Auksiniai patarimai iš kraštovaizdžio dizainerės: pasakė, kaip sukurti įspūdingą sodą

Yra žmonių, kurie nuo vaikystės gyvena augalų pasaulyje – puikiai juos pažįsta, lengvai įsimena net lotyniškus pavadinimus, deja, savo sklypo gražiai susitvarkyti negali, nemoka. Kodėl? Jei pakanka botaninių žinių, galbūt trūksta estetinio požiūrio, išmanymo dizaino srityje?

G.Dubakienė: „Norint susemti visas žinias apie landšafto kūrimą, vieno gyvenimo neužtenka, reikia dviejų.“ (nuotr. asm. archyvo)
6

Šiais klausimais pasidalinau su trylikos metų darbo patirtį turinčia kraštovaizdžio dizainere Gintare Dubakiene.

Erdvė padiktuoja

„Manęs tai nestebina, nes tą patį galiu pasakyti ir apie save, – nusijuokė ji. Sudėtingiausia kurti savo sodą, kuriuo kaip tik dabar užsiimu. Tiek daug dalykų norisi sudėti, tad išsigryninti, ką būtent, reikia laiko. Kas kita, kai apsilankau pas klientus – iškart gimsta vizija, kas ir kaip turi būti, nes viską padiktuoja erdvė.

Mažesniame sklype kartais užtenka vieno įspūdingo medžio, jei vietos daugiau, galima pasimėgauti – kaip gamtoje, taip ir sode atsiranda įvairių lygmenų augalų, gėlynų… Beje, pravartu žinoti, kad nedidelėje Lietuvos teritorijoje yra kelios klimato atšiaurumo zonos: tai, kas auga Klaipėdoje, nebūtinai augs Vilniuje ar Kaune. Pajūris man tikra atgaiva – čia galiu pasodinti tai, kas neauga sostinėje.“

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. G. Dubakienės sodas

Gydantys sodai

Gintarė į landšafto kūrėjus įsirašė ne iš karto, bet gana greitai pajuto, kad tai jos erdvė. Paryžiuje ji studijavo gobeleno meną, gilinosi į filosofiją, įgijo komunikacijos ir viešųjų ryšių magistro laipsnį. Pagal šią specialybę dirbo Prancūzijoje, Lietuvoje. Dabar sukauptų žinių bagažas ir meninė patirtis pasitarnauja tvarkant landšaftą.

REKLAMA

„Dailės mokiausi nuo septynerių metų, tebeturiu potraukį tekstilei, o komunikacijos studijos padeda bendraujant, išsakant savo mintis, – tvirtina ji. – Į aplinkos dizainą jaunimas nepuola, nes pirmiausia pamato nepatrauklią pusę – fizinį darbą.

Čia reikia asmenybės brandos: daugelis kolegų, kaip ir aš, iš pradžių baigė kitus mokslus, tik vėliau pasuko šia linkme. Net filosofija, kurią Prancūzijoje studijavau ne dėl diplomo, bet norėdama giliau suvokti žmogų, pasaulį, padeda ieškoti gelmių. Svajoju sukurti naują sritį – gydančius sodus. Juk sodas gydo ir kūną, ir sielą. Tai tarsi terapija savoje aplinkoje. Žinoma, tam reikia didelio pasitikėjimo, turiu pajusti užsakovo išgyvenimus, lūkesčius, emocijas.“

Suprasti ir pamilti natūralistinį stilių nesunku – pati gamta ateina į mūsų kiemą.

Gamta – tarsi paveikslas

Grožio sampratą Gintarė išsiugdė taip pat ne iš karto, o pagrindus, žinoma, atsinešė iš vaikystės. Ji dėkinga savo piešimo mokytojai, grafikei, knygų iliustratorei Marijai Ladigaitei-Vildžiūnienei. Ilgamečių piešimo pamokų įkvėpta, Gintarė pasirinko tekstilę, todėl į gamtą ji žvelgia kaip į tapybos darbus ar gobelenus.

Kurdama daugiamečius gėlynus, ji panašiai dėlioja, žaidžia gėlių žiedais. Juose spalvos mainosi, papildo viena kitą, o tie švelnūs, natūralūs perėjimai iš tikrųjų primena tapybą ar akvarelę. Jos paveikslai jokiu būdu ne statiški, jie keičiasi priklausomai nuo mėnesio, pradedant birželiu ir baigiant spaliu. Gintarė jaučia, kada ir koks augalas turi nuskambėti. Tai ir smagumas, ir iššūkis.

„Aišku, daug gamtos pamokų gavau dar vaikystėje, – prisimena dizainerė. – Mano tėvai turėjo kolektyvinį sodą, padėdavau jiems, bet nebuvau darbštuolė. Vis dėlto net mano studijos pavadinimas „Kitas vaizdas“ atėjo iš to laikotarpio.

REKLAMA

Tėtis buvo ne kažin koks sodininkas, mama sodindavo, o jis grįžęs pagirdavo: „Oho, kitas vaizdas!“ Ta frazė populiari ir tarp klientų, kuris nors būtinai sušunka: „Kitas vaizdas!“ Mane visada traukė botanikos sodai, augalų parduotuvės, būdavo, kad po dienos darbų eidavau pasivaikščioti ar nusiraminti prie augalų. Po truputį išsigryninau mintį, kad noriu dirbti gamtoje, su augalais, pati sau – taip ir atėjau į šią specialybę, kuri niekada nepasirodė nuobodi.“

Lietuvos gamta labai graži – ji įkvepia kurti.

Profesijos renesansas

Kraštovaizdžio dizainerio profesija išgyvena renesansą – paslaugų reikia, o specialistų trūksta. Rodos, tokia šiandienė padėtis? „Ir taip, ir ne, – susimąstė Gintarė. – Sodų kūrėjų, kraštovaizdžio dizainerių paruošiama pakankamai, bet didžioji spraga – želdintojai, kurie tvarkingai, technologiškai, sąžiningai apželdintų aplinką pagal dizainerio sukurtą projektą. Kai reikia pasirinkti patikimą komandą, iš tikrųjų labai striuka.

O kur dar sukurto sodo priežiūra arba kitos svarbios sritys – arboristika, medžių gydymas… Žinoma, jei trūksta svarbios grandies, t. y. želdintojų, dizaineriai patys daug dirba iki pat augalų sodinimo per karštį, lietų – oro nepasirinksi, nes vasaros Lietuvoje trumpos. Tai nėra romantiškoji profesijos pusė – žmonės vertina galutinį rezultatą, bet nemato juodo landšaftų dizainerių darbo. Iš tikrųjų jie ne tik menininkai, gamtininkai, bet ir statybininkai, sodininkai.“

Sodą privalu prižiūrėti

Įdomu, kokie šio darbo prioritetai? Pasak dizainerės, svarbios visos projekto dalys. Galima sukurti puikų projektą, bet jei nenupirksi kokybiškų augalų ir neturėsi želdintojų, kurie atsakingai įvykdys idėjas, bus daug papildomo darbo. Gintarei buvo taip nutikę – pamačiusi atsiųstas nuotraukas ji nepažino savo darbo. Viskas buvo svetima, todėl teko daug ką keisti, taisyti, o tai tikrai nelengva.

REKLAMA

„Geriausia, kai žmonės projektus pavasariui užsisako dar rugpjūčio mėnesį, – tikina dizainerė. – Tuomet turime laiko pabūti toje vietoje, pasikalbėti su užsakovu, aptarti darbus, pradėti kurti, dar kartą susitikti žiemą. Jei užsakovas „išdygsta“ vasarą, kai esu paskendusi darbuose, užsakinėju ir sodinu augalus, nukenčia kūryba.

Todėl sau pasakiau, kad mažinsiu projektų skaičių. Taip pat neapsiimu dirbti su žmonėmis, kurie paskambinę prašo: „Noriu sodo, kuriame nieko nereikėtų daryti.“ Izraelyje teko matyti plastikinę žolę su keliomis pelargonijomis vazonėliuose. Aš taip nedirbu“, – teigia G.Dubakiene

Kaipgi lietuvis be daržo?

„Jei turi sodą, reikia jį prižiūrėti. Kaip sako vienas puikus mano kolega, sodas – niekada nesibaigiantis projektas. Man įdomus kraštovaizdžio kūrimo procesas, smagu grįžti pas užsakovus po metų ar kelių ir stebėti, kaip sodas tobulėja, auga. Beje, labai sunku dirbti, jei klientas neranda laiko tame procese dalyvauti.

Man reikia to grįžtamojo ryšio, kartu su užsakovu susėsti ir viską apmąstyti, juk kuriu būtent jam. Pagaliau landšafto kūrimas reikalauja nemenkų investicijų, juk prie gėlynų yra daugybė kitų darbų, pavyzdžiui, reikia įrengti vandens telkinį, laistymo sistemas, trinkelių takus, apšvietimą ir kt.“

Gamta ateina į kiemą

Ar vyrauja kokios nors augalų tendencijos, kiek visa tai paveikia dizainerę? Pavyzdžiui, levandos – dieviškas augalas, nesinori, kad ši mada praeitų…

„Želdiniai taip greitai nesikeičia, nors medlievas dabar visur sodina, – paaiškino Gintarė. – Kaip interjere, taip ir čia – klasika nesensta. Stiliai, žinoma, kinta – vieni ateina ir išeina, kiti lieka. Ir dizaineriai pamilsta vienokią ar kitokią landšafto sritį: vieni neįsivaizduoja aplinkos be japoniškų sodų, kiti – be gėlynų, medžių ar vejų.“

REKLAMA

„Man labai artimas, ir, beje, dabar ypač populiarus natūralistinis stilius. Suprasti ir pamilti jį nesunku – natūrali pieva, pati gamta ateina į mūsų kiemą. Ją palaipsniui prisijaukini, nors rezultato reikia ilgai laukti – želdiniai auga, bręsta, tai ne drabužiai… Lietuvos gamta labai graži – ji įkvepia kurti. Mums, kaip ir visam pasauliui, svarbus tvarumas, natūralumas, ekologija.“

Gintarė jau treti metai organizuoja keliones po svečias šalis savo bendraminčiams – sodų kūrėjams ir kitiems šios srities aistruoliams, kurie jaučia poreikį patys tvarkyti savo aplinką. Jie pabuvojo Prancūzijoje, Olandijoje, apžiūrėjo gamtą, sodus, bendravo su jų kūrėjais, lygindami, mokydamiesi ir praturtindami save reikalingais kontaktais. Gaila, kad pernai dėl pandemijos nepavyko nukakti į Didžiąją Britaniją.

Daržas vis dar svarbus

O kaip su tuo įsisenėjusiu įpročiu šalia namų turėti kuo daugiau daržo? Pasirodo, net prabangiuose soduose tenka kurti daržo zoną su pakeltomis lysvėmis, kad nereikėtų lankstytis. Taigi, daržas išlieka, tik jis turi būti estetiškas ir patogus. Taip pat skiriamas dėmesys vaismedžiams. Jų nebūtinai turi būti daug, svarbiausia parinkti tinkamas veisles, kad vaisių nepritrūktų visą vasarą, rudenį.

„Neseniai aplankiau jauną porą, gyvenančią netoli Kauno, ir maloniai nustebau. Jie nusipirko seną vieno hektaro sodybą, kurioje svajoja įsirengti didžiulį gėlių apsuptą daržą ir pasistatyti inovatyvų šiltnamį. Sode net 50 vaismedžių, jie bus išsaugoti.

Šiuo metu pati esu pradedanti daržininkė. Mes pabėgome iš Vilniaus ir Kauno rajone nusipirkome žemės, vyksta kūrimosi procesas. Smagu kurti savo sodą su dideliu daržu. Juk svarbu užsiauginti švarų maistą, o man, dizainerei, tai tarsi laboratorija, kurioje eilę metų, įvairiais sezonais stebėsiu ir išbandysiu dar nepažįstamus augalus“, – pasakoja Gintarė.

REKLAMA

„Ar mano šeimoje dar kas nors myli žemę? Dukra nuo pat mažų dienų keliaudavo su manimi, net kai dirbau Prancūzijoje, keliauja ir dabar, kai vykstu pas užsakovus pasitarti dėl projektų. Ji myli augalus, juos pažįsta. Galbūt labiausiai ją traukia floristika, bet jai tik trylika, kas žino, kaip bus ateityje… Svarbiausia, kad tą sėklą – meilę žemei – pasėjau. Įdomu tai, kad ir mano sesuo ėmė studijuoti želdinimą.

Jaučiuosi tikrai ją užkrėtusi. Tik vyro nelabai, bet prireikus vis tiek padeda. Beje, drauge su kolegomis esame apmąstę, kad norint susemti visas žinias apie landšafto kūrimą, vieno gyvenimo neužtenka, reikia dviejų…“

Autorė Virginija Barštytė


Rašyti komentarą...
L
LiZa
2020-10-27 19:30:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ačiū, labai vertingas straipsnis. Iš karto "pagavau mintį" kaip susikurti, tad lekiu...
Atsakyti
0

D
Dalė
2020-10-28 08:18:31
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kur tie naudingi patarimai???
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų