Išsvajotą Erikos gimdymą paženklino išbandymai: pavojus gyvybei grėsė abiem

Dažnai sakoma, kad, pasidalijus skausmu, jis sumažėja, o, pasidalijus džiaugsmu, jo atsiranda dvigubai daugiau. Dalintis sunkiomis gyvenimo akimirkomis su kitais dažniausiai nėra lengva, tačiau vilnietė Erika Karpavičė tam ryžosi vildamasi, kad jos patirtis gali būti naudinga ir pamokanti. Praėjusiais metais jos sūnelis Adas neskubėjo ateiti į šį pasaulį pagal nustatytą terminą, dėl to moteriai buvo leidžiami gimdymą skatinantys vaistai, o galiausiai viskas baigėsi ekstra Cezario pjūvio operacija, kai kūdikio gyvybei iškilo pavojus.

Erikos kūdikis buvo iškviestas į pasaulį (nuotr. asm. archyvo)
9

„Prisipažinsiu, aš viskam turėjau viziją: nėštumui ir visam laukimui, kaip prasidės gimdymas, kaip mes elgsimės ir ką darysim. Man nežinomybė buvo tik dėl to, kaip aš pakelsiu skausmą, o visa kita, atrodė, juk labai aišku, eiga aiški.

O viskas nutiko 360 laipsnių priešingai ir taip, kaip mažiausiai tikėjausi. Todėl mano pagrindinė žinutė – paleisti mintis, nieko nesitikėti, nepiešti scenarijų, pasitikėti savimi ir savo kūnu, personalu bei procesu: vaikas į pasaulį ateis taip, kaip bus skirta, svarbiausia, kad abu sveiki“, – jautrų pasakojimą pradeda Erika.

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Erikos kūdikis buvo iškviestas į pasaulį

Fiziškai nėštumas buvo lengvas

Šiandien savo sūnelį meiliai vadindama debesėliu, moteris prisimena, kad apie tai, jog laukiasi sužinojo maždaug šeštą nėštumo savaitę. Nėštumo pradžia buvo stebėtinai lengva, jos nekankino nėštukėms būdingi simptomai, tačiau po kurio laiko nerimą sukėlė atliktų tyrimų rezultatai.

„Iš gydytojos sulaukiau žinutės, kad man rastas streptokokas B. Aš apie jį nieko nežinojau, nesupratau, buvo ir baimės, todėl pradėjau ieškoti informacijos internete. Pasakysiu auksinę taisyklę – niekada nieko negūglinti, kol dar viskas iki galo neaišku, nėra pasitarta su gydytoja. Aš, aišku, labai išsigandau galimų pasekmių, nes buvo pati nėštumo pradžia“, – prisimena Erika.

REKLAMA

Ji kurį laiką gėrė gydytojos išrašytus antibiotikus ir pakartotiniai tyrimų rezultatai bakterijos organizme neberodė. Nerimo sukėlęs streptokokas B buvo kone vienintelis iššūkis, su kuriuo per nėštumo laikotarpį susidūrė Erika.

Nėštumas buvo lengvas, nesijaučiau sunkiai, kol nepradėjo augti pilvukas, tol, atrodo, net nesupratau, kad laukiuosi. Manęs nepykino, nekankino dažnas šlapinimasis naktimis, kaip dažnai būna kitoms. Tik vakarais jausdavau šiek tiek didesnį nuovargį arba greičiau pavargdavau, bet tai ir viskas.

Gydytoja kiekvieno vizito metu sakydavo, kad augu gražiai, pats nėštumas lengvas, gražus, viskas sklandžiai einasi, todėl ir gimdymas turėtų būti lengvas“, – dalijasi moteris.

Ji nėra linkusi kalbėti apie vieną įvykį, kuris nėštumo metu ją labai sukrėtė, suteikė daug vidinio skausmo. 19 nėštumo savaitę Erika neteko mamos. Ji sako suprantanti, kad yra ne vienintelė nėštumo metu netekusi artimo žmogaus ir užuojautos ar gailesčio dėl to neprašo, bet neslepia, tai išverti nebuvo lengva.

„Netekti šeimos žmogaus, nuo kurio pats buvai pradėtas, žmogaus, kuris tau buvo viskas – nepaaiškinama žodžiais. Mažai su kuo apie tai kalbu, nes nesupranta, o ir neturi, nes nelinkiu to niekam ir nei vienai nėštukei. Kiekvienai mamai reikia mamos“, – atvirai kalba Erika.

Kūdikis į pasaulį ateiti neskubėjo

Moteris pasakoja, kad visą laiką galvojo, jog pagimdys anksčiau laiko, tačiau tai neišsipildė. Pagal terminą buvo numatyta, kad kūdikis į pasaulį turėtų ateiti tarp birželio 20–23 dienos, todėl Erika vaikelio nekantriai laukė.

REKLAMA

„Atsimenu, išvakarėse, birželio 19 dieną išgėriau taurę šampano, nes buvau prisiskaičiusi, kad taip galima paspartinti gimdymą. Prieš tai dar pas tėtį namuose užuolaidas nukabinau, išploviau grindis –tvarkiausi, judėjau, kad tik greičiau ten viskas prasidėtų. Neprasidėjo“, – pasakoja Erika.

Ji su gydytoja juokavo, kad galbūt pagimdys per Jonines ir turės Joną, tačiau ir šis scenarijus neišsipildė:

„24 dieną mane apžiūrėjo gydytoja, prasivėrimas daugiausiai buvo centimetras, jokių simptomų, placenta pilnai subrendusi. Viduje jau buvo kažkokia panika, kad niekas nevyksta su manimi ir buvo toks jausmas – amžinai nėščia. Atrodo, tokia ir liksi visą gyvenimą, nes niekas neprasideda.“

Laikas tiksėjo, dienos bėgo į priekį, o gimdymas taip ir neprasidėjo. Savaitę prieš gimdymą Erika praleido ligoninėje, nes po paskutinio vizito gydytojai jos namo neišleido – norėjo nuolat ją stebėti, žiūrėti, ar nėra sąrėmių, tačiau niekas nevyko.

Galiausiai vienos rytinės apžiūros metu gydytoja pasakė, kad, jei gimdymas neprasidės iki ketvirtadienio, liepos 4 dienos ryto, teks leisti skatinamuosius ir gimdymą pradėti taip. Šis planas išsipildė.

„Ir toliau nebuvo jokių sąrėmių, prasivėrimas buvo toks pat. Apžiūrėjęs gydytojas sakė, kad pas mane fiksuoja sąrėmius, bet aš nieko nejaučiau, man neskaudėjo. Dar buvo minčių, kad galbūt naktį arba paryčiais gimdymas prasidės natūraliai.

Mane tie pasakymai, kad skatins gimdymą, labai gąsdino. Visą naktį prieš tai aš nelabai miegojau, tik snūduriavau, nes buvo nerimas, nežinojau, kas manęs laukia“, – prisimena Erika.

REKLAMA

Erikos kūdikis buvo iškviestas į pasaulį

Gimdymas buvo skatinamas

Ji iki dabar kuo puikiausiai atsimena liepos 4-tosios įvykius, matytus vaizdus, išgąstį ir nežinomybę, kuri ją kamavo.

„Pasirinkau gimdyklą, man davė kamuolį ir sakė spyruokliuoti. 10 valandą man buvo nuleisti vandenys, kadangi jau buvo virš termino, jie nebuvo šviesūs, o tokie gelsvi. Bet aš vis tiek nejaučiau jokių sąrėmių, tik pamaudė šiek tiek ir viskas, toks kažkoks nesusipratimas“, – sako moteris.

Po kelių valandų, nematydami kitos išeities, gydytojai Erikai pradėjo leisti skatinamuosius vaistus. Buvo tikėtasi, kad gal jų užteks tik šiek tiek, jog visas procesas prasidėtų, tačiau per maždaug 6 valandas pavyko pasiekti tik tai, kad gimdos kaklelis prasivėrė trimis centimetrais.

Vėliau moteriai buvo suleisti ir nuskausminamieji. Gydytojai neabejojo, kad gimdymas bus labai skausmingas, nes viskas iššaukiama dirbtinai ir organizmas patiria savotišką šoką.

„Toliau aš gulėjau, o man buvo leidžiami skatinamieji. Net ir juos leidžiant, viskas vyko labai lėtai. Vienuoliktą valandą vakaro šiaip ne taip buvo pasiekti 9 centimetrai. Buvo keletas momenų, kai kūdikio širdies ritmas, tonai krito ir tai kėlė nerimą, bet gydytojai sakė, kad visa tai yra normalu.

Pusę dvylikos, niekas nevyksta, dar laukiam. Sąrėmiai jau lygtais stipresni, maudimas labiau juntamas. Šalia buvo vyras, kuris stebėjo artėjančius sąrėmius per aparatą ir vis sakydavo: kvėpuok. Aš kvėpuoju kvėpuoju ir staiga krenta vaiko tonai, niekas neatsistatė per kelias sekundes.

Vyras iš išgąsčio pakeltu tonu sakė man – kvėpuok, o pats išbėgo iš palatos pakviesti personalą. Kaip filme atsimenu tą momentą: mano kojos staigiai į viršų, girdžiu, kaip krenta tonai, gydytoja skambina kažkam... Dabar kai atsimenu, buvo labai baisu dėl vaikelio“, – graudinasi Erika.

REKLAMA

Nežinomybė vertė galvoti apie blogiausius dalykus

Ji prisimena, kad tuo metu ištikusi baimė dėl vaikelio gyvybės buvo nepamatuojamo dydžio.

„Per tas, atrodo, tik kelias minutes prabėgo milijonas minčių ir galimų baigčių. Kai išgirdau žodžius, kad pati nepagimdysiu, kad vis krenta vaiko tonai, nevalingai pradėjau stipriai drebėti, vežant koridoriais ir matant jau tolstantį vyrą, ėmė riedėti ašaros. Aš bijojau, kad galbūt vyrą matau paskutinį kartą“, – atvirai kalba Erika. 

Ji vėliau sužinojo, kad mažylis, vykstant gimdymo procesui, kaip sraigtelis sukosi žemyn. Besileidžiant dubeniu, kūdikis užstrigo veiduku, todėl staiga krito vaisiaus širdies tonai, jam ėmė trūkti deguonies.

Akimirksniu buvo nuspręsta atlikti Cezario pjūvio operaciją. Nors iš pradžių gydytojai norėjo išvengti pilnos narkozės, kad vaistai nepatektų į vaikelio organizmą, po kelių pjūvių Erikai tai buvo nepakeliama.

„Aš jaučiau tas kišamas rankas, šaukiau, kad man skauda ir kaip per miglą prisimenu, kad man uždėjo kaukę ir aš atsijungiau. Po kiek laiko prabudau ir galvojau: kaip gerai pamiegojau, nes prieš tai beveik visą naktį buvau be normalaus miego.

Atsimerkiau, vėl pamačiau operacinės šviesas, veiksmą, triukšmą, žmones ir tada suvokiau, kas vyksta. Išgirdau, kaip viena gydytoja klausė, ar mama jau pabudusi?  Šalia manęs buvo anesteziologė, kuri perbraukė ranka sau per kaktą. Pasižiūrėjau į kitas gydytojas, jos net apsikabino – supratau, kad šitaip viena kitai atsidėkojo po atlikto komandinio darbo“, – pasakoja moteris.

REKLAMA

Ji prisimena, kad vienas pirmųjų jos klausimų buvo toks, ar vaikelis verkė, kai gimė.

„Kai paklausiau, buvo tokia pauzė. Pasakė, kad neverkė, bet gydytojai padėjo. Tada man atnešė vaikelį, jis buvo aprengtas mano išrinktais rūbeliais, verkė. Jį priglaudė man prie veido ir atsiminiau, kad, kai supratau, kad bus pilna narkozė, aš mintyse pasakiau: mama, jeigu tu esi šalia, jeigu viską matai, išgelbėk mano vaiką, aš tai aš.

Tikrai maniau apie blogiausią, kad po visko, kas patirta, tokia mano baigtis, bet jei taip ir duota, aš susitiksiu su mama, o dalis manęs visada bus mūsų vaikas. Savo savijautą, tikriausiai, palyginčiau su pabaiga, kurios prasmė suvokiama, kai ištinka pavojus gyvybei“, – dalijasi Erika.

Erikos kūdikis buvo iškviestas į pasaulį

Iki dabar jaučia dėkingumą ligoninės personalui

Ji prisimena jautrią akimirką, kai abu su vyru palatoje sulaukė ką tik gimusio sūnelio.

„Mes kartu verkėme, kai atvežė vaikelį į palatą, nes tikrai buvome išsigandę, nežinojome, kaip viskas pasibaigs. O aš nuo vaistų ir nuo visko tiesiog kračiausi. Ne tai, kad drebėjau, bet kračiausi lovoje ir negalėjau to sustabdyti. Niekada nepamiršiu savo vyro žvilgsnio, kai mane išvežė į operacinę, ir to veido, kai pamatė, kad mane parveža“, – jautriai kalba Erika.

Ji sako, kad vyras buvo ir yra vienas iš didžiausių jos ramsčių, suteikusių stiprybės ir jėgų. Atsiremti moteris gali ir į tėčio bei brolio pečius.

„Likti gyventi tarp šeimos vyrų, nėra lengva, tačiau be jų būtų irgi sunku. Man vyras nuolatos kartojo, kad visų pirma esu reikalinga mūsų sūnui ir jiems abiem, tikriausiai, tas nuolatinis kartojimas man teikė vilties. Nes ne pats gimdymas mane gniuždė ir vis klupdo, o negalėjimas susitaikyti su netektimi.“

REKLAMA

Erika neslepia, kad pirmą savaitę po gimdymo buvo visokių minčių, tačiau, bėgant laikui, su šia patirtimi susitaikyti tapo vis lengviau.

„Pirmi pamąstymai buvo tokie: man nepavyko pačiai, tikriausiai tokia gimdymo baigtis yra tik per mane, nesuvaldytą stresą ir nerimą, visą gyvenimą buvau įsitikinusi, kad pagimdysiu pati, apie cezarį net nebuvo minčių.

Bet per tą savaitę kalbėjau su vyru, artimaisiais ir man atėjo suvokimas, kad aš nekalta, jog gimdymas baigėsi ekstra Cezario pjūvio operacija. Stojo procesas, vaikas pastrigo besileisdamas gimdymo takais, įvertinus situaciją, kuo skubiau reikėjo gelbėti vaiką ir čia jokia mano kaltė.

Bėgant laikui aš suvokiau, kad toks jau buvo mano gimdymas, o iki šiol aplankančios mintys – dėkingumas personalui, nes komandinis darbas reiškia labai daug – greitis, susidirbimas, sprendimų priėmimas ir galiausiai rezultatas – sveikas vaikas ir mama. Tos moterys po šiai dienai be sustojimo atlieka savo darbą ir net nenumano, kaip dažnai apie jas pagalvoju“, – šypsosi vienų metukų Ado mama.

Ji sako, kad apie kiekvieną patirtą gyvenimo sunkumą reikia nebijoti kalbėtis, būti išgirstai ir suprastai, nes mylintis ir šalia esantys žmonės visada nori padėti. Ji turi ir nuoširdų patarimą šeimoms, kurioms likimas siunčia panašius išbandymus.

„Laikykitės vienas kito, mylėkite, gerbkite ir girdėkite vienas kitą, du žmonės – jau šeima, o gimęs vaikas – išsipildžiusi šeima, todėl, kol turite vienas kitą, jūs turite viską!“, – nuoširdžiai kalba Erika.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų