Vladzė Gribėnienė: „Nesutinku, kad tik sveikas žmogus gali būti laimingas“

Skaityk lengvai

Vladzė Gribėnienė – ilgametė Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos (Molėtų KŽNS) vadovė, buvusi rajono tarybos narė. Aktyviai moteriai suteiktas Molėtų rajono garbės piliečio vardas, už nuoširdų darbą žmonių su negalia labui ji apdovanota Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Gerumo žvaigžde“.

Ilgametė Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos vadovė Vladzė Gribėnienė. (nuotr. asm. archyvo)
5

Į neįgaliojo vežimėlį Vladzė, tuo metu dar Savickaitė, sėdo vos 13-os. Iš pradžių ji susirgo kiaulyte, liga komplikavosi į meningitą, kurio Ukmergės medikai nemokėjo gydyti. Nors šeima dėjo visas pastangas, vežiojo pas geriausius šalies medikus, mergaitė neteko galimybės vaikščioti.

„Tai buvo 1964-ieji – gūdus sovietmetis. Net neįgaliojo vežimėlį gauti buvo sunku, nežinau, kaip mano tėčiui pavyko. Medikai stebėjosi, kad jį turiu, tuo metu tai buvo retenybė. Prie mano gydymo prisidėjo visa plati giminė – ne tik tėvai, bet ir Kaune gyvenusios tetos, dėdė. Vežė mane pas profesorių į Rygą, du kartus buvau Kryme. Patyriau ne vieną operaciją, vis dėlto niekas nepadėjo“, – pasakoja V. Gribėnienė.

Jau tada ji sako suvokusi, kad šeima žmogui yra svarbiausia: „Nežinau, kas būtų buvę, jei ne tėvai, kurie mane labai palaikė. Jų, vėliau – savo puikaus vyro dėka niekada nesijaučiau nelaiminga. Stebiuosi posakiu, jog laimingas gali būti tik sveikas žmogus. Jei turi tvirtą šeimą, ramų uostą, kur visada gera sugrįžti, net ir turėdamas negalią esi savotiškai laimingas.“

REKLAMA

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Vladzė Gribėnienė: „Nesutinku, kad tik sveikas žmogus gali būti laimingas“

Norėjo būti aktyvi

Sėdus į neįgaliojo vežimėlį, mokslus tęsti Vladzei teko Kaune, Apuolės gatvėje esančioje specialiojoje mokykloje. Kartu su vidurinės mokyklos atestatu ji įgijo ir sekretorės mašininkės specialybę.

„Labai norėjau mokytis toliau, vis dėlto 1968-aisiais apie negalią turinčių žmonių integraciją dar nebuvo nė kalbos. Lietuvių kalbos mokytoja, mano klasės auklėtoja, rėžė tiesiai šviesiai: „Kam tau tie mokslai?“ Vis dėlto mokytoja skatino kuo daugiau skaityti, šviestis, sakydavo: „Niekada nepatrauksite žmonių savo išvaizda, tik vidumi.“ Knygos man visada buvo tarsi stebuklas“, – teigia pašnekovė.

Baigusi mokyklą, moteris stengėsi gyventi aktyviai. Išgirdusi, kad Lietuvoje kuriasi judėjimo negalią turinčių žmonių pogrindinis „Draugystės“ būrelis, ji prisijungė prie jo veiklos. „Sovietmečiu veikė aklųjų ir silpnaregių, kurčiųjų draugijos, o turintieji fizinę negalią buvo palikti nuošalyje, – prisimena V. Gribėnienė. – Mūsų būrelio šūkis buvo „Padėk silpnesniam už save“. Teko būti paskutine būrelio vadove. Rašiau metraštį, fiksavau visus svarbiausius įvykius. Būrelio lėšomis leidome ir laikraštėlį. Rengdavome susitikimus klėtyse, vienkiemiuose, taip pat rankdarbių parodas, šaškių, šachmatų, espanderio spaudymo varžybas.“

Moteris neslepia, kad būti pogrindinio būrelio nariu tuo metu nebuvo saugu – žmonėms būdavo grasinama atleisti iš darbo, tuomečiam būrelio iždininkui Petrui Socialinių reikalų ministerijoje pažadėjo lauko vežimėlį, jei pasitrauks iš būrelio. „Petras vežimėlio taip ir negavo, nes liko būrelyje. Žinoma, tuo metu būta visko, taip pat – ir išdavysčių. Vis dėlto branduolys išliko, su kai kuriais būrelio nariais bendraujame iki šiol“, – sako pašnekovė.

REKLAMA

Pogrindinio būrelio veikla netruko susidomėti valdžios atstovai, kartą Gribėnai savo vienkiemyje sulaukė svečio iš KGB: „Neturėjome ko slėpti. Parodėme saugumiečiui savo leidžiamą laikraštuką, papasakojome apie nuveiktus darbus. Jis suprato, kad mūsų judėjimas skirtas ne valdžiai versti, o silpnesniems padėti. Daugiau tokių patikrinimų nebesulaukėme.“

Į viešumą išeiti pogrindinio būrelio nariams padėjo sportas. „Sužinojome, kad Estijoje ir Latvijoje žmonės, turintys fizinę negalią, sportuoja, rengia varžybas. Gavau organizacijų adresą, parašiau laišką, gavome pirmąjį pakvietimą atvykti į varžybas. Keliavom savais automobiliais, – prisimena V. Gribėnienė. – Taip užsimezgė draugystė. Nei Sveikatos apsaugos, nei Socialinių reikalų ministerijos mums nepadėjo. Pagelbėjo tik Sporto komitetas. Pamažu, pasinaudoję sovietmečiu populiariu šūkiu „Sportas – į mases“, galėjome legaliai plėsti savo veiklą.“

Ar tiesa, kad berniukai beveik penkis kartus labiau negu mergaitės linkę turėti autizmo spektro sutrikimą?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar tiesa, kad berniukai beveik penkis kartus labiau negu mergaitės linkę turėti autizmo spektro sutrikimą?
Taip
58.7%
Ne
8.7%
Abejoju
25.8%
Man tai neaktualu
6.8%

REKLAMA

Nepriklausomybė atnešė esminių pokyčių

Lietuvai atgavus nepriklausomybę požiūris į negalią turinčius žmones sparčiai keitėsi. 1988-aisiais kūrėsi tuometinė Invalidų draugija. „Pas mus atvažiavo rajono valdžios atstovai. Sako, reikia kurti draugiją ir Molėtų rajone, pasiūlė jai vadovauti. Ilgai atsikalbinėjau – sakiau, esu nebaigusi mokslų, kokia iš manęs vadovė. Čia jau įsikišo šiaip mažakalbis mano vyras Povilas: „Sugebėsi, sugebėsi“, – nukirto. Teko sutikti“, – juokiasi Vladzė.

Jos teigimu, iš pradžių jai labai daug padėjo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos rengiami seminarai, kursai, lyderystės mokymai: „Neįgaliųjų organizacijos vadovas turi būti ne tik lyderis, turi nors šiek tiek išmanyti buhalteriją, psichologiją. Privalai išmanyti daugybę skirtingų dalykų, turėti daug įvairių žinių.“

1992 metais V. Gribėnienė su medikų ir neįgaliųjų grupe stažavosi JAV, Mičigane. Ten ji tris savaites sėmėsi patirties skyriuje, kuriame gydėsi stuburo traumas patyrę žmonės. Grįžo į Lietuvą it kitas žmogus. Parsivežė naują šlapimo pūslės kateterizavimo metodiką, žinių apie pragulų prevenciją, taip pat savipagalbos grupių idėją – tokios grupės Molėtuose buvo pirmosios Lietuvoje.

Pašnekovė sako, jog Molėtų KŽNS įdomi ir išskirtinė tuo, kad tuo metu, kai Lietuvoje organizacijos skilo į Neįgaliųjų draugiją ir Žmonių su negalia sąjungą, ši išliko vieninga: „Jei dalis fizinę negalią turinčių žmonių būtų panorę atsiskirti nuo mūsų sąjungos, žinodama mažo rajono galimybes, biudžetą, išsyk būčiau atsisakiusi vadovauti. Laimė, visi panoro likti kartu.“

REKLAMA

V. Gribėnienė ilgiausiai – net 21 metus – buvo neįgaliųjų organizacijai pirmininkavusi „ratukininkė“. Ji daug prisidėjo, kad Molėtų KŽNS sąjunga būtų girdima bei vertinama ne tik rajone, bet ir Lietuvoje. „Stengiausi bendrauti kultūringai, ne reikalauti, bet aiškinti, tartis. Jei elgiesi agresyviai, reikalauji, neišvengiamai sukelsi neigiamą aplinkinių reakciją. Mūsų organizacija niekada nepasišiukšlino, – sako pašnekovė. – Žmogiškumas ir diplomatija man visada buvo svarbiausia. Deja, visų svajonių ir siekių nepavyko įgyvendinti.“

Žengė į politiką

Moteris sako, kad į savivaldos rinkimus 1990-aisiais ją paskatino eiti žurnalistė Nijolė Antanavičienė: „Vėlgi ilgai spyriojausi, sakiau – kas už mane, kaimietę, balsuos. Balsavo. Net 9 kadencijas buvau tarybos nare, stengiausi, kad mūsų, žmonių su negalia, balsas būtų girdimas.“

V. Gribėnienė du kartus buvo Etikos komisijos narė. Šiuo metu yra mero suburtos Apdovanojimų komisijos narė. Jai pavyko pasiekti, kad žmonėms, judantiems neįgaliojo vežimėliais, gyvenimas Molėtuose taptų lengvesnis. Nuo 1994 metų ji gyvena daugiabutyje, kurio pirmasis aukštas pritaikytas ratukais judantiems žmonėms.

„Gyvename kartu su „sveikaisiais“, tomis pačiomis sąlygomis. Jei prie garažo lauke tenka palikti vežimėlį, esame tikri, kad grįžę jį rasime. Niekada negirdėjome šiurkščių žodžių, niekas mūsų nevadino „invalidais“. Nedraudžiame vaikams paliktu vežimėliu pasivėžinti, tik aiškiname, kad būtina palikti jį toje pačioje vietoje, antraip mums bus sunku į jį persėsti“, – pasakoja V. Gribėnienė.

REKLAMA

Moteris šypsosi – jos butas ilgą laiką buvo tapęs savotišku muziejaus filialu, ne sykį rajono vadovai apsilankydavo su į rajoną atvykusiais užsieniečiais. Namuose lankėsi tuometė ministrė, dabar – Seimo narė Irena Degutienė, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, kiti garbūs svečiai.

Džiaugėsi laiminga šeima

Trauktis iš aktyvios veiklos Vladzę nuolat skatino jos vyras Povilas, ragindamas pagaliau pagyventi sau. Abu jie mėgo aktyvią veiklą – lankydavo teatrus, keliaudavo. Du kartus juos asmeniškai palaimino popiežius Jonas Paulius II – kartą Vingio parke ir kartą Vatikane, kai jiedu autobusu keliavo po Italiją. Prisimindama tuos laikus, Vladzė nubraukia ašarą – prieš 6 metus jos Povilas, su kuriuo be trijų mėnesių išgyveno 38 metus, iškeliavo anapilin.

Moteris iki šiol mena jųdviejų susipažinimo, draugystės istoriją, laimingus kartu praleistus metus. Poros draugystė prasidėjo laiškais – jiedu susirašinėjo net 5 metus. Abu sėdėjo neįgaliojo vežimėliuose, susitikdavo retai. „Iš laiškų supratau, kad šis žmogus artimas man savo vidumi. Susipažinusi gyvai pamačiau, kad jis labai dailus ir savo išore. Čia jau prisišnekėjau – visada sakydavau, kad nepasitikiu gražiais vyrais, nes jų vidus dažniausiai būna tuščias. Povilas buvo maloni išimtis“, – juokiasi V. Gribėnienė.

Ji sako ilgai nesiryžusi tekėti: „Mano planuose vestuvių nebuvo. Povilo tėvai įkalbinėjo: „Ženykitės, vaikai“, sakė, kuo galėsime, tuo padėsime. Mano mama visada buvo prieš. Tik vėliau man prasitarė: „Nepyk, vaikeli, nes vis mąsčiau – kas bus, jei gims vaikelis.“

REKLAMA

Pati Vladzė sako pasiryžusi tekėti tik sužinojusi, jog Povilas negali turėti vaikų. „Jaučiau labai didelę atsakomybę už vaikus. Kryme mačiau dvi paneles vežimėliuose, paskui kurias sekiojo jų maži sūneliai. Visada maniau, kad vaikas – ne žaislas, jis turi turėti visavertę vaikystę, – sako V. Gribėnienė. – Dabar, žinoma, sąlygos visai kitokios, aplinka labiau pritaikyta, pasikeitęs ir visuomenės požiūris į negalią turinčius žmones. Sovietmečiu nebuvo net būtiniausių daiktų – visur blatas, eilės. Be to, tuo metu kentėjau nuo negyjančių žaizdų, man nuolat tekdavo perpilti kraują. Nesinorėjo, kad mano vaikai būtų nelaimingi.“

Tam, kad galėtų susituokti, pora turėjo gauti specialų rajono Vykdomojo komiteto leidimą, gydytojų pažymą. V. Gribėnienė pasidžiaugia, kad vyras ją visada palaikė, daug padėjo jai būnant tiek Molėtų KŽNS, tiek ir rajono tarybos nare. Be to, jis buvo talentingas medžio drožėjas.

Dabar V. Gribėnienės gyvenimas teka ramesne vaga. Ją supa geri ir nuoširdūs žmonės. Vis dėlto ji nesėdi sudėjusi rankų – dalijasi savo ilgamete patirtimi su negalią turinčiais žmonėmis, tebėra aktyvi Molėtų rajono bendruomenės narė.

Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.

Asmeninio archyvo nuotr.

1. Ilgametė Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos vadovė Vladzė Gribėnienė.

2. Vladzė Gribėnienė su vyru Povilu.

3., 4. Vladzė Gribėnienė su bičiuliais.

5. Vladzė Gribėnienė su bendražygiais 2019 m. dalyvavo rašytojo, neįgaliųjų organizacijos iniciatoriaus Jono Mačiukevičiaus jubiliejaus šventėje.


Rašyti komentarą...
D
Danguolė
2020-08-20 10:49:28
Pranešti apie netinkamą komentarą
Šiltas straipsnis apie šiltą žmogų❤❣
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų