100 kilometrų bėgimo trasoje turint regos negalią – viskas įmanoma

Skaityk lengvai

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo regėjimo negalią turintys žmonės sėkmingai dalyvauja paralimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Vis dėlto fiziškai aktyvi, atvira visuomenė – daugiau nei aukščiausio lygio varžybose pelnomi medaliai ir rekordai. Pastaruoju metu aklieji ir silpnaregiai vis aktyviau įsitraukia į bėgimo sąjūdį, vis daugiau regėjimo negalią turinčių žmonių įveikia pusmaratonius ir maratonus. 

Povilas Krapikas, kaip ir jo brolis dvynys Petras, yra vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikas. (nuotr. asm. archyvo)
9

Liepos 19 dieną ištvermingiausi Lietuvos bėgikai sostinės Vingio parke rikiavosi prie 100 kilometrų starto linijos – vyko Vilniaus 100 km bėgimas. Buvo galima bėgti ne tik 100, bet ir 50, o sudarius dešimties žmonių komandą kiekvienas galėjo bėgti po 10 km. Šį bėgimo būdą kaip tik ir pasirinko Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) komanda – 10 silpnai matančių ir visiškai nematančių bėgikų. 

REKLAMA

„100 kilometrų Lietuvos bėgimo čempionatas rengiamas trečią kartą, – pasakoja buvęs ilgų nuotolių bėgikas, kūno kultūros mokytojas ir treneris Linas Balsys. – Pirmą kartą 2018 m. jame dalyvavome su Lietuvos paralimpinio komiteto komanda, ją sudarė 9 aklieji ir silpnaregiai ir vienas kitą negalią turintis bėgikas. Pernai dėl įvairių priežasčių nedalyvavome, o šiemet pagalvojau, kad visai nesunkiai galime suburti komandą tik iš aklųjų ir silpnaregių. Turime perspektyvių jaunų bėgikų, vyresnio amžiaus bėgimo entuziastų.“ 

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. 100 kilometrų bėgimo trasoje turint regos negalią – viskas įmanoma

L. Balsys teigia, kad pasaulyje bėgimas sparčiai populiarėja, nes tai viena mažiausiai kainuojančių sporto šakų. Žmogus įsigijo tinkamą avalynę, vieną kitą drabužį ir jau gali sportuoti. Pasak daugelio bėgikų, lemia ne tik sportinio inventoriaus pigumas – bėgti yra didelis malonumas, o įveikus itin ilgus nuotolius šis malonumas dar padidėja. Visada atsiranda žmonių, norinčių išbandyti savo galimybių ribas. 

Pats aklųjų ir silpnaregių komandos būrėjas L. Balsys seniau buvo ilgų nuotolių bėgikas – dalyvavo Sidnėjaus, Atėnų, Pekino paralimpinėse žaidynėse. 2003 m. Pasaulio čempionate Atėnuose bėgdamas maratoną laimėjo sidabro medalį, o po metų Atėnų paralimpinėse žaidynėse pelnė maratono rungties bronzą. L. Balsys yra pirmosios Lietuvoje silpnaregės maratono bėgikės paralimpietės Aušros Garunkšnytės treneris, o prieš metus pradėjo treniruoti jauną perspektyvų bėgiką Žygimantą Matusevičių. Bėgimo nepamiršta ir pats, su savo auklėtiniais nuolat dalyvauja įvairiose varžybose. Ne išimtis ir šis 100 km bėgimas. 

REKLAMA

Ar norėtumėte mokytis gestų kalbos, jei jūsų darbovietėje įsidarbintų kurčiasis?
Prašome pasirinkti atsakymą!
Taip
Ne
Man tai neaktualu
BALSUOTI
REZULTATAI
Ar norėtumėte mokytis gestų kalbos, jei jūsų darbovietėje įsidarbintų kurčiasis?
Taip
88,8%
Ne
5%
Man tai neaktualu
6,2%

REKLAMA

Nuo starto iki finišo 

Liepos 19-osios rytas išaušo vasariškai giedras ir gaivus. Kadangi bėgikų laukė 100 kilometrų ir karšta vidurvasario diena, startas buvo duotas itin anksti – 6 val. ryto. Pirmasis iš LASF komandos į trasą šovė vilnietis Andrejus Konarevas. Savo 10 km jis įveikė per kiek mažiau nei 40 minučių, o tai sportininkui mėgėjui yra itin aukštas rezultatas. Estafetę Andriejus perdavė L. Balsiui, o šis – į maratoną iš pajūrio atvykusiam Evaldui Šlušniui. 

Bėgiką keitė bėgikas, tempas nemažėjo. Apie varžybų vidurį komandos dalyviai pradėjo nedrąsiai svajoti – gal pavyks pagerinti prieš dvejus metus pasiektą rezultatą – 7 val. 15 min. Viltis tapo reali po priešpaskutinio, devintojo etapo, kai sėkmingai nubėgo kitas L. Balsio auklėtinis Ž. Matusevičius. Pergalingą 100 kilometrų bėgimą užbaigė bėgikas iš Kauno Petras Krapikas. 

Visi drauge aklieji ir silpnaregiai trasoje sugaišo 7 val. 8 min., 7 minutėmis pagerino prieš dvejus metus pasiektą rezultatą. „Tarp 38 komandų buvome 12-ieji, vos 23 sekundės skyrė nuo 11 vietos, nedaug atsilikome ir nuo 10-osios. Ateityje turime realių šansų būti tarp dešimties stipriausiųjų. Po varžybų visi sportininkai linksmi, sveiki, nusiteikę optimistiškai“, – kalbėjo L. Balsys. 

Amžius – ne kliūtis 

Šiais metais savo komandos į tikslą negalėjo vesti tituluočiausia silpnaregė bėgikė paralimpietė A. Garunkšnytė. Liepos pradžioje, dalyvaudama bėgime aplink Žaliuosius ežerus, ji patyrė kojos traumą, laimė, nesunkią. Vis dėlto dvi tris savaites teko praleisti be treniruočių ir varžybų. Aušra atėjo „pasirgti“, o ją komandoje pakeitė pasvalietis Zigmantas Rimkus. Sėkmingai įveikęs 10 km greičiau nei per 50 minučių, Zigmantas juokavo: „Man ir mano vedliui kartu paėmus – 130 metų.“ Taip, tai ne klaida: Z. Rimkui per 60, jo bėgimo kolegai Zenonui Balčiauskui – 70, taigi abiem jau 130! Abu bėga taip, kad ne kiekvienas jaunas pavytų. 

REKLAMA

Z. Rimkus gyvena Pasvalio rajone, aktyviai dalyvauja Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos Pasvalio klubo „Vėtra“ veikloje. 2008 m. patyrė traumą, po kurios neteko regėjimo, bet tai netapo priežastimi užsisklęsti nuo pasaulio, atsisakyti mėgstamos veiklos. „Su „Vėtros“ klubu dalyvauju įvairiuose bėgimuose, praėjusiais metais vykusiose varžybose savo amžiaus grupėje buvau pirmas, – pasakoja Z. Rimkus. – Varžybos vyksta įvairiose Lietuvos vietose, įvairiose trasose. Vien pernai buvo 12 įskaitinių ir dar antra tiek neįskaitinių bėgimų.“ Anot Zigmanto, pradėjęs bėgioti ilgus nuotolius, jau nebegali sustoti. 

LASF komandai atstovavęs kretingiškis E. Šlušnys irgi jau ne jaunuolis. Evaldas jaunystėje intensyviai sportavo, prieš 30 metų vienas pirmųjų tarp aklųjų ir silpnaregių net įveikė maratoną, bet vėliau bėgimo atsisakė, pasirinko kitą mėgstamą veiklos sritį – šachmatus. Į šio žaidimo paslaptis gilinasi iki šiol, o prieš kelerius metus pradėjo dar ir bėgioti. „Turėjau šiokių tokių sveikatos problemų. 2015 m. baigiau Dainiaus Kepenio sveikatingumo mokyklą, pradėjau bėgioti. Iš pradžių po 4–5 km savo malonumui, o pernai jau ir ilgesnes distancijas. Buvo tokių mėnesių, kad nubėgdavau iki 500 kilometrų“, – pasakoja Evaldas. 

Šiuolaikinės informacinės technologijos sudaro galimybę dalyvauti įvairiuose bėgimuose ar bėgimo programose bėgiojant savo įprastoje aplinkoje. Išmanusis laikrodis ar telefonas skaičiuoja nubėgtus kilometrus, o duomenis sinchronizuoja su specialia programa. E. Šlušnys su „Vakarų pakrantės“ bėgimo komanda irgi dalyvauja tokiame žaidime, pats savarankiškai bėga australų virtualiame žaidime „Aplink Europą“: bėgioja namuose, bet virtualiame žemėlapyje žymimi jo nubėgti kilometrai ir įveiktos trasos ilgis. 

REKLAMA

Kitas buvęs ilgų nuotolių bėgikas, paralimpietis Kęstutis Bartkėnas nedaugžodžiauja: „Visą gyvenimą bėgiojau, bėgu ir dabar. Labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko suburti komandą. Pajėgių bėgikų turėjome visais laikais, bet visi buvome atskirai. Jaunimas, vyresni – visi bėgame kartu už vieną komandą – tai yra daugiau nei tik bėgimo šventė.“ 

Jauni ir veržlūs 

Broliai Povilas ir Petras Krapikai, Ž. Matusevičius – jauni, atkaklūs, nuosekliai užsibrėžto tikslo siekiantys sportininkai, kurių pavardes išgirsime dar ne kartą. Ž. Matusevičius su sportu draugauja nuo vaikystės, tačiau intensyviai bėgioti pradėjo pernai. Praėjusių metų rudenį Vilniaus maratone nubėgo pirmąjį savo pusmaratonį. Šiais metais jau įvykdė Tarptautinio paralimpinio komiteto 5000 m Europos čempionato normatyvą. 

Dvynių Povilo ir Petro Krapikų kolekcijoje jau dabar Lietuvos čempionatų, įvairių tarptautinių varžybų nugalėtojų ir prizininkų medaliai. Abu broliai sportu užsikrėtė besimokydami Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, dabar treniruojasi profesionaliai, abu yra vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikai. 

Negalią turinčių plaukikų treneriu dirbantis Arnoldas Januškevičius tikslo pasiekti aukščiausias sporto viršukalnes sau nekelia, tačiau jo sąskaitoje daugybė įveiktų pusmaratonių ir du maratonai. „Visus pusmaratonius nubėgau Lietuvoje, maratonus – užsienyje, Frankfurte ir Amsterdame“, – pasakoja Arnoldas. Maratoną Amsterdame Arnoldas laiko nepasisekusiu, mat jį įveikė tik... per pusketvirtos valandos, nors planavo nubėgti kokiu pusvalandžiu greičiau. 42 km per pusketvirtos valandos – prieš 20 ar 30 metų apie tokią „nesėkmę“ daugelis galėjome tik pasvajoti. Valandos, minutės, sekundės – sporto profesionalų reikalas. Arnoldas sutinka, kad dalyvaujant tokio pobūdžio varžybose svarbi tampa visa jų atmosfera. Antai Amsterdamo maratonas vyko olimpiniame stadione – finišuojant nori nenori apima euforija. 

REKLAMA

1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę užaugo nauja negalią turinčių žmonių karta, visai kitaip vertinanti savo galimybes, siekianti pačių aukščiausių tikslų tiek sporte, tiek kitose veiklos srityse. Tokios varžybos kaip Vilniaus 100 kilometrų bėgimas šią tiesą tik dar kartą patvirtina.

Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų