Vyro savižudybę patyrusi Simona liko viena su vaikais: atsitiesti padėjo ši veikla

Dažnai sakoma – kai užsidaro durys, atsiveria langas. Simona Daškevičienė iš Jonavos neabejoja, kad net ir ne vienas. Išgyvenusi skaudžią vyro netektį, moteris ne tik pati atsistojo ant kojų, suteikė stiprybės savo trims vaikams, bet ir įkūrė verslą. Šiandien ji lepina kitus gardžiu maistu, moko kulinarinių paslapčių ir, svarbiausia, savo pavyzdžiu įrodo, kad bet kokioje situacijoje yra viltis ir galimybė.

Vyro netektis Simonai sukėlė begalinį skausmą, bet nepalaužė: moteris įkūrė savo verslą (nuotr. asm. archyvo)
9

„Nesvarbu, kokioje situacijoje esi, visada yra kokia nors išeitis ir kur nors atidarytas langas. Jeigu turi idėją, privalai drąsiai jos imtis ir daryti, nesvarbu, ką kalba kiti. Reikia tikėti savimi.

Aš visada sakau, kad turiu dvi galimybes – arba pasiduoti ir nuleisti rankas, arba bandyti dar ir dar kartą. Ir visada renkuosi antrąjį variantą“, – sako jonavietė, visai neseniai atšventusi savo kulinarinės studijos „Taste studio“ pirmąjį gimtadienį.

Nors šiandien moteris plačiai šypsosi ir spinduliuoja geromis emocijomis, gyvenimas jai ir jos šeimai nepagailėjo sunkumų ir išbandymų. Tačiau būtent jie ir atvedė Simoną į tą kelią, kuriuo ji žygiuoja dabar.

REKLAMA

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Vyro netektis Simonai sukėlė begalinį skausmą, bet nepalaužė: moteris įkūrė savo verslą

Po netekties prireikė laiko atsigauti

Prieš kelias dienas suėjo lygiai ketveri metai, kai mirė moters vyras. Ji pripažįsta, kad iš pradžių apie tai kalbėti buvo labai sunku, tačiau dabar ji supranta, kad tai daryti yra reikalinga.

„Dabar jau galiu drąsiai apie tai kalbėti, galiu padėti, kam to reikia, pamotyvuoti ir patarti. Mano vyras nusižudė namuose, jį rado mano dukra. Tada mūsų šeima išgyveno tikrai labai didelę krizę. Bet mes susikaupėm.

Aš kažkaip galvoju, kad mama šeimoje turi būti ta širdis. Mes taip ir išgyvenom, iškentėjom, iššaukėm, išverkėm ir viskas grįžo į savo vietas“, – atvirai savo išgyvenimais dalijasi Simona.

Moteris neslepia, kad po netekties buvo visko – ašarų, blogiausių minčių, nenoro, ką nors daryti. Tačiau ji ir pati puikiai suprato, kad amžinai tai tęstis negalėjo.

„Po šios nelaimės buvo labai sunkus, juodas ir tamsus periodas mano gyvenime. Buvo ir apatijos, ir visokių baisiausių dalykų mano gyvenime.

Vieną rytą, taip sakant, aš pabudau iš tos komos ir pradėjau galvoti, kaip man dabar gyventi ir ką daryti. Kažkas visai netikėtai manęs paprašė paruošti vieno kąsnio sumuštinukų. Aš juos paruošiau ir viskas virto didesnėmis idėjomis“, – prasidėjusius pokyčius gyvenime prisimena jonavietė.

Iš aplinkinių sulaukė įvairių reakcijų

Aistra maisto gaminimui Simoną lydėjo didžiąją gyvenimo dalį – 11 metų ji dirbo viename iš Jonavos restoranų, kur iš pagalbinės darbuotojos tapo vyriausiąja virėja.

„Ten turėjau labai puikias galimybes įgyvendinti visokias savo fantazijas ir vizijas, galėjau kurti, eksperimentuoti ir visada tai darydavau su didžiausiu malonumu“, – šypsodamasi pasakoja moteris.

Ji pasakoja, kad iš pradžių sumuštinukus darydavo namuose ir taip prisitraukė gana nemažą klientų ratą. Vėliau kilo noras savo veiklą dar labiau išplėsti:

„Man gimė idėja, kad reikia daryti studiją, galbūt pamokyti kitus, parodyti, ką aš moku, ką galiu daryti – taip mano studija ir gimė.“

Simona neslepia, kad iš aplinkinių reakcijų dėl verslo pradėjimo buvo visokių – vieni ją palaikė ir drąsino, o kiti manė, kad gana mažame miestelyje studija neturės ateities, nes žmonės į ją paprasčiausiai neis. Tačiau šiandien moteris džiaugiasi, kad viskas kol kas klostosi puikiai.

„Aš be galo džiaugiuosi, kad galiu šitaip save realizuoti, o taip pat ir žmonės supranta, ką jiems neši, ką jiems duodi. Man ta grąža yra labai svarbi. Net dabar apie tai kalbant, man kaupiasi ašaros...

Džiaugiuosi savo veikla ir labiausiai tuo, kad išdrįsau, nes tam tikrai reikėjo labai daug drąsos. O dabar mano vieno kąsnio sumuštinukus jau turbūt yra daugiau nei pusė Jonavos išragavę. Degustacijose, maisto gaminimo pamokose ar originaliose šventėse yra buvę nemažai vaikų, kas taip pat labai džiugina“, – dalijasi moteris.

Vyro netektis Simonai sukėlė begalinį skausmą, bet nepalaužė: moteris įkūrė savo verslą

Savęs verslininke nelaiko

Ji kulinarinėje studijoje dirba viena, tačiau sako, kad kol kas spėja suktis ir su viskuo susitvarko. Žinoma, kartais pasitaiko ir sunkesnių akimirkų, tačiau Simona turi savo receptą, padedantį jai atgauti jėgas.

„Kai pervargsti, atrodo, kad nieko nebenori, kad viskas yra blogai. Bet išsimiegi, galbūt kaip nors atsipalaiduoji ir viskas vėl sugrįžta į savo vietas.

Kartais būna, kad atrodo, jog man trūksta įkvėpimo, ką nors padaryti, bet aš tada stengiuosi nusiraminti, pakvėpuoti. Labai mėgstu pasivaikščioti ir pravėdinti mintis. Dažnai išvažiuoju pas savo mamą į kaimą, išjungiu telefoną, kad niekas man netrukdytų ir tada vėl pagaunu įkvėpimą“, – pasakoja jonavietė.

Ji neretai išgirsta, kaip žmonės ją pavadina verslininke. Tačiau moteris pripažįsta, kad šis žodis jai nelabai patinka.

„Man šis žodis yra svetimas, toks visiškai ne apie mane ir su manimi nesurištas. Man tai yra ne verslas, o kūryba, gerų emocijų davimas žmonės, savirealizacija. Aš darau tai, ką myliu, ir man atrodo, kad čia net nėra verslas“, – kalba Simona.

Paklausta, kaip pati mano, kas lemia, jog jos kulinarinė studija sulaukia nemažai žmonių susidomėjimo ir yra viena iš išskirtiniausių vietų Jonavoje, moteris kuklinasi, kad kažkokio stebuklingo dalyko nėra.

„Aš negalėčiau sakyti, kad mano verslas labai didelis ar kažkuo ypatingas. Galbūt sekasi dėl to, kad aš einu per širdį, per emocijas, per nuoširdų bendravimą, kalbėjimą.

Aš surišu kelis dalykus – maisto gaminimą ir savo asmenybę, pasakoju savo patirtis, dalinuosi. Galbūt žmogiškumas ir viską lemia, o gal ir kokie dievai iš aukščiau, nežinau. Tik kartais pagalvoju, kad turiu angelą sargą. Jis yra mano vyras“, – šypsosi Simona.

Labiausiai vertina paprastus, bet tikrus dalykus

Ji džiaugiasi, kad per tuos metus šalia jos buvo ir liko žmonės, kurie ją palaiko ir besąlygiškai tiki. Moteris neslepia, kad kai kurie anksčiau turėti draugai dingo, tačiau ji mano, kad turbūt taip ir turėjo atsitikti.

„Tie, kurie manimi netikėjo iš pradžių, nustojo su manim bendrauti. Per tuos metus labai daug tariamų draugų dingo iš mano gyvenimo. Kaip sakau, išėjo, tie, kas nereikalingi, ir atėjo tie, kurių iš tikrųjų reikia.

Aš pastebėjau, kad šiuo metu mano gyvenime yra geri, supratingi, rūpestingi, protingi žmonės. Su mano vidiniu pasikeitimu, pasikeitė ir mano aplinka, ir žmonės“, – atvirai kalba jonavietė.

Bene labiausiai ji džiaugiasi dėl to, kad tvirtai stovėdama ant kojų ir siekdama svajonių, moteris yra ir pavyzdys savo vaikams – dviem 17 ir 13 metų dukroms bei septynerių berniukui.

„Visada į juos žiūrėdavau ir galvodavau, kad jiems būtų geriau matyti mamą ne palūžusią, o tvirtą, besišypsančią. Matyti tą jėgą, kad viską galima daryti ir viskas priklauso nuo pačio žmogaus – niekas nieko neatneš, nepaduos ir nesutvarkys, tik tu pats.

Atsimenu, kad mano mergaitės, kai studija jau buvo atidaryta, man sakė – mama, mes negalvojome, kad tu ryšiesi tam. Bet dabar vaikai labai džiaugiasi, didžiuojasi, mato, kad aš niekada nepasiduodu, nenuleidžiu rankų, visada žiūriu su optimizmu ir gera emocija. Aišku, kartais būna, kad ir paverki, bet stiprybės mūsų šeimoje yra daugiau“, – sako Simona.

Vyro netektis Simonai sukėlė begalinį skausmą, bet nepalaužė: moteris įkūrė savo verslą

Jonavietė nesulaiko ašarų, kai pradeda kalbėti apie atgalinį ryšį, kurio sulaukia iš vaikų, apsilankančių jos studijoje.

„Tikrai matau, kad ypač džiaugiasi vaikai, kurie čia ateina. Būna, kad juos ir gatvėj ar kur kitur sutinku, jie šaukia – o, Simona, pribėga, apsikabina. Aš manau, kad jei į tavo glėbį atbėga vaikai... tu esi geras žmogus ir kažką darai teisingai“, – graudinasi moteris. „Aš į žmogiškumą, gerumą ir nuoširdumą visada taip reaguoju, nes man tai labai svarbu. Mes esame žmonės ir turime jausti emocijas, žinoti, ką jaučiame. Aš iš laimės verkiu, o ne dėl to, kad man kas nors blogai.“


Rašyti komentarą...
.
....
2020-07-30 04:08:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
DIENOS KLAUSIMAS
Ar Vėlinių laisvadienį reiktų perkelti į Sausio 13 d.?
Atsakyti
0

L
Laima
2020-07-31 23:42:39
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kokia tu saunuole,stipri ir puiki moteris,P.S,taves nepazistu,taciau didziuojuosi tavim
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų