet ir iš raumenų masės, o tai ne pats geriausias rezultatas.
Taip pat negalėčiau sakyti, kad valgiau skaniai. Virti, troškinti patiekalai be druskos ir prieskonių – ne pats maloniausias maistas. Be to, trūko vitaminų, mineralų, energijos.
Tai nebuvo svorio metimas, paremtas tinkamais principais, bet tai buvo mano kelias tuo metu. Jis man davė rezultatą, tačiau dabar tikrai pasirinkčiau kitokį, sveikesnį būdą.“
Kitokia mityba
Paklausta, ar vaiko mityboje buvo mėsos, žuvies, taip pat ir daugelio kitų produktų, kurie šiandien, galima sakyti, laikomi būtinais, mitybos konsultantė atsako, kad mėsą vaikai pradeda valgyti, bet dažniausiai tik kartą per dieną. Juk nereikia vaikui siūlyti mėsos du ar tris kartus per dieną, kaip suaugusiam žmogui, kurio racione, tarkime, baltymų turėtų būti kiekviename valgyme.
Anot jos, vaikui pakanka vieno mėsos patiekalo per dieną – tai gali būti triušiena, veršiena ar troškintas kotletukas. Kaip pasakoja K. Kesminienė, maistas dažniausiai buvo trintas, troškintas, kartu su daržovėmis. Akivaizdu, kad tokia mityba neatitiko nei proporcijų, nei vaiko amžiaus poreikių. Taip, maistas buvo kokybiškai paruoštas, bet vis tiek, vaiko ir suaugusiojo mityba labai skyrėsi.
„Aš tuo metu sąmoningai kūriau kalorijų deficitą, todėl svoris ir krito. Tačiau tai nebuvo lengvas procesas, reikėjo save perlipti, kai maistas nėra skanus, kai nuolat jauti alkį, kai trūksta energijos. Tai buvo sunkus svorio metimas, lydimas diskomforto. Tačiau rezultatas buvo, svoris nukrito.
Todėl visada sakau moterims – svorį numesti galima net valgant du hotdogus (liet. dešrainius) ar kartą per dieną apsilankius „McDonald's“, užsigeriant „CocaCola“, jei neviršiji kalorijų. Bet esmė, kaip tu jausiesi ir kaip atrodysi, palyginus su žmogumi, kuris meta svorį sąmoningai, susidėliojęs subalansuotą racioną.
Aš, tiesą sakant, vis tiek atrodžiau gerai, nes jau prieš tai buvau dešimt metų intensyviai sportavusi, turėjau raumenų po riebaliniu sluoksniu. Tai tas įdirbis ir padėjo, netekus riebalų ir dalies raumenų, kūnas vis tiek turėjo formą, nebuvo suglebęs.
Jeigu tai būtų buvusi paprasta mergina, kuri nesportuoja reguliariai, aišku, kad jos kūnas atrodytų kitaip. Ji ne tik blogiau jaustųsi, bet ir atrodytų prasčiau po tokio svorio netekimo“, – teigia moteris.
Motyvacija tokiu būdu metant svorį
Paklausta, ar neteko pratrūkti, pajusti stiprų alkio jausmą tarp valgymų ir kartais persivalgyti, K. Kesminienė tikina, kad taip būdavo. Tas metodas, jos teigimu, kurį ji taikė, reikalavo labai daug valios pastangų, todėl kartais ji tikrai pratrūkdavo.
„Bet buvau sugalvojusi sau įvairių triukų, kaip nepasiduočiau ir negrįžčiau prie seno įpročio persivalgyti. Juk nėštumo metu devynis mėnesius valgiau viską ir kiek norėjau, o po gimdymo dar devynis mėnesius – ta pati istorija.
Taip susiformavo įprotis valgyti be ribų. Aišku, kad vėl norėjosi bandelių, kruasanų ir visokių nesąmonių, buvau prie to pripratusi. Todėl sumažinti porcijas ir susiaurinti racioną organizmui buvo didžiulis stresas.
Pavyzdžiui, labai įstrigo vienas automatinis veiksmas, kai gamini vakarienę, įsidedi porciją, pavalgai, bet tada, tarsi robotas, vėl eini prie puodo. Nes juk dar yra maisto, tai kodėl nepasidėjus dar vienos porcijos? Ir tik tada pagauni save: „Palauk, juk jau suvalgei normalią porciją!“
Tai sugalvojau būdą: įsidedu vieną porciją, ne daugiau, ir einu valgyti į svetainę. Nes kai gyvenome bute, virtuvė buvo atskirai nuo svetainės – tai padėdavo. Įsijungiu kompiuterį, skaitau el. laiškus ar kažką lengvo, ir tuo metu valgau.
Aišku, tai nėra idealus įprotis, bet man padėjo. Kai baigiu valgyti, atsiranda noras vėl eiti į virtuvę pasidėti daugiau. Tada sau sakau: „Palauk, Kristina, perskaityk dar tuos penkis laiškus, o tada jau eik“.
Nes teoriškai žinau, jog mūsų smegenims reikia 10-15 minučių, kad pajustume sotumą. Per tą laiką organizmas spėja sureaguoti į gautą maistą, gliukozė patenka į kraują ir ateina sotumo jausmas. Jei šiek tiek ištempi tą laiką, nebenori tos antros lėkštės“, – atvirauja moteris.
Tai štai toks buvo jos būdas, sąmoningai apgaudinėti savo organizmą. K. Kesminienė įtraukdavo save į veiklą, kuri padėdavo išlaukti tas būtinas minutes, kad jaustųsi sotesnė ir nereikėtų papildomos porcijos. Ir jai tai tikrai padėjo, vietoj to, kad vėl grįžtų prie puodo, moteris keliaudavo plauti indų.
Kokį dabar siūlytų svorio metimo būdą?
Moters požiūris ir buvo jos motyvacija, svorį mesti ne per kraštutinumus, bet per struktūrą ir nuoseklumą. Žinoma, tai nebuvo pats tobuliausias metodas, kaip pati sako, tačiau ir ne blogiausias.
Tai tikrai nebuvo tas kelias, kai svoris krenta valgant mėsainius su „Coca-Cola“ ar, priešingai, badaujant iki visiško jėgų netekimo ir maistinių medžiagų trūkumo. Jos kūnas gavo režimą, nors ir ne idealų, bet sistemingą. Vis dėlto, tai nebuvo ilgalaikė išeitis.
„Svorio metimas neturėtų būti trumpalaikis projektas, tarsi „numetu svorį čia ir dabar, o paskui žiūrėsime“. Kas tada? Jei maitinsiesi tik garintu, beskoniu, be druskos ar prieskonių maistu, ilgai taip neištempsi. Anksčiau ar vėliau nutrūksi. Taip, pasieksi rezultatą, bet ką darysi toliau? Štai kodėl aš visada sakau: svarbu susiformuoti įpročius ir mitybą, kuri taptų gyvenimo dalimi. Tokius, kurie būtų priimtini, skanūs, sveiki ir ilgaamžiai.
Man tuo metu tie keturi mėnesiai valgant gana vienodą ir nuobodų maistą padėjo, tikslas buvo pasiektas. Laimei, vėliau pradėjau dirbti, atsirado daugiau fizinio aktyvumo ir taip susibalansavau. Svoris negrįžo. Tačiau jei po fotosesijos grįžčiau namo, nebeturėčiau naujo tikslo, labai lengva būtų vėl pasiduoti, „na, dabar jau nusipelniau kruasano“.
Kaip neretai nutinka moterims, nueina į sunkias treniruotes, sportuoja per kančias, kad sudegintų kuo daugiau kalorijų, o grįžusios nusprendžia save apdovanoti. Deja, dažnai ta „dovana“ kalorijomis gerokai viršija tai, ką jos sudegino treniruotėje. Tai labai dažnas reiškinys.“
K. Kesminienės nuomone, svorio metimo pagrindas yra trys esminiai dalykai: mityba, fizinis aktyvumas ir miegas, ką ji prilygintų streso valdymui. O štai dar viena dažna klaida – per intensyvios treniruotės.
Ji teigia pažįstanti žmonių, sportuojančių šešis kartus per savaitę po dvi valandas, tačiau svoris nejuda. Kodėl? Nes tai tampa streso šaltiniu kūnui, pakyla kortizolio lygis, o kūnas įjungia taupymo režimą. Ir tuomet jokio progreso. Pasak jos, viskas turi vykti su saiku.
„Sportas duoda didžiausią efektą tuomet, kai jis malonus. Tris-keturis kartus per savaitę po valandą visiškai pakanka. Bet svarbiausia pasirinkti tokį aktyvumą, kuris teikia malonumą. Kad treniruotė būtų laukiamas momentas, o ne prievolė. Ir taip, netgi fizinis aktyvumas gali būti stresas, jei jo per daug. Stresas lygu kortizolis, kas lygu jokio riebalų deginimo.
Grįžtant prie mano istorijos, po keturių mėnesių grįžau prie normalesnės mitybos, nes fiziškai nebegalėjau žiūrėti į tą virtą vištieną be prieskonių. Tačiau mane labai džiugino vaizdas veidrodyje. Kai matai rezultatus, motyvacija auga.
Tuomet supratau, kad reikia grįžti prie suaugusio žmogaus subalansuotos, normalios, bet sveikos mitybos su prieskoniais, skoniu, saiku. Taip, atsirado „nuodėmių“, bet jas derinau su aktyviu gyvenimo būdu. O kai žmogus nesportuoja ir net nesiruošia to daryti, tada, deja, negali sau leisti jokių mitybos klaidų. Nori rezultatų? Tada turi būti dar griežtesnis.
Ir taip, gal skambės netikėtai, bet tuo metu aš valgiau tą patį maistą, kurį ruošdavau vaikui, tik skirtingais kiekiais. Vaikams juk negaminame kruasanų su kečupu, jų mityba natūrali, troškinta, virta. Tai nėra skanu, bet tai sveika.
Daugelis žmonių mitybą vis dar sieja su vaizdu – virta vištiena, ryžių samtelis, kiaušinis ir salotos lapas. Bet tai mitas. Sveika mityba šiandien gali būti ir skani, ir įvairi. Tiesiog žmonėms trūksta žinių ir fantazijos. Štai kodėl jie kreipiasi į specialistus, mes galime parodyti, kiek daug yra gardžių, greitai paruošiamų patiekalų.
Dar vienas mitas, kad sveika mityba yra brangi. Ne, tai netiesa. Ar brangūs kopūstai, burokai, rauginti kopūstai, lęšiai, grikiai, kiaušiniai? Tikrai ne. Reikia tik turėti žinių, kaip tinkamai viską sudėlioti, laikytis tam tikrų taisyklių ir nereikės stovėti prie puodų visą dieną ar badauti. Ne, valgyti reikia 4-5 kartus per dieną, ir tai tikrai įmanoma – skaniai, greitai, sveikai ir nebrangiai“, – apibendrina K. Kesminienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
